Robert Heinlein - Durys į vasarą

Ar viešojoje Los Andželo bibliotekoje yra homonimų žodynas? Yra… Ir aš ėmiau skaičiuoti neišvengiamas homonimų poras, bandydamas suprasti, kokią jų dalį pagal informacijos teoriją galima atskirti iš konteksto duomenų, o kokiai prireiks specialaus kodavimo.

Kliuviniai ėmė veikti mano nervus. Ne vien tai, kad visiškai nenaudingam darbui sugaištu trisdešimt valandų per savaitę; viešojoje bibliotekoje taip pat negaliu rimtai projektuoti. Man trūksta kambario braižymui, dirbtuvės, kur galėčiau tobulinti konstrukciją, prekybos katalogų, specialių žurnalų, skaičiavimo aparatų ir viso kito.

Nusprendžiau, kad verkiant reikia gauti darbą, bent kiek susijusį su mano profesija. Nesu toks kvailas ir nemaniau, kad spėjau vėl tapti inžinieriumi: buvo likę dar daug dalykų, kurių nežinojau; sugalvoju, kaip padarysiu ką naujo, naudodamasis naujomis žiniomis — o bibliotekoje perskaitau, kad kažkas dar prieš dešimt ar penkiolika metų išsprendė tą problemą, ir kur kas gražiau, geriau ir pigiau nei aš.

Reikėjo įsitaisyti į kokį konstravimo biurą ir perprasti visas naujoves ne iš knygų, o paties prakaitu. Vyliausi, kad pavyks gauti braižytojo padėjėjo vietą.

Žinau, kad dabar naudojamos elektroninės pusiau automatinės braižymo mašinos: mačiau nuotraukų, nors pats nesu tokios mašinos čiupinėjęs. Bet jaučiau — jei tik man kas leistų, išmokčiau ja valdyti per dvidešimt minučių, nes ji stebėtinai panaši į kadaise mano paties sumanytąją: mašina, kurioje veikimo principas primena senąjį braižymo būdą — lentą ir reišiną — tiek pat, kiek spausdinimas mašinėle — rašymą ranka. Pats buvau išmąstęs, kaip nubrėžti tiesią ar lenktą liniją bet kurioje molberto vietoje, paprasčiausiai spaudant klavišus.

Bet šis išradimas nepavogtas iš manęs — tuo esu įsitikinęs, kaip ir tuo, kad „Sumanusis Frenkas”— pavogtas, nes manasis braižymo aparatas egzistavo vien mano mintyse. Kažkam kilo tokia pat mintis, ir jis — logiška — taip pat ją įgyvendino. Kai metas atsirasti geležinkeliui, atsiranda geležinkelis.

„Aladino”— firmos, gaminančios „Stropuolį”,— konstruktoriai sukūrė ir vieną geriausių braižymo aparatų, „Braižytoją Denį”. Nepagailėjau santaupų — nusipirkau geresnį kostiumą ir panešiotą portfelį, prigrūdau į pastarąjį laikraščių ir prisistačiau į „ Aladino” parduotuvę kaip „pirkėjas”. Paprašiau parodyti, kaip mašina veikia.

O tada, pamatęs kažkelintą „Braižytojo Denio ” modelį iš arčiau, pasijutau kaip šlapiu maišu tvotas. Psichologai tai vadina Déjá vu —„jau esu matęs”. Prakeiktas automatas padarytas visiškai taip, kaip pats būčiau jį daręs, jei būčiau spėjęs… Užuot nenorom miegojęs ilguoju miegu.

Neklauskit, kodėl galvojau būtent taip. 2mogus pažįsta savo braižą. Meno kritikas atskiria Rubenso paveikslus nuo Rembranto kūrinių pagal potėpius, apšvietimą, kompoziciją, spalvų derinius — pagal tuziną požymių. Projektavimas — ne mokslas, tai menas, ir bet kuri konstravimo problema turi daugybę galimų sprendimų. Pasirinkdamas tuos darbinius variantus, inžinierius projektuotojas „pasirašo” po savo darbu taip pat aiškiai, kaip ir tapytojas.

Mane tiesiog pritrenkė „Braižytojo Denio” konstrukcija — taip ji priminė mano paties darbo stilių. Ėmiau galvoti, ar tik kartais iš tiesų neegzistuoja telepatija.

Neužmiršau pasiteirauti pirmojo patento numerio. Pasimetęs net nenustebau, kai pamačiau, kad pirmasis patentas išduotas 1970 metais. Nusprendžiau sužinoti, kas tas išradėjas. Gali būti — vienas mano mokytojų, iš kurių buvau kai ką perėmęs. O gal koks inžinierius, su kuriuo kažkada esu dirbęs.

Gal išradėjas ir dabar dar gyvas. Jei taip, reikės kokią dieną jį susirasti… Susipažinti su žmogumi, kurio mąstymo būdas toks panašus į manąjį.

