Ji išgėrė pusę stiklinės ir padavė man. Aš nenorėjau gerti.
— Į mano sveikatą,— nusišypsojo Harė.
Aš išgėriau sultis, kurios pasirodė man sūrstelėjusios, bet neatkreipiau į tai dėmesio.
— Jei nenori kalbėti apie Žemę, tai apie ką?—paklausiau, kai ji užgesino šviesą.
— Ar tu vestumeis, jei manęs nebūtų?
— Ne.
— Niekad?
— Niekad.
— Kodėl?
— Nežinau. Gyvenau pats vienas dešimt metų ir neapsivedžiau. Nekalbėkim apie tai, mieloji…
Man ūžė galvoje tarsi būčiau išgėręs gerą taurę vyno.
— Ne, kalbėkime, kalbėkime. O jei aš prašyčiau?
— Kad aš vesčiausi? Nesąmonė, Hare. Man nieko daugiau nereikia, tik tavęs.
Ji pasilenkė prie manęs. Jaučiau lūpomis jos alsavimą, ji apkabino mane taip stipriai, kad mieguistumas beregint išgaravo.
— Pasakyk man kitaip.
— Myliu tave.
Ji įsikniaubė į mano petį, pajutau jos įtemptų vokų virpėjimą ir ašarų drėgmę.
— Hare, kas tau?
— Nieko. Nieko. Nieko! — kartojo ji kaskart tyliau. Aš stengiausi praplėšti akis, bet jos pačios merkėsi. Nežinau, kada užmigau.
Mane pažadino raudona šviesa. Galva buvo it švino pripilta, o sprandas toks pastiręs, sakytum visi slanksteliai būtų suaugę. Liežuvis buvo šiurkštus, apneštas, negalėjau jo pajudinti. „Turbūt kuo nors apsinuodijau”,— pagalvojau, vargais negalais pakėlęs galvą. Ištiesiau ranką į Harės pusę. Ranka palietė šaltą paklodę.
Aš pašokau.
Lova buvo tuščia, kambaryje — nė gyvos dvasios. Raudonas saulės rutulys atsispindėjo visuose languose.
Iššokau iš lovos. Turbūt atrodžiau komiškai, svirduliavau kaip girtas. Graibsčiausi už daiktų, puoliau prie spintos — vonia buvo tuščia. Koridorius irgi. Ir laboratorijoje nebuvo nieko.
— Hare!!! — surikau vidury koridoriaus, nesąmoningai mosikuodamas rankomis. — Hare… — praveblenau dar sykį, jau žinodamas.
Gerai nebepamenu, kas buvo paskui. Matyt, laksčiau pusnuogis po visą stotį. Prisimenu, kad net buvau įpuolęs į šaldymo kamerą, o paskui į paskutinįjį sandėlį ir daužiau kumščiais į uždarytas duris. Gal net buvau ten keliskart. Laiptai dundėjo, aš griuvinėjau, pašokęs vėl kažkur lėkiau, galiausiai atsidūriau prie permatomos užtvaros, už kurios buvo išėjimas į lauką — dvigubos šarvinės durys. Trankiau jas iš visų jėgų ir šaukiau, reikalavau, kad tai būtų sapnas. Kažkas jau kuris laikas buvo prie manęs ir purtė mane, tempė kažin kur. Paskui atsidūriau mažojoje laboratorijoje, mano marškiniai buvo permirkę lediniu vandeniu, plaukai sulipę, šnerves ir liežuvį degino spiritas; tysojau pusiaugulom, dusdamas ant kažko šalto, metalinio, o Snautas, apsimovęs savo dėmėtas drobines kelnes, triūsė prie vaistinėlės, ieškojo ten kažko, įrankiai ir buteliukai baisiai tarškėjo.
Ūmai pamačiau jį prieš save, jis žvelgė man į akis, susikaupęs, gunktelėjęs.
— Kur ji?
— Jos nėra.
— Bet, bet Harė…
— Jau nebėra Harės, — tarė jis palengvėle, aiškiai, prikišęs veidą prie manojo, tarsi būtų sudavęs smūgį ir dabar stebėtų, kas bus toliau.
— Grįš…— sušnabždėjau, užmerkdamas akis. Ir pirmąkart tikrai to nebijojau. Nesibaiminau jos vaiduokliško grįžimo. Nesupratau, kaip galėjau kada nors to bijoti!
— Išgerk.
Snautas padavė man šilto skysčio stiklinę. Pasižiūrėjau į ją ir staiga šliūkštelėjau visą skystį jam į veidą. Jis šastelėjo atgal, šluostydamas akis, o kai atsimerkė, aš jau stovėjau pasilenkęs ties juo. Jis buvo toks mažas.
— Tai tu?!
— Apie ką kalbi?
— Nemeluok, žinai, apie ką. Tai tu kalbėjaisi su ja aną naktį? Ir liepei, kad man duotų migdomųjų?.. Ką jai padarei!? Sakyk!!!
