Robert Heinlein - Durys į vasarą

— Prikąsk liežuvį, Deni, jei nori likti sveikas.

— Ša ša! Aš jaunesnis už tave ir dar nespėjau užmiršti dziudo. O tu žmogaus nenušausi: mieliau pritrėkši jį kokiu suklastotu juridiniu dokumentu. Sakau „vagys”— ir laikau jus vagimis. Vagys ir apgavikai — abu.

O Belai pasakiau šitaip:

— Tėvas mane mokė niekad nevadinti ledi melage, veidmaine, bet tu ne ledi. Tu melagė. Ir vagilė. Ir kekšė. Bela nuraudo ir pažvelgė į mane žvilgsniu, sunaikinusiu visą jos grožį — teliko anksčiau slapstęsis grobuonis.

— Mailsai! — sugergždė ji, — tu ir toliau sau sėdėsi leisdamas jam…

— Nurimk! — paliepė Mailsas. — Jis tyčia grubiai kalba. Jis nori, kad įnirštume ir prišnekėtume dalykų, kurių vėliau gailėsimės. Tu beveik taip ir darai. Todėl nutilk.

Bela užsičiaupė, bet jos veidas vis dar buvo nuožmus. Mailsas atsigręžė į mane:

— Deni, aš tikiuosi, kad visad esu praktiškas. Bandžiau atvesti tave į protą, kai dar dirbai firmoje. Norėjau sutvarkyti viską taip, kad nepykdamas sutiktum su tuo, kas neišvengiama.

— Tai yra, kad nerėkčiau prievartaujamas.

— Kaip sau nori. Aš vis vien linkęs tartis taikiai. Jokio proceso tu nelaimėsi, bet aš pats teisininkas ir žinau, kad geriau neprasidėti su teismais, negu laimėti. Jei tik įmanoma. Neseniai sakei, kad galėčiau padaryti vieną dalyką, kuris tave nuramintų. Pasakyk, ko nori — gal ir susitarsim.

— Ak, taip, aš jau ir pats ketinau apie tai kalbėti. Tu to nepadarysi, bet gal įstengsi susitarti. Čia nieko sunkaus. Liepk Belai grąžinti man akcijas, kurias padovanojau jai sužadėtuvių proga.

— Ne! — pasakė Bela. Mailsas tarė:

— Sakiau, tylėk.

Pažvelgiau į Belą ir paklausiau:

— Kodėl ne, mano buvusi brangioji? Aš tuo klausimu, kaip sako juristai, konsultavausi, ir kadangi dovana įteikta turint omenyje tavo pažadą tekėti už manęs, ne tik moraliniai, bet ir teisiniai nuostatai reikalauja ją grąžinti. Tai nė ra „neatlyginama dovana”— manau, pavartojau teisingą terminą — tai daiktas, perleistas tikintis sutarto atlyginimo, tai yra tavo tam tikrais atžvilgiais patrauklios ypatos, kurios aš taip ir negavau. Tai gal atrysi tą kąsnį, ką? Ar vėl persigalvojai ir jau trokšti už manęs tekėti?

Ji paaiškino, kur ir kaip galiu tikėtis santuokos. Mailsas nuvargusiu balsu tarė:

— Bela, tu viską tik gadini. Argi nesupranti, kad jis bando mus įsiutinti? Tada atsisuko į mane:

— Deni, jei dėl to atvažiavai, gali keliauti sau. Jeigu aplinkybės būtų buvusios tokios, kaip tu nepagrįstai teigi, gal ir galėtum ko reikalauti. Bet aplinkybės ne tokios. Tu perleidai Belai akcijas atsidėkodamas.

— Kaip? Atsidėkodamas? Kur patvirtintas čekis?

— Jis visai nebūtinas. Atsidėkojai Belai už suteiktas firmai paslaugas, neįeinančias į sekretorės pareigas. Išverčiau akis:

— Tai bent puiki teorija! Klausyk, Mailsai, senuk, jeigu tai — atlyginimas už paslaugas firmai, o ne man asmeniškai, tu turėjai apie tai žinoti ir pats pasiūlyti jai tokią pat dalį. Galų gale pelną mes dalinomės po lygiai, nors aš ir turėjau — maniausi turįs — kontrolinį paketą. Tik nesakyk, kad pats davei Belai tokią pat akcijų dalį.

Pamačiau, kaip jiedu susižvalgė, ir man šovė beprotiškas įtarimas.

— O gal?! Kertu lažybų, kad mano spurgelė išplėšė savo dalį, antraip nebūtų tau padėjusi. Teisingai? Jei taip, galvą dedu — perdavimą ji nedelsdama užregistravo… Ir datos parodys, kad aš perleidau Belai akcijas kaip tik tada, kai mudu susižadėjome — ei, juk apie sužadėtuves rašė Desert Herald! — o tu ją apdovanojai, kai ėmei kaišioti pagalius į mano ratus, ir Bela mane metė — visa tai galima patikrinti! Gal teisėjas vis dėlto patikės manimi, Mailsai? Kaip tau rodos?

Pataikiau, pataikiau! Iš papilkėjusių porelės veidų pamačiau netyčia užkliudęs tai, ko jie negali paaiškinti ir ko aš neturiu žinoti. Prispeičiau… Dar viena beprotiška mintis. Beprotiška? Ne, logiška.

