Ratas, kurį ne itin sumaniai apskriejau, išnešė mane toli į dangų, o mimoidas liko užpakalyje — plati šviesi dėmė, nelygiais kontūrais atsiskirianti nuo okeano. Dabar jis buvo ne rausvas, rūko nudažytas, o gelsvas it sudžiūvęs kaulas: valandėlę jis dingo man iš akių, jo vietoj išvydau tolumoje Stotį, kabančią, rodės, virš pat okeano, nelyginant didžiulis senamadiškas cepelinas. Įtempęs visą dėmesį, pakartojau manevrą: mimoido masyvas su savo statmenu groteskiniu reljefu, man artinantis, didėjo. Atrodė, kad galiu užkliudyti jo aukščiausią gumbuotą išsikišimą, todėl taip staigiai pristabdžiau malūnsparnį, kad jis visas susvyravo, mažindamas greitį; nereikalingas atsargumas, nes apvalios keistų bokštų viršūnės praplaukė žemai apačioje. Sulyginau mašiną su dreifuojančia sala ir ėmiau palengva, metras po metro, leistis žemyn, kolei gurančios viršūnės iškilo virš kabinos. Mimoidas buvo nedidelis. Ilgio gal trijų ketvirčių mylios, o pločio vos kelių šimtų metrų; kai kur matėsi susiaurėjimai, bylojantys, kad jis gali perlūžti. Matyt jis buvo atskilęs nuo kur kas didesnės formacijos; pagal soliarinę skalę tai buvo smulki atplaiša, skeveldra, dievaižin kiekos savaičių ir mėnesių.
Pamačiau tarp gyslotų kauburių ties pat okeanu pakibusį lyg kokį krantą — keliasdešimt kvadratinių metrų nuožulnoko, bet kone plokščio paviršiaus — ir pasukau ten mašina. Nusileisti buvo sunkiau, negu atrodė, mašinos propeleris vos neužkliuvo už akyse išaugusios sienos, bet viskas baigėsi laimingai. Tučtuojau išjungiau motorą ir atvožiau gaubtą. Stovėdamas ant sparno, dar patikrinau, ar malūnsparnis nenuslys į okeaną; bangos laižė dantytą mimoido briauną per keliolika žingsnių nuo mano nusileidimo vietos, bet malūnsparnis tvirtai stovėjo ant plačiai išskėstų pavažų. Nušokau ant… „žemės”. Tai, ką pirmiau palaikiau siena ir bemaž užkliudžiau, buvo milžiniška lyg ieties išakyta plona kaip plėvė kaulinė plokštė, pastatyta ant briaunos, apaugusi panašiais į mažutes galerijas pumpurais. Šią keliaaukštę plokštumą įžambiai kirto kelių metrų pločio plyšys, atidengęs — panašiai kaip ir didelės netvarkingai išmėtytos kiaurymės — gelmės perspektyvą. Užkopiau į artimiausią nuožulnią sienos angą ir įsitikinau, kad skafandro batai yra nepaprastai kibūs, o pats skafandras visai netrukdo judėti. Tik dabar, atsidūręs per kokius keturis aukštus virš okeano ir atsigręžęs į karkasinį gamtovaizdį, galėjau jį gerai apžvelgti.
