— Ar manote, daktare Kelvinai, kad pavyko? — susniaukrojo savo nemaloniu balsu Sartorijus.
— Taip, — atsakiau aš.
— Esate tuo įsitikinęs? — su nustebimo gaidele, net įtariai paklausė Sartorijus.
— Taip.
Mano įsitikinimas ir šiurkštus atsakymo tonas valandėlę sutrikdė jo šaltą orumą.
— Tai… gerai, — bambtelėjo jis ir apsidairė, tarsi nežinodamas, ką dabar veikti. Snautas priėjo prie manęs ir ėmė vyturiuoti raištį.
Aš atsistojau ir perėjau per salę, o tuo tarpu Sartorijus, kuris buvo įėjęs į tamsųjį kambarį, grįžo su jau išryškintu ir išdžiūvusiu filmu. Keliolikoje metrų juostos driekėsi virpančios, balsvai dantytos linijos nelyginant kokie pelėsiai ar voratinkliai, paskleisti juodame slidžiame celiuliozės kaspine.
Aš jau nebeturėjau ką veikti, bet neišėjau. Jiedu įdėjo į oksiduotą moduliatoriaus kasetę filmą, kurio galą Sartorijus. dar kartą apžiūrėjo, įtariai paniuręs, tarsi stengdamasis iššifruoti slypinčią šiose virpančiose linijose prasmę.
Kita eksperimento dalis jau buvo nematoma. Aš tik žinojau, kas dedasi, kai Sartorijus ir Snautas priėjo prie valdymo — pultų pasienyje ir paleido į darbą reikiamą aparatūrą. Po švininėm grindim ričių apvijose, silpnai narnėdama bosu, pakirdo srovė, paskui švieselės vertikaliuose stikliniuose indikatoriaus vamzdeliuose nučiuožė žemyn, rodydamos, kad didysis rentgeno aparato tubusas leidžiasi į vertikalų šulinį ir sustoja jo atvirose žiotyse. Tada švieselės sustingo ties žemiausiomis skalės padalomis ir Snautas ėmė didinti įtampą, kol rodyklės, tikriau tariant, balti jas pakeitę protarpiai, kryptelėję padarė posūkį dešinėn. Srovės gausmas buvo vos girdimas, nieko daugiau neįvyko, filmo ritės sukosi po vožtuvu, taigi to net pamatyti negalėjai, metražo skaitliukas tyliai tiksėjo it laikrodžio mechanizmas.
Harė žiūrėjo iš už knygos čia į mane, čia į juos. Aš priėjau prie jos. Ji klausiamai pažvelgė. Eksperimentas baigėsi. Sartorijus pamažu priėjo prie didelės konusinės aparato galvutės.
— Eisim?.. — vien lūpomis paklausė Harė.
Aš linktelėjau galvą. Ji atsistojo. Su niekuo neatsisveikindamas — tai būtų atrodę pernelyg beprasmiška — praėjau pro Sartorijų.
Pro aukštus viršutinio koridoriaus langus švietė neapsakomai gražus saulėlydis. Tai nebuvo paprastas, rūškanas, pritvinkęs raudonis, o visi niuansai rožinės spalvos, tarsi nubertos smulkiausiom sidabro kruopelytėm. Sunki chaotiškai susiraukšlėjusi bekraštės okeano lygumos juoduma, rodėsi, atsakydama į šį malonų švytėjimą, žioruoja rusvai violetine švelnia atošvaiste. Tik prie pat horizonto dangus dar tebebuvo atkakliai rudas.
Ūmai sustojau vidury koridoriaus. Negalėjau nė pagalvoti, kad vėl lyg kalėjimo kameroj mudu užsidarysime kambaryje, iš kurio matyti tik okeanas.
— Hare, — tariau aš,— žinai… norėčiau užeiti į biblioteką… Ar tu nieko prieš?..
— O, mielai, aš pasiieškosiu ko paskaityti, — atsakė ji su kiek dirbtinu žvalumu.
Jutau, kad nuo vakar dienos tarp mūsų atsirado kažkoks neužlygintas plyšys ir kad privalau parodyti jai nors truputį nuoširdumo, bet mane apėmė visiška apatija. Nežinau, kas būtų galėjęs mane iš jos išjudinti.
