Robert Heinlein - Durys į vasarą

— Vaikine, tai juk paprasčiausia ekonomika. Šie automobiliai pridėtiniai, valstybės gaminami tik kainų stabilumui užtikrinti. Jie pagaminti jau prieš porą metų, ir jų neparduosi. Todėl valstybė vėl — kaip laužą — parduoda juos plieno pramonei. Aukštakrosnei nepakanka vien rūdos, reikia ir metalo laužo. Turėtum žinoti, nors ir esi prisikėlėlis. O faktiškai — kai aukštos kokybės rūdos taip trūksta, metalo laužo reikia vis daugiau ir daugiau. Plieno pramonei būtini tie automobiliai.

— Bet kam juos iš viso gaminti, jei negalima parduoti? Man atrodo, tai nepraktiška.

— Taip tik atrodo. Tu nori, kad žmonės netektų darbo? Nori, kad smuktų pragyvenimo lygis?

— Gerai, o kodėl automobiliai neišvežami į užsienį? Aš manau, užsieny atviroje rinkoje už juos galima gauti daugiau, negu už tą laužą.

— Ką? Ir sužlugdyti eksportą? Be to, jei bandytume užversti užsienį automobiliais, suerzintume visus — Japoniją, Prancūziją, Vokietiją — visus! Ko tu nori? Karo?

Jis atsiduso ir tėvišku balsu tęsė:

— Nueik į viešąją biblioteką ir paskaitinėk vieną kitą knygą. Tu neturi jokios teisės reikšti savo nuomonę apie dalykus, kurių nesupranti.

Taigi užsičiaupiau. Nesakiau jam, kad visą laisvalaikį praleidžiu viešojoje bibliotekoje arba Los Anželo universiteto skaitykloje: vengiau prisipažinti, kad esu — ar buvau — inžinierius; apsiskelbti inžinieriumi dabar — beveik tas pat, kaip nueiti pas Diuponą ir pasakyti: „Sire, esmi alchemikas. Ar reikalingas esi tokio meno?”

Dar kartą iškėliau tą klausimą, nes pastebėjau, kad labai nedaug tų „palaikančių kainas” automobilių iš tiesų gali važiuoti. Jie buvo pagaminti atmestinai, dažnai be tokių dalių kaip prietaisų skalė ar oro kondicionavimo įrenginys. Bet kai vieną dieną presui smingant į tokį automobilį, supratau, kad jame net variklio nėra, nebeištvėriau.

Pamainos viršininkas tik akis išvertė:

— O didis Jupiteri! Vaikine, nejaugi tu nori, kad automobilių, kurie tėra pridėtiniai, gamybai būtų eikvojamas meistriškiausias darbas? Tos mašinos dar nuo konvejerio nenuėję jau buvo įtrauktos į išlaidas kainų palaikymo paskolai padengti.

Šįkart užsičiaupiau ir nebeprasižiojau. Verčiau jau liksiu projektuotoju — ekonomikos mokslas ne mano nosiai.

Užtat turėjau marias laiko galvojimui. Savojo darbo net „darbu” nebūčiau galėjęs pavadinti: viską nuveikdavo įvairios „Sumaniojo Frenko” atmainos. „Frenkas” ir jo broliai valdė presą, pastatydavo automobilius į vietą, išimdavo laužą, skaičiavo, svėrė; mano pareiga — stovėti (sėdėti draudžiama) ant nedidelės platformos, nusitvėrus jungiklio, turinčio sustabdyti visą procesą, jei kas sugestų. Niekas niekad negedo, bet greit sužinojau, kad privalau bent kartą per pamainą pastebėti gedimą, nutraukti darbus ir iškviesti avarinę komandą.

Ką gi, už tai kasdien gaunu dvidešimt vieną dolerį ir galiu prasimaitinti. Kas svarbiausia — tai svarbiausia.

Sumokėjus draudimo, pajamų, profsąjungos, apsaugos, medicininio aptarnavimo mokesčius ir atsiskaičius su savišalpos kasa, kišenėje likdavo apie šešiolika dolerių. Misteris Daftis klydo, sakydamas, kad pietūs kainuoja dešimt dolerių: galima visai padoriai papietauti ir už tris, jei nereikalausi tikros mėsos, o norėčiau pamatyti žmogų, kuris atskirtų, ar kapotas šnicelis išvydo pasaulį rezervuare, ar ganykloje. Prisiklausęs kalbų apie kontrabandinę mėsą, nuo kurios galima apsinuodyti radioaktyviomis medžiagomis, patenkintas sau valgau pakaitalus.

Susirasti gyvenamą plotą buvo sunkiau. Kadangi per Šešių savaičių Karą Los Anželas nenukentė jo, miestą plūste užplūdo pabėgėliai (tikriausiai vienas jų — aš, nors tada savęs tokiu nelaikiau) ir, matyt, niekas negrįžo namo — netgi tie, kurių namai išliko ir kurie turėjo kur grįžti. Miestas — jei Didįjį Los Anželą galima pavadinti miestu, nes tai kažkas stambesnio — duso jau tada, kai aš užmigau; dabar jis prigrūstas tarsi damos rankinukas. Tikriausiai nevertėjo atsikratyti smogo: anksčiau, šešiasdešimtaisiais, kasmet vienas kitas žmogus išvykdavo — dėl sinusito.

