Robert Heinlein - Durys į vasarą

Advokatas atsistojo.

Paklausiau tik dalies jo patarimo. Pirmame to paties pastato aukšte buvo baras. Užėjau ir išgėriau porą, o gal devynetą taurelių.

Važiuodamas pas Mailsą, turėjau pakankamai laiko prisiminimams, Kai susikalėm kiek pinigo, Mailsas su Rika išsinuomojo gražią sodybėlę San Fernando slėnyje, pabėgo nuo alinančios Mohavo kaitros ir į darbą ėmė skraidyti lėktuvu. Apsidžiaugiau, prisiminęs, kad Rikos šiuo metu ten nėra — išsiųsta į skautų stovyklą prie Didžiojo Lokio ežero. Nenorėjau, kad Rika matytų, kai barsiuosi su jos patėviu.

Judėjau suspaustas mašinų srauto Sepulvedos tunelyje, ir staiga man dingtelėjo, kad prieš pasirodant Mailsui būtų nekvaila atsikratyti sertifikato. Nesitikėjau skandalo (nebent pats užvirčiau košę), bet mintis atrodė verta dėmesio… Pasidariau įtarus kaip katinas, kurio uodegą kartą prignybo suveriamos durys.

Palikti popierių mašinoje? O jei mane suims už įžeidimą veiksmu? Kvailai išeis, jei popierius liks automobilyje, o automobilį konfiskuos.

Galėčiau išsiųsti jį pats sau, bet pastaruoju metu siuntas atsiimu Centriniame pašte pagal pareikalavimą, nes tenka kilnotis iš viešbučio į viešbutį, kai išaiškėja, kad su manimi gyvena katinas.

Geriausia pasiųsti dokumentą patikimam žmogui. Bet tokių nepažįstu.

Ir tada prisiminiau, kuo tikrai galiu pasitikėti. Rika.

Aš gal atrodau esąs didelis mėgėjas gauti per nagus, jei pasitikiu moterimi, kai visai neseniai viena moteris mane apšvarino. Bet šiedu atvejai visiškai nepanašūs. Riką pažinojau dar visai mažą, ir jei pasaulyje yra nors vienas tikrai sąžiningas žmogus — tai Rika. Ir Pitas taip mano. Be to, Rikos išvaizda nevaro vyrų iš proto. Jos tik veidas moteriškas, o kūnas dar ne.

Kai pavyko ištrūkti iš Sepulvedos tunelio grūsties, išvairavau iš autostrados ir susiradau vaistinę. Ten nusipirkau pašto ženklų, didelį voką, mažą voką ir popieriaus laiškams. Pradėjau rašyti:

Brangioji Rikitikitavi,

Tikiuosi netrukus Tave pamatyti, bet, kol atvažiuosiu, prašau pasaugoti voką, kurį rasi viduje. Tai paslaptis, ir tik mudu turim ją žinoti.

Stabtelėjau ir susimąsčiau. Prakeikimas, jei man kas atsitiks… Kad ir autoavarija, ar dar kas, nuo ko nustoji kvėpavęs… Jei popierių turės Rika, gali baigtis tuo, kad jis paklius į Mailso ir Belos rankas. Nebent pasirūpinčiau, kad tatai jiems nepavyktų. Galvodamas apie tai, supratau, kad pasąmonėje jau apsisprendžiau: apsieisiu be šaltojo miego. Prablaivėjimas ir gydytojo išrėžta paskaita pažadino mano atkaklumą: nebėgsiu, o pasiliksiu kautis, ir geriausias mano ginklas — štai šios akcijos: jas turėdamas, galiu kištis į visus kompanijos reikalus. Jei vėl pabandytų manęs neįsileisti, pasamdę paprastą sargybinį — sekantį kartą ateisiu su teismo atstovu, šerifo įgaliotiniu ir teismo išduotu orderiu.

Ir ieškinį galiu iškelti. Kad ir nelaimėsiu, užtat būsiu padaręs šunybę, o gal net atbaidysiu Manikso žmones nuo sandėrio.

Gal net nesiųsti popieriaus Rikai?

Ne, jei man kas atsitiktų, tegu akcijos lieka jai. Rika ir Pitas — visa mano „šeima”. Rašom toliau:

Jeigu kartais nepasirodyčiau visus metus, žinok, kad man kažkas atsitiko. Tada pasirūpink Pitu, jei pavyks jį surasti, ir niekam nieko nesakiusi nunešk mažąjį voką į artimiausią Amerikos Banko skyrių, paduok banko įgaliotiniui ir paprašyk atplėšti.

Myliu, bučiuoju — dėdė Denis

Paskui paėmiau kitą lapą ir parašiau:

1970, gruodžio 3, Los Andželas, Kalifornija. Vienas doleris rinkliavai apmokėti; kitas vertybes —čia išvardijau savųjų „Tarnaitės” akcijų aprašus ir eilės numerius — patikiu Amerikos Bankui saugoti Frederikos Virdžinijos Džentri vardu, kol jai sukaks dvidešimt vieneri metai; sukaktuvių dieną perduoti jai.

