— Toks pats, kaip mano.
— Tikrai?
— Prisiekiu!
— Ką tai reiškia? 2inai, paskui galvojau, kad gal tai yra kažkur manyje paslėpta, kad yra… juk gali būti labai mažas. Tik nežinojau kur. Dabar galvoju, kad tai buvo vien mano išsisukinėjimai, nes labai bijojau to, ką norėjau padaryti, ir ieškojau kokios kitos išeities. Bet Krisai, jei mano kraujas toks pat, jeigu yra taip, kaip sakai, tai… Ne, to negali būti. Juk jau būčiau negyva, ar ne? Vadinasi, vis dėlto kažko esama, tik kur? Gal galvoje? Bet juk aš galvoju visai paprastai… ir nieko nežinau… Jeigu tuo galvočiau, tai privalėčiau išsyk viską žinoti ir nemylėti tavęs, tik apsimesti ir žinoti, kad apsimetu… Krisai, prašau tave, pasakyk man viską, ką žinai, gal vis tiek pasisektų ką nors padaryti?
— Kas turėtų pasisekti? Ji tylėjo.
— Nori mirti?
— Turbūt taip.
Vėl pasidarė tylu. Aš stovėjau prie jos, susigūžusios, žvelgdamas į tuščią salės vidų, į baltas emaliuotas rakandų plokštes, į blizgančius, išmėtytus įrankius, tarsi ieškodamas ko labai reikalingo ir negalėdamas rasti.
— Hare, ar galiu tau kai ką pasakyti? Ji laukė.
— Tai tiesa, kad nesi visai tokia, kaip aš. Bet tai nereiškia, kad esi kuo nors blogesnė. Priešingai. Gali sau galvoti, ką nori, bet dėl to… tu nenumirei.
Kažkoks vaikiškas, graudus šypsnys nuslinko jos veidu.
— Ar tai reiškia, kad esu… nemirtinga?
— Nežinau. Šiaip ar taip, esi kur kas mažiau mirtinga, negu aš.
— Tai baisu, — sukuždėjo Harė.
— Gal ne taip labai, kaip tau atrodo.
— Bet tu nepavydi man…
Hare, tai yra veikiau tavo… paskirties klausimas, pavadinčiau tai šitaip. Žinai, čia, Stotyje, tavo paskirtis yra iš tikrųjų tokia pati tamsi, kaip mano ir kiekvieno iš mūsų. Anie du tęs Gibariano eksperimentą, ir gali visko atsitikti…
— Arba nieko.
— Arba nieko. Ir pasakysiu tau: aš norėčiau, kad nieko neatsitiktų, net ne todėl, kad bijočiau (nors tai, rasi, irgi turi šiokios tokios reikšmės, nežinau), o todėl, kad tai nieko neduos. Tuo aš esu visiškai įsitikinęs.
— Neduos, o kodėl? Čia kalbama apie tą… okeaną? Ji krūptelėjo.
— Taip. Apie kontaktą. Manau, kad tai yra be galo paprasta. Kontaktas reiškia apsikeitimą kokiomis nors žiniomis, sąvokomis ar bent jau rezultatais, kokiom būsenom, bet jei nėra kuo keistis? Jei dramblys nėra labai didelė bakterija, tai okeanas negali būti labai didelės smegenys. Aišku, abi pusės gali parodyti tam tikrų veiksmų. Dėl vieno tokio veiksmo aš žiūriu dabar į tave ir stengiuosi išaiškinti, kad esi man brangesnė už tuos dvylika gyvenimo metų, kuriuos atidaviau Soliariui, ir kad ir toliau noriu būti su tavim. Gal tavo pasirodymas turėjo būti kankynė, gal paslauga, o gal tik mikroskopinis bandymas. Bičiulystės išraiška, pasalus smūgis, gal pasityčiojimas? Gal viskas drauge, o gal — tai atrodo man panašiausia — kažkas visai kita. Bet, galų gale, argi mudviem privalo rūpėti ketinimai mūsų gimdytojų, kad ir kokie jie būtų skirtingi? Galėtum pasakyti, kad nuo šių ketinimų priklauso mūsų ateitis, ir aš sutiksiu su tuo. Aš negaliu numatyti to, kas bus. Taip pat ir tu. Netgi negaliu tavęs užtikrinti, kad visad tave mylėsiu. Nes jeigu jau šitiek atsitiko, tai gali atsitikti visko. Gal ryt aš tapsiu žalia medūza? Tai nuo mūsų nepriklauso. Bet ten, kur priklauso nuo mūsų, būsime drauge. Ar to maža?