— Kiekgi, Bela? Tiek, kiek iš manęs gavai vien už „susižadėjimą”? Jam padarei daugiau — ir gauti turėjai daugiau… — Staiga nutilau. — Nagi… Man pasirodė keista, kad Bela sukorė tokį kelią vien tam, kad pasikalbėtų su manimi, ypač kai jai tai anaiptol nepatinka. Gal tu visai neatvažiavai, gal visą laiką buvai čia? Susimetėt? Ar sakyti — ”susižadėjot”? Ar… Judu jau susituokę?

Pasvarsčiau.

— Galiu kirsti — judu susituokę. Mailsai, tu ne toks vėpla kaip aš. Statau paskutinius marškinius — tu niekados, niekados nedovanotum Belai akcijų vien už pažadą ištekėti. Bet kaip vestuvinę dovaną tikriausiai įteiktum, pirma užsitikrinęs sau teisę remtis tomis akcijomis balsuojant. Neatsakyk, nesivargink — rytoj pradedu ieškoti faktų. Jie taip pat bus užregistruoti!

Mailsas žvilgtelėjo į Belą ir tarė:

— Negaišk veltui laiko. Leisk pristatyti — misis Džentri.

— Taip? Sveikinu abu. Judu verti viens kito. Dabar dėl manosios dalies, Kadangi misis Džentri, kaip matau, negali už manęs tekėti, tai…

— Nebūk kvailas, Deni. Aš jau sugrioviau tavo juokingą teoriją. Aš iš tiesų perleidau Belai dalį akcijų — kaip ir tu. Už tą patį — už paslaugas firmai. Mes su Bela susituokėm prieš savaitę… O akcijų perdavimas užregistruotas kur kas seniau — pats pamatysi, jei nepatingėsi patikrinti. Ir tų dviejų dalykų, nesusiesi. Ne, Bela gavo po dalį akcijų iš mūsų abiejų, nes labai nusipelnė firmai. O kai tu ją metei ir pasitraukei iš firmos, mudu susituokėm.

Tai mane atvėsino. Mailsas per daug protingas, kad meluotų apie tai, ką galima lengvai patikrinti. Bet kažkas čia ne taip, kažkas, ko dar neperpratau.

— Kada ir kur jūs susituokėt?

— Santa Barbaros merijoje, praeitą penktadienį. Tik tai ne tavo reikalas.

— Gali būti. O kada perdavei akcijas?

— Tiksliai nepamenu. Tau reikia — pats ir ieškok.

Po velnių, negali būti, kad Mailsas perduotų Belai akcijas, kol ji teisėtai nepriklauso jam. Tokios sentimentalios kvailystės būdingos man, bet tik ne Mailsui.

— Aš dar ne viską supratau, Mailsai. Jei pasamdyčiau seklį, ar kartais nepaaiškėtų, kad judu jau buvot kartą susituokę? Ankstėliau? Gal Jumoje? Ar Las Vege? O gal šoktelėjot iki Reno, kai abu važiavot į šiaurę aptarti kainų? Galgi pasirodys, kad tokia santuoka yra užregistruota, ir akcijų perdavimo bei mano pasirašytų patentų perdavimo firmai aktų datos susirikiuos į dailią eilutę? A?

Mailsas nepasidavė — net į Belą nepažvelgė. O Bela — net taikliai movęs peiliu nepelnytum didesnės jos neapykantos. Bet atrodė, kad einu teisinga kryptimi, tad nusprendžiau išspausti viską, kas įmanoma.

Mailsas pasakė tik tiek:

— Deni, aš buvau kantrus ir bandžiau tave apraminti. Bet įžeidinėjimų klausytis nenoriu. Taigi manau, kad tau laikas išeiti. Arba, kaip mane gyvą matai, grūsiu tave už durų — kartu su tavo utėlėtu katinu.

— Oho! Šįvakar tai pirmi vyriški žodžiai iš tavo lūpų. Bet nevadink Pito utėlėtu. Jis supranta anglų kalbą ir gali tave paauklėti. Gerai, eksbičiuli, keliausiu… Bet noriu pasakyti atsisveikinimo kalbą — visai neilgą. Gal tai paskutinis mano tau tartas žodis. Galima?

— Ką gi… Gerai. Tik trumpiau. Bela skubiai tarė:

— Mailsai, man reikia su tavim pasikalbėti. Jis net neatsisukdamas mostelėjo nutilti.

— Nagi. Tik trumpiau. Atsisukau į Belą:

— Tu tikriausiai nenori to klausytis, Bela. Patarčiau išeiti. Ji, suprantama, pasiliko. To ir siekiau. Vėl kreipiausi į Mailsą.

— Mailsai, ant tavęs aš nelabai pykstu. Neįtikėtina, ką klastinga moteris gali išdarinėti su vyrais. Jei neatsispyrė Samsonas ir Markas Antonijus, ar gali to norėti iš tavęs? Tiesą sakant, užuot pykęs, turėčiau dėkoti tau. Gal ir esu dėkingas — truputėlį. Bet tikrai žinau, kad man tavęs gaila. — Vėl pažvelgiau į Belą.— Dabar ji priklauso tau — ir čia tavo nelaimė… Man tai tekainavo truputį pinigų ir laikinai prarastą ramybę. Bet kiek ji kainuos tau? Ji apgavo mane, jai net pavyko įkalbėti tave, draugą, kuriuo tikėjau, apgauti mane… Kada ji susiras kitą dvikojį įrankį ir ims apgaudinėti tave? Sekančią savaitę? Sekantį mėnesį? Ar gal tik po metų? Kaip kad šuo, grįžtantis prie savo vėmalų…