Robert Heinlein - Durys į vasarą

— Jokio.

— Tvarka. Pradėk, Mailsai. Kas nors naujo? Mailsas krenkštelėjo:

— Aš noriu peržiūrėti firmos veiklos kursą, pasiūlyti programą ateičiai ir pateikti tarybai apsvarstyti finansavimo projektą.

— Finansavimo? Nekvailiok. Skolų mes neturim, o pelnas kas mėnuo auga. Kas tau atsitiko, Mailsai? Nepatenkintas einamąja sąskaita? Ją galima padidinti.

— Įgyvendinus naują programą, skolų atsiras. Mes turim išplėsti gamybą.

— Kokią naują programą?

— Paprašyčiau, Deni. Aš nepatingėjau viską smulkiai išdėstyti raštu. Tegu Bela perskaito.

— Ką gi… Tegu.

Atmetus visas įmantrybes — kaip tikras teisininkas, Mailsas mėgo daugiaskiemenius žodžius — jis norėjo trijų dalykų: a) atimti iš manęs „Sumanųjį Frenką”, perduoti jį inžinierių konstruotojų grupei ir nedelsiant pradėti gaminti pardavimui; b) — bet čia įsikišau aš:

— Ne!

— Luktelk valandėlę, Deni. Kaip valdytojas ir vyriausiasis ūkvedys, aš turiu teisę pateikti savo pasiūlymus įprasta tvarka. Pataupyk pastabas. Tegu Bela baigia skaityti.

Punktas „b” reikalavo mesti gaišatį su namudiniu cechu. Mūsų galimybės — kaip kadaise automobilio išradėjų — didžiulė s, ir pradininkai — mes, taigi turime kuo skubiau plėstis ir imtis organizuoti prekybą — ir atitinkamą gamybą — šalies ir net pasaulio mastu.

Pradėjau barbenti pirštais į stalą. Puikiai įsivaizduoju save vyriausio tokios kompanijos inžinieriaus poste. Man tikriausiai net braižomojo stalo neduotų, o jei paimčiau į rankas lituoklį, profsąjunga organizuotų streiką. Jau geriau būčiau pasilikęs armijoje ir bandęs prasimušti į generolus.

Bet nepertraukinėjau. Punktas „c” skelbė, kad su skatikais neišsiversim — prireiks milijonų. Mus finansuos Manikso susivienijimas, o tai reiškia, kad parsiduosime Maniksui su visu kūnu, siela bei „Sumaniuoju Frenku” ir tapsime dukterine įmone. Mailsas liks filialo direktoriumi, aš — vyriausiu inžinieriumi mokslinio tyrimo reikalams, bet sudie laisvoms dienelėms — abu būsim samdiniai.

Paklausiau:;

— Viskas?

— Mmm… Taip. Beliko aptarimas ir balsavimas.

— Reikalauju pridėti punktą, suteikiantį teisę sėdėti naktimis ant lūšnos slenksčio ir giedoti religines giesmes.

— Aš nejuokauju, Deni. Taip turi būti.

— Ir aš nejuokauju. Vergui reikia lengvatų, kad jis nemaištautų. Taigi, dabar mano eilė?

— Kalbėk.

Iškėliau priešingą pasiūlymą, apie kurį jau anksčiau galvojau. Atsisakyti gamybos. Džeikas Smitas, vyriausias mūsų gamyklos meistras — geras žmogelis; nepaisant to, jis amžinai mane ištraukia iš malonios kūrybinės miglos taisyti gamybos broko — o tai beveik tas pat, kaip būti išverstam iš šiltos lovos į ledinį vandenį. Štai kodėl dirbu naktimis ir vengiu rodytis dirbtuvėse dieną. O kadangi užimame vis daugiau nebenaudojamų karinių pastatu ir jau numatyta įvesti naktinę pamainą, jaučiu, kad greit ateis toks laikas, kai neberasiu ramios vietos kūrybai, net jei atsisakytume to anaiptol neviliojančio plano broliautis su General Motors ir Consolidated. Aš tikrai ne dvigubas — negaliu išradinėti ir kartu vadovauti gamybai.

Todėl pasiūliau ne plėstis, o trauktis — parduoti „Tarnaitės” bei „Vilio Langavalio” patentus, leisti kitiems juos gaminti ir prekiauti, o patiems krautis patentų teikiamą pelną. Kai baigsiu „Sumanųjį Frenką”, jo patentą taip pat parduosime. Jei licenzijų nori Maniksas — prašom! Tegu tik pasiūlo daugiau, negu kitos firmos. O mes tuo tarpu perkrikštysime savo kompaniją — pasivadinsime Deivio ir Džentrio mokslinių tyrimų korporacija — ir trise jai vadovausime, pasisamdę vieną ar du šaltkalvius, kad padėtų man montuoti naujus automatus. Mailsas ir Bela galės sau atsilošę skaičiuoti įplaukas. Mailsas lėtai palingavo galva:

— Ne, Deni. Kas tiesa, tai tiesa — pardavę licenzijas, šiek tiek uždirbtume, Bet toli gražu ne tiek, kiek patys valdydami gamybą.