— Klausyk… — tarė Harė,— yra dar kai kas. Ar aš… esu į ją… labai panaši?
— Buvai labai panaši, — tariau aš,— bet dabar jau nebežinau.
— Kaip tai?..
Ji pasikėlė nuo žemės ir pažvelgė į mane didelėm akim.
— Jau užgožei ją.
— Ir esi tikras, kad ne ją, o mane? Mane?..
— Taip. Tave. Nežinau. Bijau, kad jei iš tiesų būtum ji, negalėčiau tavęs mylėti.
— Kodėl?
— Nes padariau kai ką baisaus.
— Jai?
— Taip. Kai buvome… — Nesakyk.
— Kodėl?
— Nenoriu, kad žinotum, jog nesu jinai.
Kitą dieną, grįžęs po pietų, radau ant stalo palangėj laiškelį nuo Snauto. Jis pranešė, kad Sartorijus tuo tarpu liovėsi konstravęs anihiliatorių, nes ketina padaryti paskutinį bandymą — apšviesti okeaną kietų spindulių pluoštu.
— Mieloji, — tariau aš, — man reikia eiti pas Snautą.
Raudonas saulėlydis liepsnojo langų stikluose ir skyrė kambarį į dvi dalis. Mudu buvome melsvame šešėlyje. Už jo ribos viskas atrodė it iš vario, galėjai pagalvoti, kad kiekviena krintanti iš lentynos knyga suskambės.
— Čia dėl to eksperimento. Tik nežinau, kaip tai padaryti. Man būtų geriau, supranti… — nutraukiau aš.
— Nesiaiškink, Krisai. Aš ir pati norėčiau… Jeigu tai netruktų ilgai…
— Na, bent kiek užtruks, — tariau aš. — Klausyk, o gal eitum su manim ir palauktum koridoriuje?
— Gerai. Bet jeigu neištversiu?
— O kas gi tau būna? — paklausiau aš ir skubiai pridūriau: — Aš klausiu ne iš smalsumo, supranti, bet gal susiorientavusi tu pati įstengtumei tai nugalėti.
— Aš bijau, — tarė ji, truputį pablyškusi. — Net nemoku pasakyti, ko bijau, nes iš tikrųjų ne bijau, tik… tik lyg pasimetu. Paskutinę akimirką dar jaučiu tokią. tokią gėdą, nemoku tau paaiškinti. O paskui jau nieko. Todėl maniau, kad čia kokia liga… — baigė ji tyliau ir krūptelėjo.
— Galimas daiktas, kad šitaip yra tik čia, šioje prakeiktoje Stotyje, — tariau aš. — Aš darysiu viską, kad kuo greičiausiai galėtume ją palikti.
— Manai, kad tai įmanoma? — ji išplėtė akis.
— O kodėl ne? Pagaliau nesu čia pririštas… Beje, tai priklausys ir nuo to, ką nutarsiu su Snautu. Kaip tau atrodo, ar ilgai pajėgsi būti viena?
— Tai priklauso… — tarė ji palengva ir nuleido galvą. — Jei girdėsiu tavo balsą, tai gal ištversiu.
— Būtų geriau, kad negirdėtumei, ką mudu kalbėsime. Ne todėl, kad turėčiau ką slėpti nuo tavęs, bet nežinau, negaliu žinoti, ką pasakys Snautas.
— Nereikia. Suprantu. Gerai. Aš atsistosiu taip, kad girdėčiau tik tavo balsą. To man užteks.
— Tai aš dabar paskambinsiu jam iš laboratorijos. Duris paliksiu atdaras.
Ji linktelėjo galvą.
