Robert Heinlein - Durys į vasarą

Pagaliau netyčia paliečiau dešinį apatinį pirmo puslapio kampą: lapas užsirietė ir persivertė. Suveikė kažkoks sensorius, įtaisytas tame taške. Kiti puslapiai viens po kito tvarkingai persiversdavo, palietus tą vietą.

Maždaug pusė laikraščio straipsnių buvo tokie įprasti, kad juos skaitant apėmė namų ilgesys: „Jūsų horoskopas”, „Meras atidaro naują tvenkinį”, „Saugumo apribojimai varžo spaudos laisvę, teigia N.Y. Solonas”, „Milžinai pralaimi”, „Neįprastai šilti orai žlugdo žiemos sportą”, „Pakistanas perspėja Indiją”— ir taip toliau. Čia viskas aišku.

Kai kurios kitos paantraštės buvo keistos, bet paaiškintos „LUNA ŠLIUZAS VIS DAR UŽDARYTAS DĖ L GEMINIDŲ — Per dvidešimt keturias valandas stotyje du pramušimai, aukų nėra”; „KETURI BALTIEJI NULINČIUOTI KEIPTAUNE — Kada SNO imsis priemonių?”; „ŠEIMININKĖS REIKALAUJA DIDESNIO ATLYGINIMO —”Savamokslės” turi būti paskelbtos už įstatymo ribų”; „PLANTATORIUS IŠ MISISIPĖS TEISIAMAS UŽ KVAITINANČIŲ PREPARATŲ PLATINIMĄ — Jo advokatas: „Tie vaikinai neapsvaiginti, jie paprasčiausi kvaišos!”

Galiu lažintis, kad žinau, ką tai reiškia — iš savos patirties.

Bet kai kurių straipsnių visiškai nesupratau. „Vogliai” vis plinta, ir dar trys Prancūzijos miestai evakuoti; karalius svarsto pasiūlymą apipurkšti zoną. Karalius? Ką gi, iš prancūzų politikos visko galima tikėtis, bet kas tas Poudre Sanitaire , kurį manoma panaudoti prieš tuos „voglius”— kad ir kas jie būtų? Gal kas radioaktyvaus? Tikiuosi, jie pasirinks ramią, nevėjuotą dieną — geriausia vasario trisdešimtą. Kartą jau esu gavęs gerą radiacijos dozę — Sandijoje, per vieno trenkto techniko lokacininko klaidą. Beviltiškos vėmimo stadijos nepasiekiau, bet tokio gydymo niekam nelinkėčiau.

Los Anželo policijos Lagūnos pakrantės skyrius apginkluotas leikolais, ir skyriaus viršininkas pataria visiems stileivoms kraustytis lauk iš miesto. „Mano vyrams įsakyta šauti, o peržvelgti po to. Tai turi baigtis!”

Gerai įsikaliau į galvą: nesiartinti prie Lagūnos pakrantės, kol sužinosiu, kas kaip. Nesu tikras, ar norėčiau būti „peržvelgtas” arba „pervertas”— netgi „po to”.

Čia tik pavyzdžiai. Buvo dar daug sklandžiai prasidedančių straipsnių, toliau nuvingiuojančių į galas žino kokias lankas. Beskaitinėjant individualius skelbimus, žvilgsnis užkliuvo už naujų paantraščių. Skiltyje buvo įprasti skelbimai — gimimai, mirimai, santuokos, skyrybos — bet dabar prisidėjo dar ir „užmigimai” bei: prisikėlimai”, išvardinti pagal prieglobsčius. Susiieškojau „Jungtinį Sotelio prieglobstį” ir pamačiau savo pavardę. Pasijutau maloniai — aš kažkam priklausau.

Bet patys įdomiausi laikraštyje buvo pasiūlymai. Įsiminiau vieną privatų: „Patraukli, dar jauna našlė, mėgstanti keliauti, nori susipažinti su panašių polinkių subrendusiu vyriškiu. Tikslas — vedybų sutartis dvejiems metams”. Bet labiausiai mane sujaudino prekybinės reklamos.

Visur pilna „Tarnaičių”, „Tarnaitės” seserų, pusseserių bei tetų, ir firmos ženklas likęs toks pat, kokį kadaise nupiešiau mūsų firmos blankams: tvirta mergina su šluota rankose. Pasigailėjau, kad taip skubėjau atsikratyti savųjų „Tarnaitės” akcijų: atrodo, jos buvo vertos daugiau, negu visi kiti mano popieriai. Ne, kaip tik ne: jei tada būčiau turėjęs jas su savimi, toji vagių porelė būtų jas nukniaukusi ir suklastojusi dovanojimo raštą savo naudai. O dabar jas turi Rika — o jei akcijos padėjo Rikai praturtėti, puiku: ji to verta labiau, negu kas kitas.

Nusprendžiau kuo greičiau susirasti Riką. Ji — visa, kas beliko iš man pažįstamo pasaulio, ir prisiminimai apie ją užgožė visas kitas mano mintis. Miela mažoji Rika! Jei ji būtų dešimčia metų vyresnė, aš nebūčiau net pažvelgęs į Belą… Ir nebūčiau nusvilęs nagų.