Mudu grįžome atgal, paskui pandusu nuėjome ligi mažo prieangėlio. Čia buvo trejos durys, o tarp jų, nelyginant kokiose vitrinose, gėlės už krištolinių stiklų.
Viduriniosios į biblioteką vedančios durys buvo iš abiejų pusių apmuštos išsipūtusia dirbtine oda; verdamas duris, visad stengiausi jos nepaliesti. Viduje, didelėje apskritoje salėje su blyškiai sidabrinėmis lubomis, išdekoruotomis stilizuotomis saulėmis, buvo truputį vėsiau.
Perbraukiau ranka per soliaristinės klasikos tomų nugarėles ir jau norėjau pasiimti pirmąjį Gezės tomą su anuo graviūriniu jo portretu tituliniame lape, pridengtu plonu popierium, bet netikėtai pamačiau anąkart nepastebėtą storą aštuntojo formato Gravinskio tomą.
Atsisėdau į minkštą fotelį. Buvo visiškai tylu. Per žingsnį nuo manęs Harė vartė kažkokią knygą, girdėjau, kaip čeža jos sklaidomi puslapiai. Gravinskio žinynas, studentų dažniausiai vartojamas kaip šiaip sau „skaitalas”, buvo rinkinys alfabetine tvarka surašytų soliaristinių hipotezių, nuo abiologinės ligi išsigimėliškosios. Kompiliatorius, kuris, rasi, niekad net nėra matęs Soliario, išnaršė visas monografijas, ekspedicijų protokolus, atskirus straipsnius ir provizorinius pranešimus, kruopščiai išstudijavo netgi kitas planetas tyrinėjančių planetologų veikalus ir sudarė katalogą, kiek bauginanti formuluočių lapidariškumu, nes jos dažnai pavirsdavo trivialiomis, pražudydamos subtilų šias hipotezes pagrindusių minčių sudėtingumą. Be to, šis veikalas, numatytas tapti enciklopediniu, dabar buvo veikiau įdomus kaip kuriozas, jis buvo išleistas prieš dvidešimt metų, o per tą laiką priaugo kalnas naujų hipotezių, kurios jau nebe — sutilptų vienoje knygoje. Žiūrinėjau alfabetinį autorių sąrašą nelyginant žuvusiųjų registrą; retas kuris dar buvo gyvas, o aktyviai soliaristikoje turbūt jau nebedirbo nė vienas. Visas šis pačias įvairiausias kryptis apimantis minčių lobynas teigė, kad bent viena hipotezė turi būti teisinga; atrodė negalimas daiktas, kad tikrovė būtų visai skirtinga, dar kitokia, negu miriadai jai daromų pasiūlymų. Knygos įžangoje Gravinskis suskirstė periodais kone šešiasdešimt jam žinomų soliaristikos metų. Pirmajame, prasidedančiame nuo Soliario atradimo momento, niekas nekūrė hipotezių sąmoningai. Tada buvo pripažinta, kažkaip intuityviai, pasikliaujant „sveiku protu”, kad okeanas yra negyvas cheminis konglomeratas, pasibaisėtina aplink planetą telkšanti drebučių masė, kuri dėl savo kvazivulkaninės veiklos geba kurti keisčiausius tvarinius ir savotišku procesų automatiškumu stabilizuoja nepastovią orbitą taip, kaip švytuoklė laikosi vis toje pačioje švytavimo plokštumoje. Tiesa, jau po trejų metų Mažino pasisakė už gyvą,drebutinės mašinos” prigimtį, tačiau Gravinskis biologinių hipotezių pradžią datavo devyneriais metais vėliau, ir iki tol vieniša Mažino nuomonė sulaukė vis daugiau šalininkų. Kitais metais atsirado daugybė labai painių paremtų biomatematine analize teorinių gyvo okeano modelių.