Jis pasigrabaliojo prie krūtinės ir išėmė suglamžytą voką. Aš griebiau jį. Vokas buvo užklijuotas. Viršuje nieko neužrašyta. Perplėšiau popierių. Iš vidaus iškrito keturlinkas lapelis.
Stambios, kiek vaikiškos raidės, nelygios eilutės. Pažinau jos rašyseną.
„Mielasis, aš pati paprašiau jį šito. Jis geras. Baisu, kad turėjau tau meluoti, negalėjau kitaip. Gali man padaryti viena — klausyk jo ir nieko sau nesidaryk. Buvai nuostabus.”
Apačioje buvo vienas išbrauktas žodis, išskaičiau jį: „Harė”. Jinai parašė jį, paskui perbraukė. Buvo dar viena raidė lyg H ar K, irgi perbraukta. Perskaičiau laišką dar ir dar kartą. Ir dar. Jau buvau visai atsipeikėjęs, nepuoliau į isteriką, negalėjau net aiktelti, net garso iš burnos išspausti.
— Kaip? — sušnabždėjau. — Kaip?
— Paskui, Kelvinai. Nusiramink.
— Aš visai ramus. Sakyk. Kaip?
— Anihiliacija.
— Kaip gi čia? Bet juk aparatas?! — aš net pašokau nejučia.
— Rošės aparatas netiko. Sartorijus pagamino kitą, specialų destabilizatorių. Mažą. Veikia tik kelių metrų spinduliu.
— O jinai?..
— Išnyko. Blyksnis ir dvelksmas. Silpnas dvelktelėjimas.
— Mažu spinduliu, sakai?
— Taip. Dideliam nebuvo medžiagų.
Ūmai sienos ėmė svirti ant manęs. Užsimerkiau.
— Dieve… ji… grįš, grįš juk…
— Ne.
— Kaip tai, ne?..
— Ne, Kelvinai. Atsimeni tas aukštyn kylančias putas? Nuo to laiko jie jau nebegrįžta.
— Jau ne?
— Ne.
— Nužudei ją, — tyliai tariau aš.
— Taip. Tu nebūtum to padaręs? Manim dėtas?
Aš pašokau ir ėmiau vaikščioti vis greičiau ir greičiau. Nuo sienos į kertę ir atgal. Devyni žingsniai. Apsisukimas. Devyni žingsniai.
Paskui sustojau prieš jį.
— Klausyk, paduosime raportą. Pareikalausime betarpiško ryšio su Taryba. Tą galima padaryti. Jie sutiks. Turi sutikti. Planeta bus išjungta iš Keturių Konvencijos. Visos priemonės leistos. Parūpinsime antimaterijos generatorių. Manai, kad yra
kas nors, kas gali atsispirti antimaterijai? Nieko nėra! Nieko! Nieko! — šaukiau triumfuodamas, ašarų užtemdytom akim.
— Nori jį sunaikinti? — paklausė Snautas. — Kodėl?
— Išeik. Palik mane!
— Neišeisiu.
— Snautai!
Žiūrėjau jam į akis. „Ne”,— pasakė jis galvos krestelėjimu.
— Ko tu nori? Ko nori iš manęs? Jis žengė prie stalo.
— Gerai. Parašysime raportą.
Aš nusisukau ir vėl ėmiau vaikščioti.
— Sėsk.
— Palik mane ramybėje.
— Yra dvi šio klausimo pusės. Pirma — tai faktai. Antra — mūsų reikalavimai.
— Ir būtinai reikia apie tai kalbėti dabar?
— Taip, dabar.
— Aš nenoriu. Supranti? Man tai nėmaž nerūpi.
— Paskutinį kartą išsiuntėme komunikatą prieš Gibariano mirtį. Jau bus daugiau kaip du mėnesiai. Mes privalome išsiaiškinti tikslų pasirodymo dėsningumą…
— Ar nesiliausi? — griebiau jam už peties.
— Gali mane mušti, — tarė jis, — aš vis tiek kalbėsiu. Aš paleidau jo petį.
— Daryk ką nori.
— Mat, Sartorijus stengsis nuslėpti kai kuriuos faktus. Esu tuo beveik įsitikinęs.
— O tu ne?
— Ne. Dabar jau ne. Čia ne vien mūsų reikalas. Svarbu štai kas. Paaiškėjo, kad okeanas geba protingai veikti. Daryti aukščiausios rūšies organinę sintezę, kokios mes nemokame. Jis žino mūsų organizmų sandarą, mikrostruktūrą, metabolizmą.
— Puiku, — tariau aš.— Ko nutilai? Padarė su mumis seriją. seriją… eksperimentų. Psichinę vivisekciją. Remdamasis žiniomis, išvogtomis iš mūsų galvų, nesiskaitydamas su tuo, ko mes siekiame.
— Čia jau nebe faktai ir net ne išvados, Kelvinai. Čia hipotezės. Tam tikra prasme jis skaitėsi su tuo, ko norėjo kažkokia uždara, paslėpta mūsų protų dalis. Tai galėjo būti… dovanos…
Читать дальше
