Robert Heinlein - Durys į vasarą

Ji atšoko ir griežtai tarė:

— Sėsk! Atsisėdau.

Bela atsisuko į Mailsą:

— Veikia. Tol kalsiu tą mintį į jo galvą, kol būsiu tikra, kad būtinai paklausys. Mailsas pažvelgė į laikrodį.

— Sakė, kad gydytojas liepė atvykti priešpiet.

— Marios laiko. Bet geriau patys jį nuvešim — dėl visa ko… Ne, velniai rautų!

— Kas atsitiko?

— Tikrai trūksta laiko. Aš suleidau jam arklišką preparato dozę, nes norėjau, kad suveiktų pirmiau, negu Denis man trenks. Apie vidurdienį jis jau atrodys blaivus daugumai žmonių. Bet tik ne gydytojui.

— Gal tas patikrinimas — šiaip formalumas? Juk sveikatos pažyma jau pasirašyta.

— Girdėjai, ką jis sakė apie gydytojo nurodymus. Gydytojas tikrins, ar Denis negėrė. O tai reiškia — bandys refleksus ir matuos reagavimo trukmę, ir spoksos į akis, ir — ak, darys visa tai, kas mums anaiptol neparanku. Tai, ko mes gydytojui negalim leisti. Mailsai, neišdegs.

— O jei sekančią dieną? Gal paskambinti ir pasakyti, kad jis kiek užtruks?

— Užsičiaupk ir leisk man pagalvoti.

Netrukus ji ėmė apžiūrinėti mano atsivežtus popierius. Paskui išėjo iš kambario ir tuojau pat grįžo, nešina juvelyro padidinamuoju stiklu, kur į įsistatė į dešinę akį kaip monoklį, ir itin atidžiai tyrinėjo dokumentus toliau. Mailsas paklausė, ką ji daro, bet Bela mostelėjo, kad nutiltų.

Netrukus išsiėmė stiklą ir tarė:

— Ačiū dievui, kad visi privalo naudoti vienodus valstybinius blankus. Rubuili, atnešk tarnybinių telefonų knygą.

— Kam?

— Atnešk, atnešk. Reikia sužinoti tikslų firmos pavadinimą — tiesa, aš ir taip žinau, bet noriu įsitikinti.

Mailsas niurnėdamas atnešė knygą. Pasklaidžiusi ją, Bela tarė:

— Taip, Kalifornijos Pagrindinio draudimo kompanija. Geriau jau būtų Automobilių draudimo kompanija — taip tikriau, bet neturiu su ja jokių ryšių, o be to, nemanau, kad jie užsiimtų hibernacija — man rodos, jie tik apdraudžia automobilius ir sunkvežimius.

Ji pakėlė akis:

— Rubuili, tuojau pat vežk mane į gamyklą.

— A?

— Nebent žinai, kur greičiau rasti elektrinę rašomąją mašinėlę su automatine klaviatūra ir kopijavimo juosta. Ne, važiuok vienas ir atvežk mašinėlę. Aš turiu šen ten paskambinti.

Jis susiraukė:

— Man jau beveik aišku, ką tu sumanei. Bet, Bela, tai beprotybė. Tai baisiai pavojinga. Ji nusijuokė:

— Taip tau atrodo. Sakiau, kad turėjau gerų pažinčių dar prieš mums pradedant bendradarbiauti. Argi būtum galėjęs pats susitarti su Maniksu?

— Na… Nežinau.

— Užtat aš žinau, Tikriausiai tu nežinai ir to, kad Pagrindinis draudimas — dalis Manikso grupės.

— Ne, nežinojau. Ir nesuprantu, kas iš to.

— Tas, kad mano pažintys neprarado vertės. Žinok, rubuili: firma, kurioje dirbau, padėdavo Manikso įmonėms išvengti mokestinių nuostolių… Kol mano bosas neišvyko. Kaip manai, kodėl mums pasisekė sudaryti tokią puikią sutartį, nors negalėjom užtikrinti, kad Denis nesipriešins? Aš viską žinau apie Maniksą. Taigi paskubėk ir atvežk mašinėlę, o tada parodysiu, kaip dirba menininkas. Saugokis to katino.

Mailsas niurzgėdamas išėjo ir vėl grįžo.

— Bela? Ar Denis nepaliko mašinos priešais namą?

— O ką?

— Automobilio ten nėra. Mailsas atrodė sunerimęs.

— Na, jis tikriausiai sustojo už kampo. Nesvarbu. Keliauk rašomosios mašinėlės. Paskubėk!

Jis vėl išėjo. Galėjau pasakyti, kur palikau automobilį, bet manęs neklausė, tai ir nepagalvojau. Aš iš viso negalvojau.

Bela kažkur nuėjo ir paliko mane vieną. Jau švintant grįžo nuvargęs Mailsas, nešdamas sunkią rašomąją mašinėlę. Paskui vėl likau vienas.

Dar kartą pasirodė Bela ir tarė:

— Deni, tu pasirašei dokumentą, leidžiantį draudimo kompanijai tvarkyti tavąsias „Tarnaitės” akcijas. Tu to nenori, tu nori atiduoti akcijas man.

