Robert Heinlein - Durys į vasarą

Tai, ką jie padarė, dar baisiau: jie išvarė jį sulaukėti… Gyvulėliui iki pat dienų galo teko slankioti akligatviais, ieškant nuograužų, jis sulyso, o jo mielą elfišką, būdą nuslopino nepasitikėjimas visais dvikojais žvėrimis.

Jie pasmerkė jį mirčiai — nes dabar jo jau tikrai nebėra — ir jis mirė, manydamas, kad tai aš jį apleidau, Už tai jie užmokės — jei dar gyvi. Negaliu apsakyti, kaip aš troškau, kad jie dar būtų gyvi!

Pajutau, kad stoviu, apsivilkęs vien pižama, lovos kojūgaly ir laikausi nusitvėręs skersinio, kad nenukrisčiau. Apsižvalgiau, kaip čia ką išsikvietus. Palatos nelabai tepakito. Lango nebuvo, ir nesupratau, iš kur sklinda šviesa; lova aukšta ir siaura — ligoninių lovos, kiek pamenu, visada buvo tokios, bet matėsi, kad šioji patobulinta — tai jau kažkas daugiau, negu vieta miegoti: be kita ko, po lova, rodos, įtaisyti kažkokie vamzdžiai. Įtariau, kad tai — mechanizuotas indas šlapimui, o stalelis šalia taip pat buvo lovos konstrukcijos dalis. Šiaip gal būčiau ta mašinerija ir labai domėjęsis, bet šią akimirką tenorėjau rasti kriaušės formos jungiklį slaugės iškvietimui — man reikėjo drabužių.

Jungiklio neradau, bet pamačiau, kuo jis buvo virtęs: stalo, nepanašaus į stalą, šone buvo mygtukas. Užkliudžiau jį ranka, ieškodamas jungiklio, ir tuštuma toje vietoje, priešais kurią būtų mano galva, jei gulėčiau lovoje, sušvito:

IŠKVIETIMAS

Žodis tuojau pat užgeso ir plykstelėjo kiti:

PRAŠOME PALAUKTI

Netrukus durys tyliai prasivėrė, ir įėjo slaugė. Slaugės nedaug tepasikeitė. Šioji, gana patraukli, kaip ir dera, griežta tarsi muštruojantis naujokus seržantas, ant trumpų orchidėjos spalvos plaukų buvo užsitupdžiusi juokingą baltą kepuraitę ir vilkėjo balta uniforma. Keistai sukirpta uniforma slėpė vienas ir rodė kitas kūno vietas ne taip, kaip buvo įprasta 1970-aisiais, bet moteriški rūbai, net darbinės uniformos, tam ir skirti. Kad čia slaugė, buvo aišku iš metų metais nekintančių slaugiškų manierų.

— Kraustykis atgal į lovą!

— Kur mano rūbai?

— Marš į lovą! Nagi! Aš kantriai atsakiau:

— Klausykit, slauge, aš — laisvas pilietis, pilnametis, ir nesu nusižengęs įstatymui. Aš neprivalau vėl gultis į lovą ir negulsiu. Ar jūs parodysit, kur mano rūbai, ar man pačiam — kaip stoviu — teks eiti ieškoti?

Ji pažiūrėjo į mane, paskui staiga apsisuko ir išėjo; durys priešais ją prasivėrė pačios.

Bet priešais mane nebeprasivėrė. Kai aš bandžiau ištirti, kaip veikia šis mechanizmas — esu tvirtai įsitikinęs: jei vienas inžinierius gali išrasti, tai kitas išradimą perprasti — durys vėl atsidarė, ir pasirodė vyriškis.

— Labą rytą,— tarė jis, — aš esu gydytojas Albrechtas. Man jo rūbai atrodė kaip koks Harlemo sekmadieninio pasirėdymo ir iškylos aprangos mišinys, bet gyvi judesiai ir nuvargę akys aiškiai sakė, kokia šio žmogaus profesija. Patikėjau.

— Labą rytą, daktare. Norėčiau gauti savo drabužius.

Vos už gydytojo užsivėrė durys, jis kyštelėjo ranką į kišenę ir išsitraukė pakelį cigarečių. Išsiėmė cigaretę, energingai mostelėjo, įsidėjo į burną ir užsitraukė: cigaretė jau degė. Ištiesė pakelį man:

— Pasivaišinsit?

— Ee… Ne, ačiū.

— Prašom, prašom. Jums nepakenks.

Papurčiau galvą. Visad, kai dirbdavau, greta rūkdavo cigaretė: iš perpildytų peleninių ir apdegintos braižymo lentos būdavo galima spręsti, kiek jau nuveikiau. O dabar, vos pamatęs dūmus, pajutau lyg ir kokį silpnumą. Ar tik įprotis rūkyti nebus išgaravęs per miego metus?

— Ne, dėkoju.