Dabar, matyt, niekas nebeišvyksta — niekad.

Tą dieną, kai išsirašiau iš prieglobsčio, man rūpėjo keletas dalykų, svarbiausia — 1) gauti darbą, 2) susirasti vietą nakvynei, 3) susipažinti su projektavimo naujovėmis, 4) surasti Riką, 5) vėl tapti inžinieriumi — ir nepriklausomu, jei tik tai išvis įmanoma, 6) suieškoti Belą ir Mailsą ir susidoroti su jais, nepakliūnant už tai į kalėjimą, ir 7) — visa kita: įsigyti pirmojo „Stropuolio” patento kopiją ir įsitikinti, ar teisinga mane persekiojanti nuojauta, jog tai iš tiesų „Sumanusis Frenkas” (ne todėl, kad iš to būtų kokios naudos, paprasčiausiai iš smalsumo), sužinoti bendrą „Tarnaitės” susivienijimo istoriją ir t. t., ir t. t.

Visa tai išdėsčiau pagal pirmumą, nes jau seniai (kai projektavimo fakultete pirmame kurse vos nesusikirtau per egzaminus) supratau: nepaisysi pirmumo — liksi musę kandęs. Aišku, kai kuriuos tų svarbiausių darbų galima atlikti vienu metu: tikėjausi susirasti Riką, o gal taipogi Belą ir Co., bekaldamas projektavimo mokslus. Bet pirmiausia — kas svarbiausia: gauti darbą svarbiau net už nakvynės ieškojimą, nes doleriai — raktas į visa kita… Kai jų neturi.

Po to, kai mieste man šešis kartus buvo parodytos durys, nulėkiau pagal skelbimą iki San Bernardino priemiesčio — ir dešimt minučių pavėlavau. Reikėjo iškart išsinuomoti kambarį nakvynei, užuot taip ir padarę s, nusprendžiau visus pergudrauti — grįžau į miestą: susirasiu kambarį, rytą atsikelsiu kuo anksčiau ir pirmas prisistatysiu ten, kur rytinio laikraščio skelbimai siūlys darbą.

Iš kur galėjau žinoti? Keturiuose viešbučiuose užsirašiau į eilę ir užbaigiau paieškas parke. Čia ir pasilikau. Beveik iki vidurnakčio vaikščiojau, bandydamas sušilti, paskui pasidaviau — žiemos Los Anžele subtropinės, jei pabrėšime priešdėlį „sub”. Prisiglaudžiau Vilšyro kelio stotyje, ir apie antrą valandą ryto mane susėmė kartu su kitais valkatomis.

Kalėjimai pakito į gerąją pusę. Šiame buvo šilta ir, man rodos, čia net tarakonai privalėjo valytis kojas. Buvau apkaltintas barakavimu. Teisėjas, jaunas vaikinas, net nepakėlęs akių nuo laikraščio, paklausė:

— Čia visi rytiniai pažeidėjai?

— Taip, teisėjau.

— Trisdešimt dienų — arba darbo bendrovės laidavimas. Toliau. Mus jau bruko lauk, bet aš nesijudinau.

— Atsiprašau, teisėjau.

— Na? Kas nepatinka? Kaltas ar ne?

— Tai kad, tiesą sakant, nežinau, nes aš neišmanau, kas tai per nusikaltimas. Matote…

— Pageidauji valstybinio advokato? Jei taip, pasėdėk uždarytas, kol kuris galės imtis tavo bylos. Kaip žinau, jie ir taip darbais apsikrovę… Bet tai — tavo teisė.

— Hm, aš vis vien nežinau. Gal tai, ko man reikia — darbo bendrovės laidavimas, nors nelabai nutuokiu, kas tai per daiktas. Labiausiai norėčiau teisėjo patarimo, jei malonėsite.

Teisėjas tarė antstoliui:

— Išvesti kitus. Atsisuko į mane:

— Klok. Bet perspėju — mano patarimas tau nepatiks. Aš jau gana seniai čia dirbu ir spėjau prisiklausyti visokiausių melagysčių, kuriomis baisiausiai bjauriuosi.

— Taip, sere. Bet aš neišsigalvoju — tai nesunku patikrinti. Matote, aš tik vakar palikau prieglobstį, kur miegojau ilguoju miegu ir…

Bet jis tikrai atrodė pasibjaurėjęs.

— Vienas iš tų, ką? Vis stebiuosi, kodėl mūsų seneliai manė, kad gali savo atmatas versti ant mūsų galvų? Ko jau ko, o žmonių šiam miestui netrūksta… Ypač tokių, kurie ir savo laikais nemokėjo gyventi. Kaip norėčiau išspirti tave atgal į tuos metus, iš kurių atėjai, kad ten visiems perduotum: jų išsvajota ateitis ne auksu, kartoju, ne auksu grįsta.