— Dovanos! O viešpatie! Aš ėmiau juoktis.
— Liaukis! — suriko Snautas, griebdamas man už rankos. Aš suspaudžiau jo pirštus ir spaudžiau vis smarkiau, net
kaulai sutreškėjo. Jis žiūrėjo į mane prisimerkęs, nė nekrūptelėjęs. Aš paleidau jį ir nuėjau į kampą. Stovėdamas veidu į sieną, tariau:
— Pasistengsiu nepulti į isteriką.
— Tiek to. Tai ką mes siūlysim?
— Tu kalbėk. Aš negaliu dabar. Ar ji pasakė ką nors prieš…?
— Ne. Nieko. Aš manau, kad dabar mums atsirado šansų.
— Šansų? Kokių šansų? Kam? Aa… — tariau tyliau, žvelgdamas jam į akis, nes staiga supratau. — Kontaktas? Vėl Kontaktas? Dar mažai mes — ir aš, ir tu pats, ir šitie kvailių namai… Kontaktas? Ne, ne, ne. Be manęs.
— Kodėl? — visai ramiai paklausė Snautas. — Kelvinai, tu vis dar, o ypač dabar, instinktyviai traktuoji jį kaip žmogų. Nekenti jo.
— O tu — ne?..
— Ne, Kelvinai. Juk jis aklas…
— Aklas?.. — pakartojau aš. Man pasirodė, kad neišgirdau.
— Žinoma, mūsų supratimu. Mes neegzistuojame jam taip, kaip kad egzistuojame vienas kitam. Veidai, figūros, kurias mes regime, leidžia iš veido mums pažinti atskirus individus. Jam visa tai permatomas stiklas. Juk jis įsigauna į mūsų smegenų vidų.
— Na gerai. Bet kas iš to? Ką tu nori įrodyti? Jeigu jis sugebėjo atgaivinti, sukurti žmogų, kuris egzistuoja tik mano atmintyje, ir padaryti tą taip, kad jos akys, judesiai, jos balsas… balsas…
— Kalbėk! Kalbėk toliau, girdi!!!
— Kalbu… kalbu… Taip. Taigi… balsas… iš to seka, kad jis gali mumyse skaityti kaip knygoje. Supranti, ką noriu pasakyti?
— Taip. Kad jei norėtų, galėtų su mumis susižinoti?
— Be abejo. Argi tai neaišku?
— Ne. Visai ne. Juk jis galėjo paimti tik produkcijos receptą, kuris susideda ne iš žodžių. Tai išlikęs atmintyje įrašas, baltyminė struktūra, nelyginant spermatozoido galvutė arba kiaušinėlis. Juk ten, smegenyse, nėra jokių žodžių, jausmų; žmogaus prisiminimai — tai vaizdas, užrašytas nukleininių rūgščių kalba daugiamolekuliniuose asinchroniniuose kristaluose. Taigi jis pasiėmė tai, kas buvo aiškiausiai įsiėdę mumyse, labiausiai uždara, išsamiausiai išreikšta, giliausiai įspausta. Supranti? Bet jis galėjo nežinoti, kaip tai svarbu mums, kokią turi reikšmę. Lygu, kad mes sukurtume simetriadą ir įmestume ją į okeaną, susipažinę su statybos architektūra, technologija, statybinėm medžiagom, bet nesuprasdami, kam ji tarnauja, kas yra jam…
— Galimas daiktas, — tariau aš.— Taip, galimas daiktas. Tuo atveju jis visai… gal išvis nenorėjo sumindžioti mūsų ir šitaip suniokoti. Gali būti. Ir tik atsitiktinai…
Man ėmė virpėti lūpos.
— Kelvinai!
— Taip, taip. Gerai. Jau nieko. Tu esi geras. Jis irgi. Visi yra geri. Bet kodėl? Išaiškink man. Kodėl? Kam tu taip padarei? Ką jai sakei?
— Tiesą.
— Tiesą, tiesą! Ką?
— Juk žinai. Eikš dabar pas mane. Rašysime raportą. Eikš.
— Palauk. Tai ko gi tu nori? Turbūt neketini pasilikti Stotyje?..
— Noriu pasilikti. Taip.
Sėdėjau prie didelio lango ir žiūrėjau į okeaną. Neturėjau ką veikti. Per penkias dienas surašytas raportas dabar pavirto pundeliu bangų, lekiančių per tuštumą, kažkur už Oriono žvaigždyno. Pasiekęs tamsius dulkių ūkus, kurie driekiasi aštuonių trilijonų kubinių mylių plote ir sugeria kiekvieną signalą bei šviesos spindulį, jis susidurs su pirmuoju retransliatorium iš ilgos jų grandinės. Iš čia, nuo vieno radijo plūduro ligi kito, milijardų kilometrų ilgumo šuoliais jis lėks milžiniško lanko kreive, kolei paskutinis retransliatorius, metalinis luitas, prikimštas tankiai supakuotų precizinių instrumentų su pailgu kryptinės antenos snukiu, sukoncentruos jį dar kartą ir svies tolyn į erdvę, Žemės linkui. Paskui praeis mėnesiai, ir toks pat energijos pluoštas, iššautas iš Žemės, palikdamas paskui save gravitaciniame Galaktikos lauke smūgių sukeltų deformacijų ruožą, pasieks kosminio debesies kraštą, prasmuks pro jį palengva dreifuojančių plūdurų vėriniu ir, jų sustiprintas, nesumažinęs greičio, nuskries link dvigubų Soliario saulių.
