Robert Heinlein - Durys į vasarą

Jis atsiduso:

— Bet esu tikras — nepadėtų. Na, ir ko gi nori iš manęs? Kad šįkart paleisčiau? Tam, kad po savaitės vėl čia išdygtum?

— Teisėjau, aš nemanau, kad taip bus. Aš turiu pinigų ir galiu pragyventi, kol susirasiu darbą, ir…

— Taip? Jei turi pinigų, tai ko barakauji?

— Teisėjau, aš net nežinau, ką reiškia tas žodis. Šįkart jis leido man pasiaiškinti. Kai papasakojau, kaip mane apmovė Pagrindinio draudimo kompanija, visai pasikeitė:

— Tie kiaulės! Mano motina dvidešimt metų mokėjo jiems įnašus — ir liko be skatiko. Kodėl iškart nepasakėt? Išsiėmęs kortelę, kažką ant jos užrašė ir tarė:

— Nuneškit į Antrinių žaliavų panaudojimo skyrių. Jei negausit darbo, popiet užeikit pas mane. Bet daugiau — jokio barakavimo. Jis ne tik ugdo nusikaltimus bei ydas; jūs pats baisiai rizikuojat — galit susitikti beprotį rekrutą.

Taip aš ir gavau naujutėlių automobilių laužytojo vietą. Bet vis vien nemanau, kad klydau pirmiausia ieškodamas darbo. Žmogui su stora pinigine visur namai — faraonai prie jo nekimba.

Taip pat radau padorų — pagal savo pajamas — kambarį vakariniame Los Anželo rajone, kurio dar nepalietė Naujojo plano pakeitimai. Man atrodo, anksčiau tai buvo rūbų spinta.

Nenorėčiau, kad pamanytumėt, jog dutūkstantieji man patiko mažiau negu tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtieji. Šie metai man patiko, kaip ir du tūkstančiai pirmieji, prasidėję praėjus porai savaičių nuo mano prabudimo. Nepaisant vis pasikartojančių beveik nepakeliamos nostalgijos priepuolių, galvojau, kad Didysis Los Anželas auštant trečiajam tūkstantmečiui — vos ne pati nuostabiausia vieta iš visų, kokias tik man teko matyti. Viskas tvirta, švaru ir baisiai įdomu, nors žmonių ir per daug… Ir net ši problema sprendžiama milžiniškais, drąsiais mostais. Miesto rajonai, perstatyti pagal Naująjį planą, džiugina inžinieriaus širdį. Jei miesto valdžiai pavyktų dešimčiai metų sustabdyti imigravimą, su gyvenamo ploto problema būtų susidorota. Bet kadangi miesto galvos tokios dieviškos galios neturi, jiems tenka įtempti visas jėgas, norint sutalpinti žmonių mases, be perstojo plūstančias per kalnus, o jų pastangų vaisiai įspūdingi, neįtikėtini, ir net nesėkmės didingos.

Pamiegoti trisdešimt metų verta vien dėl to, kad prabustum tada, kai jau išgyvendintas paprasčiausias persišaldymas ir niekam nebevarva nosys. Man tai kur kas svarbiau, negu mokslinių tyrimų stotis Veneroje.

Didžiausią įspūdį man padarė du dalykai: vienas rimtas, kitas — nelabai. Rimtasis, aišku — nulinė gravitacija (0Grav.). Dar 1970 metais žinojau, kad Babsono institute tiriama gravitacija, bet nemaniau, kad iš to išeis kas doro — nieko ir neišėjo: fundamentalią lauko teoriją, kuria pagrįsta 0Grav, išplėtojo Edinburgo universitetas. Bet mokykloje mane mokė, kad gravitacija — kažkas tokio, ko niekas niekad nepakeis, nes ji — pačios erdvės savybė.

Taigi pakeista erdvės forma, o kaipgi. Aišku, tik tam tikrose laiko ir vietos ribose, bet, norint pajudinti sunkų daiktą, to užtenka. 0Grav vis dar neatsiejama nuo Motinos Žemės, taigi kosminiams laivams nenaudinga — bent jau du tūkstančiai pirmaisiais: apie ateitį aš nebespėlioju. Sužinojau, kad norint ką pakelti, tenka išeikvoti energijos kiekį viršijantį gravitacinio potencialo skirtumą, ir priešingai — norint ką nuleisti, būtinas akumuliatorius, kuris suimtų visą išsiskyrusią energiją, antraip kas nors ims ir išlėks į orą. Bet jei tereikia pervežti kokį daiktą horizontaliai, sakysim, iš San Francisko į Didįjį Los Andželą, užtenka tą daiktą pakelti, ir jis nuslys visai nebeeikvodamas energijos — tarsi čiuožėjas ledo nuokalne.

Žavu!