Bet šiaip taip susitvardžiau ir leidau pardavėjui parodyti, kaip dirbti su mašina. Jis galėjo ir nevargti: „Braižytojas Denis” ir aš buvome tiesiog sukurti vienas kitam. Po dešimties minučių valdžiau automatą geriau nei pardavėjas. Pagaliau nenoriai lioviausi paišęs paveikslėlius, sužinojau kainą, nuolaidas, garantinius įsipareigojimus bei visa kita — o tada pažadėjau užsukti ir išėjau, kai pardavėjas jau buvo berodąs punktyru pažymėtą vietą pirkėjo parašui. Bjaurus pokštas, bet visa, ką atėmiau iš pardavėjo — tai valanda laiko.

Iš ten nuėjau į centrinę „Tarnaitės” gamyklą ir paprašiau darbo.

Žinojau, kad Belos ir Mailso „Tarnaitės” susivienijime nebėra. Laiką, kiek jo likdavo nuo darbo ir neišvengiamos būtinybės mokytis, kad vėl tapčiau inžinieriumi, skyriau Belos, Mailso ir — svarbiausia — Rikos paieškoms. Nė vienas nebuvo įrašytas Didžiojo Los Anželo telefonų knygoje, nei, tiesą sakant, dar kur nors Jungtinėse Valstijose — buvau užmokėjęs Klivlendo valstybinei žinybai už „informacines” paieškas. Išėjo keturguba kaina, nes Belos ieškojau ir kaip Džentri, ir kaip Darkin.

Ne daugiau sužinojau ir iš Los Andželo apskrities rinkėjų sąrašo.

Susivienijimas „Tarnaitė” septynioliktojo viceprezidento, įpareigoto atsakinėti į kvailus klausimus, asmenyje atsargiai pripažino, kad prieš trisdešimt metų susivienijime dirbo tarnautojai tokiomis pavardėmis, bet dabar administracija negalinti man padėti.

Sekti trisdešimties metų senumo pėdsakais — ne mėgėjo darbas, juo labiau tokio, kuris turi mažai pinigų ir dar mažiau laiko. Neturėjau jų pirštų atspaudų — gal būčiau kreipęsis į FTB. Gal dosniai sušelpta seklių agentūra ir galėtų perrausti komunalinius sąrašus, kalnus laikraščių ir dar dievai žino ko, ir surasti ieškomuosius. Bet aš neturiu nei lėšų pašalpai, nei talento ar laiko pats to imtis.

Galų gale į Mailsą ir Belą numojau ranka, pažadėjęs sau, kad kai tik turėsiu pakankamai pinigų, pasamdysiu seklius specialistus ieškoti Rikos. Jau įsitikinau, kad „Tarnaitės” akcijų ji neturi; buvau parašęs laišką Amerikos Bankui, teiraudamasis, ar bankui yra ir ar kada nors buvo patikėtas palikimas jos vardu. Gavau standartinė s formos atsakymą, pranešantį, kad tokie dalykai slapti, taigi parašiau vėl, aiškindamas, kad, esu prisikėlėlis ir kad Rika — vienintelė gyva mano giminaitė. Šįkart gavau malonų laišką, pasirašytą pareigūno, kuris sakėsi apgailestaująs, kadangi informacijos, liečiančios paveldėtojus, negalima atskleisti netgi tokiomis išimtinėmis aplinkybėmis, kokiose atsidūriau aš, bet jaučiąs turįs teisę suteikti man neigiamą informaciją: jokiam banko skyriui niekad nebuvo patikėtas saugoti joks palikimas Frederikos Virdžinijos Džentri vardu.

Atrodo, tai paaiškina vieną dalyką. Tiems paukšteliams kažkaip pavyko atimti iš Rikos akcijas. Apiforminus perdavimą taip, kaip tai padariau aš, akcijos pirmiausia turėjo patekti į Amerikos Banką. Bet nepateko. Vargšė Rika! Mus abu apiplėšė.

Pabandžiau dar sykį. Mohavo Švietimo inspekcijos archyve iš tiesų buvo užregistruota pradinė s mokyklos moksleivė Frederika Virdžinija Džentri — bet minėtoji mokinė 1971 m. pasiėmė išstojimo liudijimo nuorašą. Tuo įrašas baigėsi.

Bent tokia paguoda — kažkur kažkas pripažįsta, kad Rika išvis egzistavo. Bet tą nuorašą ji galėjo nunešti į bet kurią iš nesuskaitomos daugybės vidurinių mokyklų, esančių Jungtinėse Valstijose. Kiek prireiktų laiko į visas parašyti? Ir ar jų registravimo sistema įgalina duoti atsakymą, net jei tarsim, kad atsakyti norės?

Tarp ketvirčio milijardo žmonių maža mergaitė gali pranykti taip pat, kaip akmenėlis, nugrimzdęs į vandenyno dugną.