— Krisai!
— Ką, mieloji?
— Kas čia buvo?
— Sakiau tau. Daktaras Snautas.
— Kas jis per žmogus?
— Mažai jį pažįstu. Kodėl klausi?
— Jis taip žiūrėjo į mane…
— Matyt, patikai.
— Ne, — Harė papurtė galva. — Tai nebuvo tos rūšies žvilgsnis. Žiūrėjo į mane, kaip… tarytum…
Ji krūptelėjo, pakėlė į mane akis ir tuoj jas nuleido.
— Einam kur nors iš čia…
Nežinau, kiek laiko gulėjau tamsiame kambaryje, apatiškai žiūrėdamas į rankinio laikrodžio ciferblatą. Klausiausi savo paties alsavimo ir stebėjausi kažkuo, bet visa tai, ir žiūrėjimas į žalsvą skaitmenų vainikėlį bei nustebimas, man buvo vis vien. Matyt, buvau labai pavargęs. Apsiverčiau ant šono, lova buvo keistai plati, man kažko trūko. Sulaikiau kvapą. Buvo visiškai tylu. Aš apmiriau. Niekas nė nekrebžtelėjo. Harė? Kodėl negirdžiu jos alsavimo? Ėmiau grabalioti rankom po patalą: buvau vienas.
„Hare!” — norėjau pašaukti, bet išgirdau žingsnius. Ėjo kažkas didelis ir sunkus, kaip…
— Gibarianas? — tariau ramiai.
— Taip, tai aš. Nedek šviesos.
— Ne?
— Nereikia. Taip bus geriau mums abiems.
— Bet tu negyvas!
— Tai nieko. Juk pažįsti mano balsą?
— Taip. Kodėl taip padarei?
— Turėjau. Pavėlavai keturias dienas. Jei būtum atskridęs anksčiau, gal nebūtų reikėję, bet nepriekaištauk sau. Man ne taip jau blogai.
— Iš tikrųjų esi čia?
— Ak, manai, kad prisisapnavau tau, kaip manei ir apie Harę?
— Kur ji yra?
— Kodėl galvoji, kad aš žinau?
— Numanau.
— Nekalbėk apie ją. Sakysim, kad esu čia jos vietoj. — Bet aš noriu, kad ir jinai būtų.
— Tai neįmanoma.
— Kodėl? Klausyk, ar tu žinai, kad čia tikrai tu, o ne aš?
— Ne. Čia tikrai aš. Jei norėtum būti pedantas, galėtum pasakyti, kad čia dar vienas aš. Bet neaušinkim veltui burnos.
— Išeisi?
— Taip.
— Ir ji tada grįš?
— Tau tas svarbu? Kas ji tau?
— Čia mano reikalas.
— Juk tu bijai jos.
— Ne.
— Ir bjauriesi…
— Ko tu nori iš manęs?
— Gailėtis gali savęs, ne jos. Ji visad turės dvidešimt metų. Neapsimesk, kad to nežinai!
Staiga, pats nežinau kodėl, atsipeikėjau. Klausiausi jo visai ramus. Man atrodė, kad dabar jis stovi arčiau, lovagaly, bet patamsy daugiau nieko nemačiau.
— Ko nori? — tyliai paklausiau aš. Mano tonas tarsi nustebino jį. Jis tylėjo valandėlę.
— Sartorijus įtikino Snautą, kad tu apgavai jį. Dabar jiedu apgaus tave. Dėdamiesi montuoja rentgeno aparatūrą, jiedu stato lauko anihiliatorių.
— Kur jinai? — paklausiau aš.
— Ar negirdėjai, ką tau pasakiau? Įspėju!
— Kur jinai?
— Nežinau. Įsidėmėk: tau reikės ginklo. Tu negali čia niekuo pasikliauti.
— Galiu pasikliauti Hare, — tariau aš. Išgirdau tylų, trumpą garsą. Jis juokėsi.
— Aišku, gali. Ligi tam tikros ribos. Paskui visad gali padaryti taip, kaip aš.
— Tu nesi Gibarianas.
— Taip? O kas? Gal tavo sapnas?
— Ne. Jų iškamša. Bet tu pats to nežinai.
— O iš kur žinai, kas t u esi?
Tai privertė mane susimąstyti. Norėjau atsikelti, bet negalėjau. Gibarianas kažką sakė. Aš nesupratau žodžių, tik girdėjau jo balso skambėjimą, beviltiškai kovojau su kūno silpnumu, dar kartą pasitempiau didžiausiom pastangom… ir nubudau. Gaudžiau orą it trokštanti žuvis. Buvo visai tamsu. Tai sapnas. Košmaras. Tuoj… „dilema, kurios nemokame išspręsti. Persekiojame patys save. Politerija naudoja kažkokį selektyvaus mūsų minčių sustiprinimo būdą. Šio reiškinio motyvų ieškojimas yra antropomorfizmas. Kur nėra žmonių, nėra ir žmogui prieinamų motyvų. Norint tęsti tyrinėjimų planą, reikia arba sunaikinti savas mintis, arba jų materialią realizaciją. Pirmasis atvejis nėra mūsų galioje. Antrasis itin panašus į žmogžudystę…”
Klausiausi patamsyje šio lygaus tolimo balso, ir tuoj pažinau: kalbėjo Gibarianas. Ištiesiau prieš save rankas: lova buvo tuščia.