Bandžiau perprasti 0Grav teoriją, bet matematika prasideda ten, kur paprastas skaičiavimas baigiasi — tai ne man. Retas inžinierius išmano aukštąją matematiką ir fiziką; tai ir nebūtina: projektuotojas paprasčiausiai turi perprasti kurio nors dalyko gudrybes ir mokėti pritaikyti jas praktiškai — žinoti darbo parametrus. Tiek aš galiu išmokti.

O tas „nelabai rimtas” dalykas, kurį minėjau — moteriškų tualetų pasikeitimai, kuriems atvėrė kelią stiktito audiniai. Niekuo nepridengta oda paplūdimiuose manęs nestebina — jau 1970 metais galėjai to tikėtis. Bet pamatęs, kokius antgamtiškus dalykus damos išdarinėja su stiktitu, išsižiojau,

Mano senelis gimė 1890 metais; manau, kai kurie tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtųjų reginiai būtų jį paveikę panašiai.

Bet man patinka griežtas naujasis pasaulis, ir būčiau laimingas, jei manęs taip dažnai ir skaudžiai nekankintų vienatvė, Aš — atpjauta riekė. Pasitaiko tokių akimirkų (paprastai vidurnaktį), kai mielai viską atiduočiau už vieną nelaimėlį katiną, arba už tai, kad galėčiau po pietų nusivesti mažąją Riką į zoologijos sodą… Arba už draugystę, kokia dalijomės su Mailsu, kai visa, ką turėjome, buvo sunkus darbas ir viltys.

2001 metai ir mano mokslai dar net neįpusėjo, o aš jau ėmiau nekantrauti — troškau mesti savo šiltą vietelę ir grįžti prie senosios braižymo lentos. Tiek daug, tiek daug dalykų, neįmanomų tūkstantis devyni šimtai septyniasdešimtaisiais, galima padaryti remiantis šiuolaikiniu menu; norėjau imtis darbo ir sukonstruoti jų tuziną kitą.

Pavyzdžiui, tikėjausi, kad jau bus naudojamos automatinės sekretorės — noriu pasakyti, mašinos, kurioms padiktavęs tekstą, gausi gatavą nustatytos formos raštą be rašybos ir skyrybos klaidų — ir parašytą be žmogaus pagalbos. Tiesa, kažkas jau išrado mašiną, kuri spausdina pati, bet ji pritaikyta tik fonetinei kalbai, panašiai į esperanto, ir netinka kalbai, kuria galima pasakyti: „Kas kęs, o kas kąs”.

Žmonės nemano atsisakyti kalbinių nelogiškumų tam, kad išradėjui būtų patogiau. Mahometas turi eiti pas kalną.

Jei vidurinės mokyklos mokinės įnoringa rašyba neišmuša iš vėžių ir mokinė paprastai atspausdina reikiamą žodį, kaip to išmokyti mašiną?

Įprastas atsakymas —”neįmanoma”. Teigiama, kad tokiam darbui reikalingas mąstymas ir suvokimas, būdingas tik žmogui. Bet išradimas ir yra tai, kas anksčiau buvo „neįmanoma”— todėl vyriausybės ir išduoda patentus.

Pasitelkus atminties vamzdelius ir tokį miniatiūrizavimą, koks įmanomas dabar — aš neklydau, galvodamas apie aukso kaip konstravimo medžiagos svarbą — taigi, naudojantis tais dviem dalykais, būtų nesunku sutalpinti šimtą tūkstančių garsinių kodų į kubinę pėdą… Kitaip tariant, užkoduoti visus iki vieno žodžius, esančius Akademiniame Vebsterio žodyne. Bet tai nebūtina: visai pakaks ir dešimties tūkstančių. Juk niekas nereikalauja, kad stenografuotoja žinotų tokius žodžius, kaip „kurbašas” arba „pirofilitas”. Jei tekste pasitaiko toks žodis, jis padiktuojamas paraidžiui. Ką gi, pritaikysim mašiną ir paraidiniam diktavimui, jei prireiks. Padarysim garsinį valdymą skyrybos ženklams… įvairioms formoms… išmokysim mašiną ieškoti aplanke adresų… suprasti, kiek reikia egzempliorių… ir išsiųsti… ir paliksim bent tūkstantį tuščių vietų specialiems techniniams ar moksliniams terminams — ir padarysim taip, kad mašinos savininkas galėtų pats įvesti jam reikalingus žodžius: nuspaus klavišą, padiktuos žodį — pavyzdžiui, „stenobentinis” — paraidžiui, ir daugiau to žodžio diktuoti paraidžiui nebereikės.

Visai paprasta. Tereikia surinkti mašiną iš jau sukurtų ir pardavinėjamų prietaisų, o paskui ištobulinti, kad modelis tiktų masinei gamybai.

Sunkiausia kliūtis — homonimai. „Sekretorė Saulutė” net rašymo greičio nesumažins, spausdindama tą „Kas kęs…”, nes kiekviename žodyje yra po skirtingą garsą. Bet tokios poros kaip „jei” ir „jai” tikrai ją sutrikdys.