— Tu nežinai, ką aš turiu galvoj. Sakyk, ar… tu tiki į dievą?
Jis dirstelėjo į mane.
— Ką tu? Kas gi šiandien tiki… Jo akyse spindėjo nerimas.
— Tai ne taip paprasta, — tariau tyčia nerūpestingu tonu, — nes aš nekalbu apie tradicinį žemiškų tikybų dievą. Nesu religijų žinovas ir nieko naujo nesugalvojau, bet gal tu kartais žinai, ar kada yra buvęs tikėjimas į… ydingą dievą?
— Ydingą?— pakartojo, kilstelėjęs antakius, Snautas. — Kaip tai suprasti? Tam tikra prasme kiekvienos religijos dievas buvo ydingas, nes jis buvo slegiamas žmogiškų silpnybių naštos, tik dar didesnės. Senojo Testamento dievas buvo, pavyzdžiui, prievartautojas, trokštantis vergavimo ir aukų, pavydintis kitų dievų… graikų dievai turėjo ne mažiau žmogiškų ydų — buvo valdingi, kliautingi šeimose…
— Ne, — nutraukiau aš, — kalbu ne apie dievą, kurio netobulumas išplaukia iš jį sukūrusių žmonių naivumo, o kuris yra jo esminis, imanentinis bruožas. Tai turėtų būti dievas, kurio visažinystė ir visagalybė ribota, kuris klaidingai numato savo kūrinių ateitį, kuriam gali sukelti siaubą jo suformuotų reiškinių eiga. Tai yra dievas… luošas, kuris visad trokšta daugiau, negu gali, ir ne iškart tą suvokia. Dievas, sukonstravęs laikrodžius, bet ne laiką, kurį jie rodo. Struktūras ar mechanizmus, tarnaujančius numatytiems tikslams, bet peraugusius tuos tikslus ir nepateisinusius jų. Jis sutvėrė begalybę, kuri, užuot buvusi, kaip turėjo būti, jo galybės mastas, tapo jo beribio pralaimėjimo mastu.
— Tai senovinis manicheizmas, — pratarė dvejodamas Snautas.
Dabar kalbėdamas su manim, jis nebebuvo toks įtariai atsargus, kaip kad pastaruoju metu.
— Bet tai neturi nieko bendro su gėrio ir blogio pradmenimis, — tuoj pat nutraukiau jį. — Tasai dievas neegzistuoja už materijos ir negali iš jos išsivaduoti, tiktai nori to…
— Tokios religijos aš nežinau, — tarė patylėjęs Snautas. — Tokia niekad nebuvo… reikalinga. Jeigu gerai tave suprantu, — ko gero, suprantu, — tai tu turi galvoj kažkokį evoliucionuojantį dievą, kuris vystosi laike ir auga, kildamas į vis aukštesnį galybės laipsnį, kolei įsitikina tos galybės bejėgiškumu? Tasai tavo dievas — tai būtybė, kuri įžengė į dieviškumą kaip į situaciją be išeities, o suvokusi tai, įpuolė į sielvartą. Taip, bet sielvartaujantis dievas — tai juk žmogus, mano mielasis! Tu kalbi apie žmogų… Čia ne tik prasta filosofija, čia netgi prasta mistika.
— Ne, — atšoviau atkakliai, — aš kalbu ne apie žmogų. Gal kai kuriais bruožais jis sutaptų su šia provizorine definicija, bet tik todėl, kad ji pilna spragų. Žmogus nepasirenka sau tikslo, nors taip ir atrodo. Jam jį primeta laikas, kuriame jis gimė.
Žmogus gali jam tarnauti ar maištauti prieš jį, tačiau tarnavimo ar maišto objektas jam duotas iš išorės. Kad galėtų visiškai laisvai susirasti tikslą, jis turėtų būti vienas, bet tai neįmanoma, nes žmogus, neišaugęs tarp žmonių, negali tapti žmogumi. Tai… manasis dievas — tai būtybė, neturinti daugiskaitos, supranti?
— Ak, — tarė Snautas, — kaipgi aš iš karto… Ir parodė ranka už lango.
— Ne, — užginčijau aš,— ir ne jis. Jis nebent galėtų būti tas, kas prarado šansus tapti dievybe besivystydamas, per anksti užsisklendęs savyje. Jis yra veikiau anachoretas, kosmoso atsiskyrėlis, o ne jo dievas… Jis kartojasi, Snautai, o tas, kurį turiu galvoje, niekad to nepadarytų. Gal jis gimsta dabar kur nors, kokiame Galaktikos užkampyje, ir ims, jaunatviško svaigulio pagautas, gesinti vienas žvaigždes ir degioti kitas; pastebėsime tai ilgainiui…
— Jau pastebėjome, — tarė rūgščiai Snautas. — Novae ir supernovae… ar tai, anot tavęs, jo altoriaus žvakutės?