— Gerai. Misteri Deivi, aš čia dirbu jau šešerius metus. Esu hipnologijos, atgaivinimo ir panašių disciplinų specialistas. Čia ir kitur padėjau iš hipotermijos grįžti į normalų gyvenimą jau 8073 pacientams. Jūs — aštuoni tūkstančiai septyniasdešimt ketvirtas. Mačiau, kaip keistai elgiasi pažadinti žmonės — keistai pašaliečiui, ne man. Vieni nori tuoj pat vėl užmigti ir aprėkia mane, kai neleidžiu. Kai kurie iš tiesų užmiega, ir tenka juos perduoti kitokiai įstaigai. Kiti, supratę, kad bilietas — kelionei tik vieną pusę ir jau per vėlu grįžti į metus, iš kurių pabėgta, puola į nesibaigiančias ašaras. O dar kiti, kaip jūs, reikalauja drabužių ir nori bėgti į gatvę.

— Na? Kodėl ne? Ar aš kalinys?

— Ne. Galit pasiimti drabužius. Tikriausiai jums jie atrodys neįprastai, bet čia jau jūsų reikalas. Vis dėlto, kol pasiųsiu atnešti rūbų, gal pasakytumėt, koks baisiai skubus darbas jums rūpi, jei būtinai turit jo griebtis šią akimirką… jeigu jau išlaukėt trisdešimt metų. Tiek laiko jūs buvot atšaldytas — trisdešimt metų. Argi tikrai nebegalima atidėti? O gal galėsit tą reikalą sutvarkyti po kokios valandos? Arba net rytoj?

Vos neleptelėjau, kad reikalas velniškai skubus, bet užsikirtau ir suglumau.

— Gal ne taip jau ir skubu.

— Tada padarykit man malonumą, atsigulkit ir leiskit jus apžiūrėti, papusryčiaukit, o gal ir pasikalbėkit su manimi, kol neiššuoliavot kur akys veda. Gal aš net sugebėsiu patarti, į kurią pusę šuoliuoti.

— Gerai, daktare. Atleiskit, patriukšmavau. Atsiguliau į lovą. Pajutau, kaip gera gulėti — mane staiga apėmė nuovargis ir silpnumas.

— Nieko, nieko. Pamatytumėt kai kuriuos mūsų pacientus. Juos tenka traukti nuo lubų.

Gydytojas apklostė mane ir pasilenkė prie įmontuoto į lovą stalo:

— Gydytojas Albrechtas, septyniolikta palata. Atsiųskit sanitarą su pusryčiais — ee — meniu keturi minus. Atsisukęs į mane, tarė:

— Apsiverskit ir pakelkit baltinius — noriu pamaigyti jūsų šonus. Kol apžiūrinėsiu, galit klausinėti. Jei norit.

Jam baksnojant mano šonus, bandžiau galvoti. Tyrinėjo mane tikriausiai stetoskopu, nors jis buvo panašus į miniatiūrinį klausos aparatą. Bet vienas dalykas taip ir liko nepatobulintas: galvutė, slankiojanti mano oda, buvo tokia pat šalta ir kieta, kaip ir seniau.

Ko klausiama, išmiegojus trisdešimt metų? Ar jau pasiektos žvaigždės? Ar vaikai atsiranda kolbose?

— Daktare, ar kinoteatrų foje dar stovi automatai, pardavinėjantys skrudintus kukurūzus?

— Stovėjo, kai paskutinį kartą buvau. Neturiu filmams laiko. Beje, nuėjęs tenai neužmirškite prisisegti saugos diržais prie kėdės: kai kurių kadrų demonstravimo metu visas pastatas išlekia į orą. Turėkite galvoje, misteri Deivi: su jūsų problema mes susiduriam kasdien ir jau spėjom prisitaikyti. Kad klientams būtų lengviau priprasti, sudaromi kiekvienų metų žodynai, taip pat istorijos ir kultūros vystymosi santraukos. Tai būtina, nes pasitaiko, kad prisikėlėliai daro labai rimtų klaidų, nors mes kiek galėdami stengiamės sušvelninti šoką.

— Savaime suprantama.

— Ypač kai tarpas toks ilgas kaip jūsų. Trisdešimt metų.

— Trisdešimt metų — maksimumas?

— Taip ir ne. Mūsų praktikoje pasitaikęs ilgiausias laiko tarpas — trisdešimt penkeri metai, nes pirmasis komercinis klientas buvo užšaldytas 1965 metų gruodžio mėnesį. Jūs — ilgiausiai išmiegojęs iš mano atgaivintųjų. Bet dabar mūsų įstaigoje yra klientų, sudariusių sutartis iki pusantro šimtmečio. Jūsų tikrai neturėjo priimti trisdešimčiai metų: tada buvo dar labai mažai žinoma. Galėjot ir visai nebeprisikelti. Jums pasisekė.

— Tikrai?

— Tikrai. Apsiverskit.

Toliau mane apžiūrinėdamas, jis pridūrė:

— Bet dabar žinome jau tiek, kad aš mielai paruoščiau žmogų tūkstantmečio šuoliui, jei tik būtų įmanoma tai finansuoti. Metus palaikyčiau jį temperatūroje, kokioje miegojote jūs — šiaip, patikrinimui — paskui per milisekundę žiebčiau minus du šimtus laipsnių. Išgyventų. Aš taip manau. Patikrinsime jūsų refleksus.