Okeanas po aukšta raudona saule buvo juodesnis, negu kitais kartais. Rudas rūkas sulydė jį su dangumi. Diena buvo nepaprastai tvanki, ji tarsi pranašavo vieną iš tų itin retų ir neįsivaizduojamai smarkių audrų, kurios keliskart per metus aplanko planetą. Yra pagrindo manyti, kad vienintelis jos gyventojas kontroliuoja klimatą ir tas audras sukelia pats.
Dar keletą mėnesių man buvo likę žiūrėti pro šiuos langus, stebėti iš aukštumos antplūdžius balto aukso ir nuobodaus raudonio, kartas nuo karto atsispindinčio kokioje skystoje erupcijoje, sidabriniame simetriados pursle, sekti palinkusių prieš vėją liaunų ilgūnų kelionę, susidurti su apdūlėjusiais, apirusiais mimoidais. Vieną gražią dieną visi videofonų ekranai ims mirkčioti šviesomis, visa jau seniai nebeveikianti elektroninė signalizacija atgis, išjudinta impulso, pasiųsto iš užu šimtų tūkstančių kilometrų, pranešdama, kad artėja metalinis kolosas, kuris, pratisai riaumojant gravitoriams, nusileis virš okeano. Tai bus „Odisėjas” arba,Prometėjas”, arba koks kitas didelis tolimo plaukiojimo kreiseris. Kai trapu nulipsiu nuo plokščio Stoties stogo, pamatysiu deniuose išsirikiavusius baltus šarvuotus masyvius automatus, kurie neturi kaip žmogus pirmapradės nuodėmės ir yra tokie nekalti, kad vykdo kiekvieną įsakymą — galėtų net sunaikinti patys save arba kliūtis, kurios stotų jiems skersai kelią, jeigu šitaip būtų užprogramavusi jų kristalinė atmintis. O paskui žvaigždėlaivis tyliai pakils, pralenkdamas garsą, ir tik tada trenksmas, suskilęs bosinėmis oktavomis, pasieks okeaną, o visų žmonių veidus akimirka nušvies mintis, kad jie grįžta namo.
Bet aš neturėjau namų. Žemė? Galvojau apie jos didelius žmonių užtvindytus triukšmingus miestus, kuriuose pasimesiu, pradingsiu beveik taip, kaip kad būčiau pradingęs, jei būčiau padaręs tai, ką norėjau padaryti antrąją ar trečiąją naktį — pulti į sunkiai banguojantį tamsybės okeaną. Aš paskęsiu tarp žmonių. Būsiu nešnekus ir atidus, todėl pageidaujamas draugas, turėsiu daug pažįstamų, net bičiulių ir moterų, o gal netgi vieną moterį. Tam tikrą laiką turėsiu prisiversti, kad galėčiau šypsotis, sveikintis, keltis, atlikti tūkstančius smulkių veiksmų, iš kurių susideda žemės gyvenimas. Paskui viskas susinormuos. Atsiras naujų interesų, naujų užsiėmimų, tačiau aš neatsiduosiu jiems visas. Niekam ir nė vienam žmogui, jau niekados. Ir galbūt žiūrėsiu naktimis ten, kur danguje dulkių debesies ūkana it juoda skraistė uždengia dviejų Saulių šviesą, ir atsiminsiu viską, net tai, ką galvoju dabar. Su atlaidžiu šypsniu prisiminsiu savo paikybes ir viltis, ir bus tame šypsnyje truputis gailesčio, bet ir pranašumo. Aš visai nelaikiau to savęs, kuris bus, blogesniu už tą Kelviną, kuris būtų ryžęsis viskam dėl dalyko, vadinamo kontaktu. Ir niekas neturės teisės smerkti mane.
Į kabiną įėjo Snautas. Jis apsidairė, paskui pažvelgė į mane. Aš atsistojau ir priėjau prie stalo.
— Tau ko nors reikia?
— Atrodo, kad neturi ką veikti?.. — paklausė jis mikčiodamas. — Galėčiau tau duoti kai kokių apskaičiavimų, tiesa, tai neskubu…
— Ačiū,— šyptelėjau aš,— bet nereikia.
— Tu taip manai? — paklausė jis, žvelgdamas pro langą.
— Taip. Mąsčiau apie įvairius dalykus ir…
— Verčiau mažiau mąstytumei.
Читать дальше
