Robert Heinlein - Durys į vasarą

Tas „žiebimas” manęs visai nežavėjo. Gydytojas Albrechtas kalbėjo toliau:

— Sėskit ir užsikelkit koją ant kojos. Kalbą išmoksit nesunkiai. Aš, aišku, stengiuosi kalbėti taip, kaip buvo kalbama 1970-aisiais — tiesą sakant, aš didžiuojuosi galėdamas su kiekvienu pacientu kalbėti jo laikų šneka — baigiau hipnokursą. Bet jūs laisvai kalbėsit dabartine kalba po savaitės — iš esmės tik žodžių padaugėjo.

Aš kokius keturis kartus norėjau pasakyti, kad jis vartoja žodžius, kokių nebuvo 1970 metais, bent jau taria juos ne taip, bet nusprendžiau, kad nemandagu.

Netrukus gydytojas tarė:

— Šįkart viskas. Beje, jūsų ieškojo misis Šulc.

— Kas?

— Nepažįstat? Ji tvirtino, kad yra sena jūsų draugė.

— Šulc, — pakartojau, — manau, kadaise pažinojau kelias „misis Šulc”, bet vienintelė, kurią dar prisimenu — mano ketvirtos klasės mokytoja. Bet ji jau turėtų būti mirusi.

— Gal ir ji miegojo šaltuoju miegu. Na, galėsit ją susirasti, kai pats panorėsit. Aš pasirašysiu jūsų išleidimo popierių. Bet jei nesat kvailas, kelias dienas pasiliksit čia persiorientuoti. Na, „sėkmės sporte”, kaip sakydavo jūsų laikais. Štai ir sanitaras su pusryčiais.

Nusprendžiau, kad jis geresnis gydytojas, negu lingvistas. Bet tuoj pat tai užmiršau, nes pamačiau sanitarą. Jis įriedėjo į kambarį, atsargiai aplenkęs gydytoją Albrechtą, kuris išėjo pro duris, nekreipdamas į sanitarą dėmesio ir visai nesistengdamas prasilenkti.

Sanitaras prisiartino, sutvarkė stalą, pasuko jį priešais mane, atvėrė ir padėjo ant jo pusryčius.

— Įpilti kavos?

— Taip, prašau.

Visai nenorėjau, kad jis kavą įpiltų į puodelį — mieliau išgerčiau ją neataušusią, kai suvalgysiu visa kita. Bet norėjau pamatyti, kaip tatai bus daroma.

Mat buvau apstulbintas, supratęs, jog čia —„Sumanusis Frenkas”. Ne tas grubus, neišbaigtas, skubomis sukurptas pirmasis modelis, kurį iš manęs pavogė Mailsas ir Bela — anaiptol. Šis automatas panašus į pirmąjį „Frenką” ne daugiau, negu turbininis lenktynių automobilis — į pirmą jį vežimą su varikliu. Bet žmogus atpažįsta savo kūrinį. Pradinį modelį suprojektavau aš, o šis automatas — tai, į ką „Frenkas” neišvengiamai turėjo išsivystyti… „Frenko” proanūkis — ištobulintas, nudailintas, daugiau gebantis — bet to paties kraujo.

— Viskas?

— Prašom palūkėti.

Tikriausiai pasakiau kažką ne taip, nes kiberis ištraukė iš savo vidaus standų plastiko lakštą ir padavė man. Lakštas tebebuvo prie jo prikabintas dailia plienine grandinėle. Pažvelgęs pamačiau užrašą:

VALDOMAS BALSU „Stropuolis”, XVIIa modelis.

PERSPĖJAME! Šis patarnaujantis automatas NESUPRANTA žmonių kalbos. Jis visai nieko nesupranta — tai tik mašina. Bet jūsų patogumui mašina sukonstruota taip, kad reaguotų į tam tikrus paliepimus, duotus balsu. Į kitus žodžius, ištartus jai girdint, mašina nereaguos, arba (jei kuri nors frazė įjungs ją nepilnai arba sudarys jungimo dilemą) paduos šį instrukcinį lapą. Prašome atidžiai perskaityti.

Dėkojame —

Aladino autoinžinerinė korporacija

„Stropuolio”, „Padėjėjo”, „Braižytojo Denio”, ”Statytojo Bilo”, „Žalianykščio” ir „Auklės” gamintojai. Užsakymų projektuotojai ir konsultantai automatizavimo klausimais —

„Naudokitės mūsų paslaugomis!”

Moto užrašytas ant firmos ženklo, kur buvo nupieštas Aladinas, trinantis lempą, ir bepasirodąs džinas.

Toliau sekė ilgas nesudėtingų komandų sąrašas: STOK, EIK, TAIP, NE, LĖCIAU, GREIČIAU, PRIEIK, PAKVIESK SLAUGĘ, ir t. t. Toliau — trumpesnis sąrašas — nurodymai, įprasti ligoninėse, pavyzdžiui, nugaros patrynimas; čia buvo ir visai man negirdėtų paliepimų. Sąrašas staiga baigėsi sakiniu: „Komandas 87—242 gali duoti tik ligoninės darbuotojai, todėl įsakymų frazės čia nepateiktos”.