Aš išėjau pro raudonos šviesos sieną į koridorių — kontrastas buvo toks didelis, kad koridorius man pasirodė kone juodas, nors ir degė lempos. Mažosios laboratorijos durys buvo atdaros. Blizgančios Diuavaro termoso šukės, gulinčios ant grindų po dideliais skysto deguonies rezervuarais, buvo paskutinis nakties įvykių pėdsakas. Kai nuėmiau ragelį ir susukau radijo stoties numerį, mažas ekranas nušvito. Paskui melzgana šviesos plėvė, tarsi aptraukusi iš vidaus matinį stiklą, plyšo, ir Snautas, šonu pasilenkęs per aukšto fotelio atramą, pažvelgė man tiesiai į akis.
— Sveikas, — tarė jis.
— Perskaičiau raštelį. Norėčiau su tavim pasikalbėti. Ar galiu ateiti?
— Gali. Dabar?
— Taip.
— Prašom. Ateisi su… ne vienas?
— Vienas.
Jo rudai įdegęs su giliom skersinėm raukšlėm kaktoje veidas, pakreiptas į šoną išgaubtame stikle (jis buvo panašus į keistą akvariume gyvenančią žuvį, žiūrinčią pro stiklinę sienelę) įgavo dviprasmišką išraišką.
— Na, na, — tarė jis. — Tai laukiu.
— Eime, mieloji, — tariau aš ne itin natūraliai žvaliu balsu, įeidamas į kabiną pro raudonus šviesos pluoštus, už kurių mačiau šmėžuojantį Harės siluetą.
Man užkando žadą. Ji sėdėjo, įsigūžusi į fotelį, perkišusi alkūnes per atramas. Ar per vėlai išgirdo mano žingsnius, ar negalėjo greit atpalaiduoti to baisaus gniaužto ir atgauti normalią pozą, bet mačiau ją kokią sekundę besigalynėjančią, sutelkusią tą nesuprantamą jėgą, kuri slypėjo joje, ir širdį man suspaudė pasiutęs persipynęs su gailesčiu pyktis. Mudu tylėdami nuėjome ilgu koridorium pro jo sekcijas, išklotas spalvota emale, kuri pagal architektų intenciją turėjo paįvairinti gyvenimą šiame šarvų kiaukute. Jau iš tolo pamačiau praviras radijo stoties duris. Pro jas į koridorių krito ilgas raudonos šviesos ruožas, nes ir čia įsigavo saulė. Pažvelgiau į Harę, kuri nė nesistengė nusišypsoti. Mačiau, kaip ji visą kelią susikaupusi ruošiasi kovai su pačia savim. Įtampa jau dabar pakeitė jos veidą, jis išblyško ir tarsi sumažėjo. Per keliolika žingsnių nuo durų Harė sustojo, aš atsisukau į ją, ji pirštų galiukais stumtelėjo mane, kad eičiau, ir akies mirksniu mano planai, Snautas, eksperimentas, visa Stotis, viskas pasirodė man nieko verta, palyginus su ta kančia, kuri jos čia laukė. Pasijutau esąs budelis ir jau buvau begrįžtąs, bet plačią atsimušusią koridoriaus sienoje šviesos juostą uždengė žmogaus šešėlis. Paspartinęs žingsnį, įėjau kabinon. Snautas stovėjo prie pat slenksčio, tarsi būtų ėjęs manęs sutikti. Raudona saulė liepsnojo tiesiog jam už nugaros, ir rodėsi, kad iš jo žilų plaukų sklinda purpurinis švytėjimas. Gerą valandėlę žiūrėjome į kits kitą, žodžio nepratardami. Jis tarsi tyrinėjo mano veidą. Šviesos apakintas, aš nemačiau jo akių. Apėjau jį ir atsistojau prie aukšto pulto, iš kurio kyšojo lankstūs mikrofonų stiebai. Jis iš lėto pasisuko, ramiai stebėdamas mane, savo įpratimu lengvai perkreipęs lūpas, ir toji grimasa, beveik nesikeisdama, kartais reiškė šypseną, o kartais nuovargį. Nenuleisdamas nuo manęs akių, Snautas priėjo prie metalinės spintos per visą sieną, kurios abiejose pusėse kūpsojo tarsi paskubom bet kaip suverstos šūsnys atsarginių radijo dalių, termoakumuliatorių ir įrankių, prisitraukė ten kėdę ir atsisėdo, nugara atsirėmęs į emaliuotas duris.
Читать дальше