Jis buvo stebėtinai panašus į senovinį griuvėsiais paverstą miestą, kažkokią egzotišką senovės Maroko sodybą, sugriautą žemės drebėjimo ar kokio kito kataklizmo. Aiškiausiai mačiau vingiuotas dalinai užbertas ir skeveldrom užgriozdintas siauras gatveles, jų painias stačias nuokalnes iki tepaluotos putos plaunamo kranto, aukščiau — išlikusios ambrazūros, bastionai, jų apvalūs pamatai, o išgaubtose ir įdubusiose sienose juodos spragos, panašios į išdaužytus langus ar tvirtovės šaudymo angas. Visas tas sala — miestas, sunkiai pakrypęs į šoną it pusiau nuskendęs garlaivis, be tikslo, nesąmoningai slinko prieš save, labai palengva sukdamasis — tai buvo matyti iš saulės judėjimo padangėje ir tingiai šliaužiančių šešėlių tarp griuvėsių; kartais pro juos prasprūsdavo saulės spindulys ir nutįsdavo ligi tos vietos, kur aš stovėjau. Gerokai rizikuodamas, užkopiau dar aukščiau; iš atsiknojusių ir kabančių virš mano galvos priaugu ėmė byrėti smulkaus žvirgždo srovelės, vingiuotuose tarpekliuose ir gatvelėse pakilo dideli dulkių kamuoliai. Mimoidas nėra natūrali uola, ir kai paimi rankon jo atčaižėlę, pamatai, kad jis visai nepanašus į kalcitą — jis kur kas lengvesnis už pemzą, sudėtas iš smulkių narvelių ir todėl nepaprastai purus.
Jau buvau taip aukštai, kad pajutau, kaip mimoidas juda: jis ne tik plaukė nežinia iš kur, nežinia kur, stumčiojamas juodų okeano raumenų baksnojimo, bet dar ir be galo lėtai svyravo čia į vieną, čia į kitą pusę, ir kiekvieną tokį pasvirimą lydėjo pratisas varvančių nuo briaunos rusvų ir geltonų putų šniokštimas. Šį švytuoklinį judesį mimoidas įgavo labai seniai, turbūt užgimdamas, ir išsaugojo jį dėlei savo milžiniškos masės. Apsižvalgęs kiek akis užmato iš savo aukšto posto, atsargiai nulipau žemyn; ir keista — tik tada susiorientavau, kad mimoidas visai manęs nedomina, kad atskridau čia susitikti ne su juo, o su okeanu.
Atsisėdau ant šiurkščios sueižėjusios „žemės” keliolika žingsnių nuo malūnsparnio. Juoda banga sunkiai užšliaužė ant kranto, supliuško, pasidarė visiškai bespalvė ir vėl nusirito, palikdama plonyčius virpančius gleivių siūlelius. Pasislinkau dar žemiau ir ištiesiau ranką prie sekančios bangos. Tada ji nedelsdama pakartojo tąjį fenomeną, kurį žmonės pirmąkart išvydo kone prieš šimtmetį: stabtelėjo, truputį atsitraukė, apglėbė mano ranką, jos nepaliesdama, taip, kad tarp pirštinės paviršiaus ir vidinės sienelės įdubimo, kuris beregint pakeitė konsistenciją, pavirsdamas iš skysto kone stangriu, liko plonytis oro sluoksnelis. Aš iš lėto pakėliau ranką. Banga, tikriau tariant, jos siauras liežuvėlis, nutįso paskui ją į viršų, apgaubusi mano plaštaką persišviečiančia murzinai žalsva pienele. Aš atsistojau ir iškėliau ranką dar aukščiau; drebutinės substancijos sąsmaukėlė įsitempė it styga, tačiau nepertrūko. Visiškai supliuškusios bangos pamatas lyg keistas kantriai laukiantis šių tyrimų pabaigos padaras prigludo prie kranto palei mano kojas, irgi neliesdamas jų. Atrodė tarsi iš okeano būtų išaugusi tąsi gėlė, kurios taurė apglėbė mano pirštus, tapdama tiksliu, tik jų neliečiančiu negatyvu. Aš pasitraukiau atatupstas. Gėlės stiebelis suvirpėjo ir tarsi nenorom grįžo apačion, elastingas, svyruojantis, neryžtingas; banga pakilo, įtraukė jį ir išnyko už kranto ribos. Aš kartojau šį žaidimą, kol vėl, kaip prieš šimtą metų, viena eilinė banga abejingai nuplaukė, tarsi persisotinusi naujų įspūdžių, ir aš žinojau, kad turėčiau laukti kelias valandas, kol pabus jo „smalsumas”. Vėl atsisėdau, bet mane tarytum pakeitė tas teoriškai taip gerai žinomas reiškinys, kurį sukėliau aš pats; teorija negalėjo, nesugebėjo perteikti realaus pergyvenimo.