Nagi, kiek jai dabar metų? Keturiasdešimt. Ne, keturiasdešimt vieneri. Sunku įsivaizduoti Riką keturiasdešimt vienerių. Bet dabar — ir netgi tada — tokio amžiaus moteris dar palyginti jauna. Iš keturiasdešimt pėdų atstumo dažnai sunku atskirti keturiasdešimtmetę nuo aštuoniolikmetės.

Jei Rika turtinga, galės mane pavaišinti, ir abu išgersim už mielą, juokingą amžinatilsį Pito sielelę.

O jei kas sukliudė ir, nepaisant mano dovanos, Rika neturtinga, tada — kaip mane gyvą! — vesiu ją. Taip, tik taip. Tai kas, kad ji kokia dešimčia metų už mane vyresnė — turint omeny mano amžinas žioplystes, reikia, kad kas vyresnis mane prižiūrėtų ir laiku pasakytų „ne”, o Rika tai puikiai moka. Dar net dešimties metų nesulaukusi ji prižiūrėjo Mailsą ir Mailso namus kaip rimta, rūpestinga maža šeimininkė; ir keturiasdešimtmetė ji bus tokia pat — tik prinokusi.

Man pasidarė gera, ir pirmąkart po prabudimo nebesijaučiau apleistas svetimame krašte. Rika — štai atsakymas į visus klausimus.

Tada giliai manyje prabilo balsas: „Klausyk, bukas padare, tu nevesi Rikos, nes tokia miela mergaitė tikriausiai jau prieš dvidešimt metų ištekėjo. Ir turi kokius keturis vaikus… Gal net sūnų, didesnį už tave… Ir jau tikrai — vyrą, kuriam anaiptol nepatiks senasis gerasis dėdė Denis.”

Išgirdau ir išsižiojau. Ir netvirtai sumurmėjau:

— Gerai, gerai — vėl prašoviau. Bet vis vien ją susirasiu. Blogiausiu atveju mane nušaus — ne daugiau. Pagaliau, ji — vienintelis, be manęs, žmogus, tikrai supratęs Pitą.

Baisiai nusiminęs, kad praradau ir Riką, ir Pitą, atverčiau kitą puslapį. Netrukus užmigau prie laikraščio ir miegojau tol, kol „Stropuolis” ar jo brolis dvynys atnešė priešpiečius.

Sapnavau, kad Rika, pasidėjusi mano galvą sau ant kelių, kalba:

— Viskas gerai, Deni. Aš radau Pitą, ir dabar mes abu pasiliksim čia. Juk taip, Pitai?

— Taaaiip!

Naujus žodžius išmokau nesunkiai, kur kas ilgiau prasėdėjau prie istorijos santraukų. Per trisdešimt metų daug kas gali įvykti, bet kam tai surašinėti, jei kiti viską žino gėriau už mane? Permečiau akimis 1987 metų paniką: auksas — puiki medžiaga kai kuriems konstravimo darbams, taigi negaliu laikyti tragedija to, kad dabar auksas pigus ir kad juo nebegrindžiama valiuta, ir nesvarbu, kiek žmonių nukelnėjo tas pertvarkymas.

Nustojau skaitęs ir ėmiau galvoti, ką galima nuveikti turint pigaus aukso — šitoks tankis, geras laidumas, nepaprastas kalumas… Atsipeikėjau, supratęs, kad pirmiau turiu susipažinti su technine literatūra. Bet ką čia — vien atominėje inžinerijoje aukso niekuo nepakeisi. Jį žymiai lengviau apdirbti, negu bet kurį kitą metalą, ir panaudojus jį miniatiūrizavimui — ir vėl atsipeikėjau nuo minties, kad „Stropuolio” „galva” neabejotinai prigrūsta aukso. Teks rimtai imtis darbo ir sužinoti, ką nuveikė vaikinai „užkaboriuose”, kol aš miegojau.

Sotelio prieglobsčio bibliotekoje nebuvo techninė s literatūros, todėl pasakiau gydytojui Albrechtui, kad esu pasirengęs išsirašyti. Jis gūžtelėjo pečiais, pavadino mane idiotu ir sutiko. Bet likau dar vienai nakčiai: pajutau, kad gulėjimas atsilošus stebint, kaip displėjaus ekrane viens paskui kitą bėga žodžiai, mane mirtinai nuvargino.

Kitą rytą tuoj po pusryčių man buvo atnešti šiuolaikiniai drabužiai, tačiau apsirengti be padėjėjų nepavyko. Patys r ūbai nebuvo tokie jau keisti (nors niekad anksčiau nenešiojau vyšninių kelnių su varpo formos klešnėmis), bet kol suvaldžiau sąsagas, teko pasitreniruoti. Manau, mano senelis būtų panašiai vargęs su užtrauktukais, jei nebūtų prie jų pripratintas palaipsniui. O čia, aišku, stiktito jungiamosios siūlė s — jau maniau, kad teks pasisamdyti kokį vaiką, kuris padėtų man valkstytis vonios kambaryje, bet pagaliau supratau, kad jautrūs spaudimui, sujungimai poliarizuoti pagal ašis.