„Pabudau, bet vis tiek sapnuoju”,— dingtelėjo man galvoje…
— Gibarianai?.. — pašaukiau aš. Balsas nutrūko tuoj pat, pusiaužody. Kažkas tyliai spragtelėjo ir aš pajutau veidu silpną dvelktelėjimą.
— Na ką tu, Gibarianai, — nusižiovavau aš.— Šitaip persekioti iš vieno sapno į kitą, žinai…
Kažkas sušnarėjo palei mane.
— Gibarianai! — pakartojau garsiau. Lovos spyruoklės sulingavo.
— Krisai… čia aš…— pasigirdo prie pat manęs tylus kuždesys.
— Čia tu, Hare… O Gibarianas?
— Krisai… Krisai… juk jis ne… pats sakei, kad ne — gyvas…
— Sapne gali gyventi, — tariau, nutęsdamas žodžius. Bet aš Jau nebebuvau tikras, kad tai sapnas. — Jis buvo čia. Kažką kalbėjo, — bambtelėjau.
Baisiai norėjau miego. „Jeigu noriu miego, vadinasi, miegu” — idiotiškai pagalvojau, paliečiau lūpomis vėsų Harės petį ir patogiai atsiguliau. Ji man kažką sakė, bet aš jau pasinėriau į nebūtį.
Rytą raudonai apšviestame kambaryje prisiminiau nakties įvykius. Pasikalbėjimą su Gibarianu sapnavau, bet kas buvo paskui? Girdėjau jo balsą, galėčiau prisiekti, tik gerai neprisiminiau, ką jis kalbėjo. Tai buvo ne pasikalbėjimas, o veikiau paskaita. Paskaita?..
Harė prausėsi. Girdėjau vandens teškenimą vonioje. Pažvelgiau palovin, kur prieš keletą dienų buvau pakišęs magnetofoną.
— Hare! — pašaukiau aš.
Iš už spintos pasirodė jos šlapias veidas.
— Ar kartais nematei po lova magnetofono? Mažo, kišeninio…
— Ten gulėjo visokių daiktų. Viską sudėjau čia. — Ji parodė į lentyną prie vaistinėlės ir dingo vonioje. Iššokau iš lovos, bet paieškojęs nieko neradau.
— Turėjai jį matyti, — tariau, kai Harė grįžo į kambarį. Ji šukavosi prieš veidrodį ir nieko neatsakė. Tik dabar pastebėjau, kad ji išblyškusi, o jos akys, kai susitiko veidrodyje su manosiomis, žvelgė kažin kaip įtemptai.
— Hare, — pradėjau dar kartą kaip koks asilas, — magnetofono nėra lentynoje.
— Nieko svarbesnio neturi man pasakyti?..
— Atleisk, — bambtelėjau aš.— Tavo tiesa, tai smulkmena. To betrūko, kad dar imtume bartis!
Paskui mudu nuėjome pusryčiauti. Harė šiandien darė viską kitaip, nei kitais kartais, tačiau aš nemokėjau paaiškinti to skirtumo. Ji dairėsi aplinkui, keliskart neišgirdo, ką jai sakau, staiga užsižiūrėjusi į kažką. Kartą, kai pakėlė galvą, pamačiau, kad jos akys sudrėkusios.
— Kas tau? — kone pakuždom paklausiau aš.— Verki?
— Nesirūpink. Čia netikros ašaros, — pralemeno jinai.
Man nereikėjo tuo pasitenkinti, bet aš nieko taip nebijojau, kaip „atvirų pasikalbėjimų”. Be to, man kvaršino galvą kiti dalykai. Nors žinojau, kad Snauto ir Sartorijaus kėslai man tik prisisapnavo, ėmiau galvoti, ar Stotyje išvis esama kokio tinkamo ginklo. Ką su juo veiksiu, nepagalvojau, tik norėjau jį turėti. Pasakiau Harei, kad man reikia užeiti į triumą ir sandėlius. Ji tylėdama nusekė paskui mane. Perverčiau dėžes, knaisiojausi skryniose, o kai nulipau į pačią apačią, negalėjau atsispirti pagundai žvilgtelti į šaldymo kamerą. Nenorėjau, kad Harė ten įeitų, todėl tik pravėriau duris ir apžvelgiau visą patalpą. Juoda dengianti pailgą pavidalą marška pūpsojo, bet iš tos vietos, kur stovėjau, negalėjau pamatyti, ar ten guli juoduke. Man atrodė, kad ta vieta, kur ji pirmiau gulėjo, yra tuščia.
Aš neradau nieko sau tinkamo ir landžiojau vis blogiau nusiteikęs, tik staiga pastebėjau, kad nėra Harės. Beje, ji tuoj atėjo — buvo pasilikusi koridoriuje, bet jau vien jos mėginimas pabūti be manęs, o tai jai buvo labai sunku, turėjo atkreipti mano dėmesį. Tačiau aš vis elgiausi kaip įsižeidęs nežinia ant ko ar tiesiog kaip idiotas. Man įsiskaudo galva, negalėjau rasti jokių vaistų ir piktas it širšė apverčiau aukštyn kojom visą vaistinėlę. Vėl eiti į operacinę nesinorėjo. Retai elgdavausi taip netikusiai, kaip tądien. Harė slankiojo it šešėlis po kabiną, tarpais dingdavo valandėlei. Po vidudienio, kai mudu papietavome (tiesą sakant, ji nė nevalgė, o aš, be apetito, skaudančia galva, net nebandžiau jos raginti, kad valgytų), Harė staiga atsisėdo prie manęs ir ėmė pešioti mano palaidinės rankovę.
Читать дальше