— Jeigu tu viską, ką sakau, traktuoji taip paraidžiui…
— O gal Soliaris yra tavo dieviškojo kūdikio lopšys? — pridūrė Snautas. Jis šypsojosi, aplink jo akis susimetė smulkutės raukšlelės. — Gal jis, tavo supratimu, yra dievo sielvarto užuomazga, gemalas, gal jo vitalinis vaikiškumas dar visa galva pranoksta jo protą, o visa tai, ką mes turime apie soliaristiką savo bibliotekose, tėra didelis jo kūdikiškų refleksų katalogas…
— O mes tam tikrą laiką buvome jo žaisliukai, — baigiau aš.— Taip, galimas daiktas. Ir žinai, kas tau pavyko? Sukurti visiškai naują hipotezę Soliario tema, o tai išties ne menkniekis! Ir štai, jau turime paaiškinimą, kodėl negalima užmegzti kontakto, kodėl nesulaukiam atsakymo, turim paaiškinimą kai kurių, sakyčiau, ekstravagantiškų jo poelgių su mumis; mažo vaiko psichika…
— Aš atsisakau autorystės, — murmtelėjo prie lango stovintis Snautas.
Mudu ilgą laiką žiūrėjome į juodas okeano bangas. Rytiniame horizonte pro rūką ryškėjo blyški pailga dėmelė.
— Iš kur tu ištraukei šią ydingo dievo koncepciją?— staiga paklausė Snautas, neatitraukdamas akių nuo šviesa nutviekstos dykumos.
— Nežinau. Ji man pasirodė labai įtikėtina. Tai vienintelis dievas, kurį būčiau linkęs tikėti, kurio kančia nėra atpirkimas, kuris nieko neišgano, niekam netarnauja, tiktai yra, ir tiek…
— Mimoidas… — tarė visiškai tyliai, kitokiu balsu Snautas.
— Ką sakai? A, taip. Pastebėjau jį jau anksčiau. Labai senas.
Abu žiūrėjome į ruda ūkana aptrauktą horizontą.
— Skrisiu, — tariau aš netikėtai. — Juoba kad dar nebuvau išėjęs iš Stoties, o čia gera proga. Grįšiu po pusvalandžio…
— Ką sakai? — išplėtė akis Snautas. — Skrisi? Kur?
— Ten, — parodžiau rūke šmėkšančią kūno spalvos dėmę.— O kodėl gi ne? Paimsiu mažą malūnsparnį. Žinai, būtų juokinga, jei turėčiau kada nors Žemėje prisipažinti, kad, aš, soliarininkas, nesu niekad palietęs koja Soliario paviršiaus.
Priėjau prie spintos ir ėmiau raustis tarp kombinezonų. Snautas tylėdamas stebėjo mane, paskui tarė:
— Nepatinka man tas.
— Kas? — atsisukau, laikydamas rankose kombinezoną. Mane pagavo seniai bepatirtas susijaudinimas. — Ką tu kalbi? Kortas ant stalo! Bijai, kad aš ką nors… nesąmonė! Duodu žodį, kad ne. Net nepagalvojau šito. Ne, tikrai ne.
— Skrisiu kartu.
— Ačiū tau, bet man geriau vienam. Čia jau kažkas naujo, kažkas visiškai naujo, — skubiai kalbėjau, vilkdamasis kombinezoną.
Snautas dar kažką sakė, bet aš ne itin jo klausiausi, ieškodamas reikalingų daiktų.
Snautas nuėjo su manim į kosmodromą. Jis padėjo man išridenti mašiną iš bokso į starto aikštelę. Kai vilkausi skafandrą, jis staiga paklausė:
— Ar žodis dar turi tau kokios vertės?
— Dieve mano, Snautai, tu vis tą patį! Turi. Ir jau daviau jį tau. Kur rezerviniai balionai?
Jis jau nieko nebesakė. Kai uždariau permatomą gaubtą, daviau jam ranka ženklą. Snautas paleido į darbą keltuvą, aš palengva užriedėjau ant Stoties viršaus. Motoras pabudo, pratisai suūžė, ėmė baisiai smarkiai suktis, ir aparatas nuostabiai lengvai pakilo, palikdamas apačioje vis mažėjantį sidabrinį Stoties diską.
Pirmąkart buvau vienas pats virš okeano; visai kitoks įspūdis, negu žiūrint pro Stoties langus. Gal ir dėl to, kad skridau labai žemai, tik keliasdešimt metrų virš bangų. Dabar aš jau ne tik mačiau, bet ir jaučiau, kad po manim plytinčioje gelmėje besikaitaliojančios riebiai blizgančios kupros ir įgriuvos juda ne kaip jūros potvynis ar debesis, o kaip gyvūnas. Nepaliaujami, nors labai lėti raumeningo nuogo kūno traukuliai — štai, kaip tai atrodė; tingiai slūgstančios bangų keteros liepsnojo putų purpuru. Kai aš apsisukau, norėdamas tiksliai įeiti į neapsakomai lėtai dreifuojančios mimoido salos kursą, saulė plykstelėjo tiesiai man į akis, sužaižaravo it kruvini žaibai išgaubtuose langų stikluose, o pats okeanas pasidarė mėlynas kaip rašalas su tamsios ugnies prošvaistėm.
Читать дальше