Pasirašiau. Tikslas aiškus, o ko nors geresnio prie vaistinė s stalo, muzikos automatui staugiant tiesiai į ausį, nesugalvosiu. Dabar, jei man kas atsitiktų, Rika tikrai gaus akcijas, o Mailsas su Bela negalės susigrobti jų sau.

O jei viskas baigsis laimingai, paprasčiausiai paprašysiu Riką grąžinti voką, kai prireiks. Nepasinaudojau antroje sertifikato pusėje atspausta perdavimo forma, kad išvengčiau kebeknės, kai norėsiu dokumentą vėl susigrąžinti; dabar tam pakaks suplėšyti atskirą popieriaus lapą.

Užklijavau sertifikatą ir perdavimo raštą mažesniame voke, įdėjau jį ir laišką Rikai į didesnįjį voką, užrašiau skautų stovyklos adresą ir į mečiau voką į pašto dėžutę greta vaistinės. Paskaičiavau, kad laiškai iš dėžutės bus išimti maždaug po keturiasdešimties minučių, ir grįžau į automobilį pralinksmėjęs — ne todėl, kad apsaugojau akcijas, o todėl, kad atsikračiau rimtesnių problemų.

Na, gal ir neatsikračiau, bet nusprendžiau drąsiai atremti bėdas, užuot pabėgęs ir įlindęs olon žaisti slėpynių… Ar vėl bandęs paskandinti jas įvairiaskoniuose etilo junginiuose. Aišku, norėčiau išvysti dutūkstantuosius, bet galiu ir taip jų sulaukti. Tuomet būsiu šešiasdešimtmetis ir, ko gero, vis dar švilpčiosiu pamatęs dailią mergytę. Skubėti neverta. Normaliam žmogui peršokti į sekantį amžių vienu ilgu prigulimu — tas pat, ką pamatyti filmo pabaigą, nesužinojus, kas vyko pradžioje. Ir geriausia džiaugtis tais trisdešimčia metų, jiems slenkant vieniems po kitų; tada, atėjus 2000, nereikės stebėtis.

O dabar manęs laukia didžiosios grumtynės su Mailsu ir Bela. Nors ir nelaimėsiu, bet paliksiu jiems ką prisiminti — kaip Pitas, kai grįžta namo srūdamas krauju, bet garsiai skelbdamas: „Kad pamatytum, į ką panašus tas kitas katinas!”

Iš pasikalbėjimo šįvakar ypatingos naudos nesitikėjau. Tai bus tik oficialus karo paskelbimas. Norėjau sutrikdyti Mailso miegą — o jis galės paskambinti Belai ir tokią pat paslaugą padaryti jai.

Priartėjęs prie Mailso namų jau švilpavau. Išmečiau mieląją porelę iš galvos ir, kol nuvažiavau paskutines penkiasdešimt mylių, spėjau sugalvoti du naujutėlaičius aparatus. Bet kuris jų gali padėti man praturtėti. Vienas — automatas braižymui, valdomas kaip elektrinė rašomoji mašinėlė. Manau, JAV ne mažiau kaip penkiasdešimt tūkstančių inžinierių kasdien susirietę kiurkso prie braižymo lentų ir keikia savo darbą, nes jis įgrysta iki gyvo kaulo ir gadina akis. Nesakau, kad inžinieriai nenori projektuoti — jie nori, bet tai baisiai varginantis darbas.

O turėdami manąjį prietaisą, jie galės sėdėti ant patogi6s kėdės, spaudyti klavišus ir žiūrėti, kaip ekrane virš klaviatūros auga brėžinys. Nuspaudžiame tris klavišus iškart — horizontali tiesė gula kaip tik ten, kur reikia; dar vieną — papuošiame ją vertikalia linija; spustelim dar du, paskui dar du klavišus paeiliui — ir linija palinksta reikiamu kampu.

Ką čia, už nedidelę priemoką primontuočiau pagalbinį ekraną, kad architektas galėtų projektuoti izometriškai (tai vienintelis lengvas būdas), ir antrasis ekranas pateiktų stereometrinį brėžinį, projektuotojui net nežiūrint. Dar daugiau, galiu padaryti, kad prietaisas pats braižytų kambarių išdėstymo ir fasadų planus tiesiog iš izometrinio vaizdo.

Svarbiausia — visą aparatą galima surinkti iš standartinių detalių, parduodamų radijo ir fotoreikmenų parduotuvėse. Išskyrus, žinoma, valdymo pultą, bet neabejoju, kad sukurpsiu tą įtaisą, nusipirkęs elektrinę rašomąją mašinėlę, išlupęs jos vidurius ir pritaikęs klaviatūrą braižymo operacijų valdymui. Mėnuo primityvaus modelio konstravimui, dar šešios savaitės tobulinimui…