Pirmojo „Sumaniojo Frenko” nedariau valdomo balsu: reikėjo spaudyti mygtukus valdymo pulte. Ir ne todėl, kad nebūčiau apie tai galvojęs, o todėl, kad kalbos analizatorius ir komutatorius būtų svėrę, kainavę ir užėmę vietos daugiau, negu visi kiti „Frenko” Vyresniojo įtaisai. Nusprendžiau, kad vėl imdamasis inžinieriaus darbo turėsiu perprasti vieną kitą miniatiūrizavimo bei prastinimo naujovę. Bet visas degiau nekantrumu, nes pamatęs „Stropuolį” supratau, kad bus baisiai įdomu — tiek naujų galimybių! Inžinerija — praktiškųjų menas, ir priklauso ne tiek nuo vieno inžinieriaus, kiek nuo bendrų pasiekimų. Geležinkeliais važinėjama išaušus geležinkelių erai — bet ne anksčiau. Prisiminkit vargšą profesorių Lenglį, visą širdį atidavusį skraidymo aparatui, kuris iš tiesų turėjo skraidyti — tam profesoriui tikrai pakako genialumo — bet pristigo vos kelių metų, ir jis negalėjo pasinaudoti būtina, bet dar neišsivysčiusia gretutine mokslo šaka. O didysis Leonardas daVinčis, taip aplenkęs savo laikus, kad talentingiausios jo idėjos buvo visiškai neįgyvendinamos?

O aš linksminsiuosi čia — norėjau pasakyti, „dabar”.

Grąžinau instrukcijų kortelę, išlipau iš lovos ir ėmiau ieškoti plokštės su firmos duomenimis. Beveik tikėjausi išvysti užrašą: „Tarnaitės” susivienijimas, ir pagalvojau, ar kartais „Aladinas”— ne Maniksui pavaldi korporacija. Firmos duomenys nedaug tepaaiškino — modelio eilės numeris, gamykla ir panašiai, — bet ten buvo išvardinti patentai, apie 40 patentų, ir pirmasis, mano didžiai nuostabai, buvo išduotas 1970 metais… Galvą guldau — pagal mano modelį ir brėžinius.

Susiradau ant stalo užrašų knygutę ir brūkštelėjau pirmojo patento numerį — vien iš profesinio smalsumo. Net jei modelis pavogtas iš manę s, patento galiojimo laikas baigėsi 1987, nebent pasikeitė patentavimo įstatymai, o šiuo metu galioja tik išduotieji jau po 1983. Bet norėjau žinoti.

Automatas sublyksėjo ir pareiškė:

— Mane kviečia. Ar galiu eiti?

— Ką? Aišku. Bėk sau.

Jis vėl siekė kortelės. Skubiai pasakiau:

— Eik!

— Dėkoju. Viso gero.

— Ir tau ačiū.

— Visada pasiruošęs jums patarnauti.

Tas, kas įrašė automato atsakymus, kalbėjo labai maloniu baritonu.

Grįžau į lovą valgyti jau turėjusių ataušti pusryčių, bet pasirodė, kad jie visai neataušę. Pusryčių pagal meniu „keturi minus” galėjo pakakti vidutinio dydžio paukščiui, bet nors buvau labai išalkęs, juos suvalgęs pasijutau sotus. Matyt, mano skrandis susitraukė. Tik baigę s pusryčiauti prisiminiau, kad valgau pirmą kartą po trisdešimties metų. Ir prisiminiau todėl, kad buvo pridėtas valgiaraštis: tai, ką palaikiau kiauliena, sąraše figūravo kaip „mielių drožlės, keptos kaimiškai”.

Bet nepaisant trisdešimt metų trukusio pasninko apie valgį negalvojau: kartu su pusryčiais gavau laikraštį — Didžiojo Los. Anželo Times, 2000 gruodžio 13 d., trečiadienio, numerį.

Laikraščiai, bent formatas, nedaug tepakito. Šis buvo bulvarinio leidinio dydžio, popierius — nebe šiurkštus, o kreidinis, iliustracijos — ir spalvotos, ir juodai baltos — erdvinės. Dar mano vaikystė s laikais buvo stereo paveikslėlių, į kuriuos galėjai žiūrėti be stereoskopo: mažas žavėjausi šaldytų produktų stereo reklamomis. Bet tiems paveikslėliams reikėjo gana storo skaidraus plastiko sluoksnio mažyčių prizmių tinklui užlieti, o čia — paprasčiausias plonas popierius. Bet paveikslėliai gilūs.

Numojau ranka ir ėmiau skaityti. „Stropuolis” pritaisė laikraštį prie skaitymo rėmo, ir iš pradžių maniau teperskaitysiąs vien pirmąjį puslapį, nes nesupratau, kaip tą nelemtą popiergalį perversti. Atrodė, kad puslapiai sušalę į vientisą luitą.