Šio gyvo padaro atsiradime, augime ir išsivystyme, kiekviename jo atskirame judesyje ir visuose drauge ryškėjo kažkoks, norėčiau pasakyti, atsargus, bet ne baikštus naivumas, kai jis atkakliai skubėjo pažinti, aprėpti naują netikėtai sutiktą formą, ir buvo priverstas atsitraukti pusiaukelėj, atsiradus pavojui peržengti ribas, nustatytas kažkokių paslaptingų dėsnių. Kaip baisiai nesiderino šis guvus smalsumas su gigantu, kuris tviskėdamas driekėsi ligi pat horizonto. Dar niekad nebuvau taip stipriai jautęs šio milžino realumo, jo atkaklaus, absoliutaus tylėjimo, alsuojančio ritmingu bangavimu. Prislėgtas, apstulbęs žvelgiau į nepasiekiamą, atrodytų, sustingimo būseną ir, vis intensyviau jausdamas praradimo sopulį, vienijausi su tuo skystu aklu kolosu tarsi be mažiausių pastangų, be žodžių, nieko negalvodamas, būčiau jam viską atleidęs.
Visą paskutinę savaitę elgiausi taip išmintingai, kad įtarus Snauto žvilgsnis liovėsi galų gale mane persekiojęs. Pažiūrėti buvau ramus, o širdies gilumoj, pats to aiškiai nesuvokdamas, laukiau kažin ko. Ko? Jos grįžimo? Kaip būčiau galėjęs? Kiekvienas mūsų žino, kad jis — materiali būtybė, pavaldi fiziologijos bei fizikos dėsniams ir kad, net sukaupę visas mūsų jausmų jėgas, mes negalime kovoti su tais dėsniais, galime tik jų neapkęsti. Amžinas įsimylėjėlių ir poetų tikėjimas meilės galybe, kuri yra pastovesnė už mirtį, tasai šimtmečiais mus lydintis „ finis vitae sed non amoris” (Baigiasi gyvenimas, o ne meilė. (Lot.) ) yra melas. Tačiau šis melas yra tik beprasmis, bet ne juokingas. O būti laiko tėkmę matuojančiu laikrodžiu, kuris tolydžio čia išardomas, čia vėl surenkamas ir kurio mechanizme, kai tik konstruktorius stumteli krumpliaračius, sulig pirmu jų pajudėjimu ima tiksėti sielvaras ir meilė, žinoti, kad esi repetyras kančios, kuri, nuolat pasikartodama, darosi komiška ir todėl dar skaudesnė? Kartoti žmogaus egzistavimą gerai, tačiau kartoti jį taip, kaip girtuoklis kartoja nuvalkiotą melodiją, mesdamas į grojančią dėžę vis naujus variokus? Aš nė akimirką netikėjau, kad šį skystą kolosą, kuris šimtams žmonių atnešė mirtį, su kuriuo visa manoji rasė ištisus dešimtmečius veltui stengėsi užmegzti bent kokią abipusio supratimo gijelę, kad jį, kuriam aš tesu tik maža net nejaučiama dulkelė, jaudintų dviejų žmonių tragedija. Tačiau jo veikla buvo nukreipta į kažkokį tikslą. Tiesa, aš net tuo nebuvau tvirtai įsitikinęs. Tačiau pasitraukti — reikštų atsisakyti tos menkutės, rasi, tik vaizduotės sukurtos galimybės, kuri slypėjo ateityje. Taigi metų metai tarp rakandų, daiktų, kuriuos lietėme mudu abu, tame ore, kur tebeplevena jos alsavimas? Vardan ko? Vardan vilties, kad jinai grįš? Aš neturėjau
Читать дальше