— Po perkūnais, Mailsai, mes jos patys nevaldysime, tai ir svarbiausia. Mes parduosime savo sielas Maniksui. O pinigai — kiekgi tau reikia? Juk neplaukiosi iškart dviem jachtomis ir nesimaudysi iškart dviejuose baseinuose. O tu dar šiemet turėsi ir tą, ir aną — jei tik nori.

— Nenoriu.

— Tai ko tu nori?

— Deni, tu nori išradinėti. Mano plane tai numatyta: gausi viską — aparatūrą, darbo jėgą, lėšas — viską, kas tik įmanoma. O aš — aš noriu vadovauti stambioms prekybinėms operacijoms. Stambioms! Aš tai sugebu.

Jis pažvelgė į Belą.

— Nenoriu visą gyvenimą kiurksoti Mohavo dykynėje ir būti vieno vienintelio išradėjo ūkvedžiu. Išverčiau akis:

— Sandijoje tu taip nekalbėjai. Traukies, brolyti? Belai ir man bus gaila su tavim skirtis… Bet kad jau taip trokšti, manau, užstatysiu gamyklą ar dar ką sugalvosiu ir atpirksiu tavo dalį. Nenoriu varžyti niekieno laisvės.

Buvau giliai sukrėstas, bet jei draugužis Mailsas nestygsta, neturiu teisės laikyti jį pririštą.

— Ne, aš nesitraukiu, aš noriu, kad firma augtų. Savo pasiūlymą dėl korporacijos veiklos pateikiu oficialiam svarstymui. Reikalauju balsuoti.

Tikriausiai aš atrodžiau pasimetęs.

— Būtinai piktuoju? Gerai. Aš — prieš, taip ir užrašyk, Bela. O savo pasiūlymo šiandien svarstyti nepateiksiu. Mes jį dar aptarsim ir pasidalinsim nuomonėmis. Aš linkiu tau tik gero, Mailsai.

Mailsas spyrėsi:

— Balsuosim pagal taisykles. Kviesk paeiliui, Bela.

— Tuojau pat, sere. Mailsas Džentris, kontrolinės akcijos… — ji perskaitė eilės numerius, — jūs balsuojat už?

— Už.

Ji užsirašė.

— Danielis B. Deivis, kontrolinės akcijos… — ji vėl išbėrė eilę skaitmenų, kurių aš nesiklausiau, — jūs balsuojat už?

— Prieš. Nuspręsta. Nepyk, Mailsai.

— Bela S. Darkin, — tęsė ji, — kontrolinės akcijos… — vėl išvardijo skaitmenis, — balsuoju „už”.

Išsižiojau. Kai pagaliau šiaip taip atgavau žadą, pasakiau:

— Vaikuti, betgi tai neįmanoma! Akcijos, aišku, tavo, bet juk puikiai žinai, kad…

— Paskelbk rezultatą,— suurzgė Mailsas.

— Dauguma „už”. Pasiūlymas priimtas.

— Užrašyk.

— Taip, sere.

Tada pratrūkau. Pirmiausia aprėkiau Belą, paskui bandžiau įtikinti, galiausiai prikalbėjau jai grubių žodžių, sakiau, kad tai nesąžininga — akcijas, teisybė, dovanojau Belai, bet ji ne blogiau už mane žinojo, kad jos visad rėmė mano balsą, kad visai neketinau paleisti iš rankų kompanijos vairo, kad tai sužadėtuvių dovana — nei daugiau, nei mažiau. Velniai rautų, balandžio mėnesį pats sumokėjau pajamų mokestį už tas akcijas. Jei Bela iškrėtė tokį pokštą prieš vestuves, tai kas bus, kai susituoksim?

Bela pažvelgė tiesiai į mane. Nepažinau jos veido.

— Deni Deivi, jei manai, kad po to, ką čia prišnekėjai, mes vis dar susižadėję, tai esi dar kvailesnis, negu visad maniau.

Ji kreipėsi į Džentrį:

— Nuveši mane namo, Mailsai?

— Aišku, brangioji.

Norėjau kažką sakyti, paskui užsičiaupiau ir išsvyravau lauk, palikęs skrybėlę. Išėjau pačiu laiku, kitaip tikriausiai būčiau užmušęs Mailsą — Belos negalėjau paliesti.

Suprantama, neužmigau. Kokią ketvirtą valandą ryto išlipau iš lovos, čiupau telefono ragelį, pažadėjau didelius pinigus ir apie pusę šešių su pikapu privažiavau prie gamyklos. Nuėjau prie vartų, norėdamas juos atrakinti ir privažiuoti prie pakrovimo aikštelės, kad galėčiau įkelti „Sumanųjį Frenką” per užpakalinį bortą—”Frenkas” sveria keturis šimtus svarų.