Trečiasis periodas buvo kone monolitinių mokslininkų pažiūrų susiskaldymo periodas. Jame atsirado įvairių kartais atkakliai rungtyniaujančių mokyklų. Tai buvo Panmalero, Štroblio, Freihauzo, le Greilio, Osipovičiaus veiklos metas. Visas Gezės palikimas tada buvo žiauriai sukritikuotas. Atsirado pirmieji atlasai, katalogai, asimetriadų stereofotografijos; ligi tol jos buvo laikomos tvariniais, kurių negalima ištyrinėti; persilaužimas įvyko, kai į audringas, galinčias kas sekundę išsiveržti kolosų gelmes imta siuntinėti naujus distanciniu būdu valdomus aparatus. Tada, verdant diskusijoms, atsirado su panieka nutylimų minimalistinių hipotezių, skelbiančių, kad jeigu to išgarsintojo „kontakto” su „protinga pabaisa” ir nepasisektų užmegzti, tai ir tuo atveju tyrinėjimas stingstančių mimoidinių miestų bei rutulinių kalnų, kuriuos okeanas išmeta ir vėl praryja, duotų vertingų žinių chemijos ir fiziko — chemijos mokslui, naujų duomenų apie molekulių milžinių struktūrą. Tačiau su tokių tezių skelbėjais niekas net polemizuoti nebandė. Juk tai buvo periodas, kai atsirado ligšiol aktualūs tipinių metamorfozių katalogai ir bioplazminė Franko mimoidų teorija, kuri, kad ir pripažinta klaidinga ir atmesta, išliko puikus minties polėkio ir logikos pavyzdys.
Tie po trisdešimt kelerius metus turintys „Gravinskio periodai” buvo naivi jaunystė, gaivalingai optimistinis romantizmas, pagaliau — brandus soliaristikos amžius, paženklintas pirmųjų skeptiškų balsų. Jau baigiantis dvidešimtpenkmečiui, radosi hipotezių apie Soliario okeano apsichiškumą, tai buvo pirmųjų koloidinių ir mechaninių hipotezių pakraipos, jų vėlyvesnieji palikuonys. Visi bandymai rasti okeano sąmoningos valios apraiškų, procesų tikslingumo, vidinio poreikio motyvuojamos veiklos buvo kone visų pripažinti kažkokiu ištisos tyrinėtojų kartos iškrypimu. Įnirtinga aistra griauti jų teiginius paruošė dirvą blaiviems, analitiškiems į kruopštų faktų rinkimą sukoncentruotiems Holdeno, Eonido, Stolivos grupės tyrinėjimams. Tai buvo laikas, kai sparčiai pūtėsi ir didėjo archyvai, mikrofilmų kartotekos, daugėjo ekspedicijų, aprūpintų visokiausiais aparatais — automatiniais registratoriais, žymėtuvais, zondais, kokius tik begalėjo pasiūlyti Žemė. Būdavo metų, kai tyrinėjimuose dalyvaudavo iškart apie tūkstantis žmonių. Tačiau jau tada, kai nuolat kaupiamos medžiagos augimo tempas vis didėjo, mokslininkus įkvėpusi idėja darėsi bevaisė. Prasidėjo tos, šiaip ar taip, dar optimistinės Soliario tyrinėjimų fazės smukimo laikotarpis, kuriam sunku nustatyti aiškias laiko ribas. Būdinga šios fazės žymė buvo visų pirma didelės, drąsios individualybės — vienos teorine vaizduote, kitos savo neiginiais— Gezė, Štroblis ar Sevada, paskutinis iš didžiųjų soliarininkų, kuris žuvo paslaptingom aplinkybėm planetos pietinio ašigalio rajone, pasielgęs taip, kaip nebūtų pasielgęs netgi naujokas. Jis šimto stebėtojų akyse įvedė žemai ties okeanu sklandančią mašiną į greituolio gelmę, kuris, aiškiai buvo matyti, traukėsi jam iš kelio. Imta kalbėti apie kažkokį staigų silpnumą, apalpimą ar vairų defektus, o iš tikrųjų tai buvo, manding, pirmoji žmogžudystė, pirmasis ūmus, aiškus siaubo priepuolis. Pirmas, bet ne paskutinis. Tačiau Gravinskio tome nebuvo tokių duomenų, tad aš pats prisidūriau datas, faktus ir smulkmenas, žiūrėdamas į jo pageltusius smulkučiu šriftu išmargintus puslapius.
Читать дальше