Neatsakiau. Ji pyktelėjo.

— Štai kas. Tu labai nori atiduoti akcijas man. Pats žinai, kad nori atiduoti jas man. Žinai ar ne?

— Taip. Noriu atiduoti jas tau.

— Gerai. Nori atiduoti jas man. Turi atiduoti. Nenurimsi, kol neatiduosi. Taigi, kur jos? Tavo automobilyje?

— Ne.

— Tai kur?

— Išsiunčiau paštu.

— Ką? — Belos balsas sugergždė.— Kada išsiuntei? Kam išsiuntei? Kodėl?

Jei antras klausimas būtų buvęs paskutinis, būčiau atsakęs į jį. Bet atsakiau į paskutinį klausimą — tiek tesugebėjau:

— Dovanojau. Įėjo Mailsas.

— Kur jis jas padėjo?

— Sakosi išsiuntęs — nes dovanojo! Reikėjo surasti ir apieškoti jo automobilį — gal Denis tik įsivaizduoja, kad išsiuntė akcijas, Draudimo kompanijoje jis tikrai jas turėjo.

— Dovanojo! — pakartojo Mailsas. — Viešpatie! Kam?

— Paklausiu. Deni, kam perdavei savo akcijas?

— Amerikos Bankui.

Ji neklausė, kodėl — būčiau papasakojęs apie Riką.

Ji tik sugniužo ir atsiduso:

— Neišdegė, rubuili. Galim užmiršti akcijas. Iš banko nagų jų taip pigiai neišplėši. Staiga atsitiesė:

— Nebent iš tiesų jis dar nebūtų jų išsiuntęs. Jei neišsiuntė, aš taip švariai nuvalysiu perdavimo raštą antroje sertifikato pusėje, kad jis atrodys tarsi grįžęs iš skalbyklos. Tada Denis vėl padovanos… man.

— Mums, — pataisė Mailsas.

— Nesvarbu. Eik, surask automobilį. Grįžęs Mailsas pareiškė:

— Jo nėra per šešis kvartalus nuo čia. Išnaršiau visas gatves ir skersgatvius. Denis tikriausiai atvažiavo taksi.

— Girdėjai — sakėsi atvažiavęs savo mašina.

— Bet mašinos nėra. Paklausk, kada ir iš kur jis išsiuntė akcijas.

Bela taip ir padarė, o aš atsakiau:

— Prieš pat atvykdamas pas jus. Įmečiau voką į pašto dėžutę Sepulvedos ir Venturos bulvaro sankryžoje. Mailsas paklausė:

— Kaip manai, meluoja?

— Tokioje būsenoje jis negali meluoti. Ir nieko nepainioja — labai jau įsitikinęs kalba. Tiek to, Mailsai. Gal po to, kai jis bus pašalintas, išaiškės, kad perdavimas negalioja, nes Denis jau anksčiau pardavęs akcijas mums… Bent jau priversiu jį pasirašyti ant kelių tuščių lapų, o paskui žiūrėsim.

Ji tikrai bandė išgauti mano parašą, o aš bandžiau pasirašyti. Bet veikiamas narkotiko negalėjau rašyti taip, kad Bela būtų patenkinta. Galų gale ji išplėšė lapą man iš rankos ir apmaudžiai tarė:

— Man nuo tavęs silpna darosi! Aš pati kur kas geriau moku už tave pasirašyti. Paskui palinko prie manęs ir aršiai pasakė:

— Kaip gaila, kad nepribaigiau tavo katino. Kurį laiką jie paliko mane ramybėje. Vėliau pasirodė Bela ir tarė:

— Deni, vaikuti, aš suleisiu tau po oda vaistų, ir pasijusi daug geriau. Galėsi keltis, vaikščioti ir elgtis taip, kaip visuomet. Ant nieko nepyksi, ypač ant Mailso ir manęs. Mudu — geriausi tavo draugai. Juk taip? Kas tavo geriausi draugai?

— Judu. Tu ir Mailsas.

— Bet aš — dar daugiau. — Aš tavo sesuo. Pakartok.

— Tu — mano sesuo.

— Gerai. Dabar važiuosim pasivažinėti, o paskui tu ilgam užmigsi. Tu sergi, o kai atsibusi — būsi sveikas. Supratai?

— Taip.

— Kas aš?

— Mano geriausia draugė. Mano sesuo.

— Geras vaikas. Atsiraitok rankovę.

Adatos bakstelėjimo nejutau, bet Belai ją ištraukus suskaudo. Atsisėdau, pasipurčiau ir pasakiau:

— Oi, sese, skauda. Kas tai?

— Vaistai, kad geriau jaustumeis. Tu sergi.

— Tikrai, sergu. Kur Mailsas?

— Tuoj ateis. Nagi, duok kitą ranką. Atsmauk rankovę. Paklausiau:

— Kam?

Bet rankovę atsismaukiau ir leidausi vėl įduriamas. Pašokau.