Robert Heinlein - Durys į vasarą

Bet nenusisekę paieškos anaiptol nesukliudė man kreiptis į „Tarnaitės” susivienijimą ir prašyti darbo, nes dabar žinojau, kad Mailsui ir Belai „Tarnaitė” nepriklauso. Galėjau kreiptis į bet kurią automatizacijos firmą, jų yra koks šimtas, bet „Tarnaitė” ir „Aladinas”— garsiausi namų apyvokos automatų gamintojai, toje srityje jie reiškia tiek, kiek automobilių eros pradžioje reiškė Fordas ir General Motors. „Tarnaitę” pasirinkau iš dalies skatinamas sentimentų: norėjau pamatyti, kuo virto mano senoji gamykla.

2001 metų kovo 5 dieną, pirmadienį, nuėjau į kadrų skyrių, užsirašiau į eilę tarnautojo vietai gauti, užpildžiau dvylika anketų, neturinčių nieko bendra su projektavimu, ir vieną anketą, liečiančią šį darbą — ir man buvo liepta laukti, kol iškvies patys.

Pasitrainiojęs po įstaigą, vargais negalais prasibroviau pas valdininkėlį, samdantį padėjėjus. Jis nenoriai pažvelgė į tą vienintelę šį tą reiškiančią anketą ir pasakė, kad mano inžinieriaus diplomas nieko nereiškia, nes jau trisdešimt metų nedirbu pagal specialybę.

Priminiau, kad esu prisikėlėlis.

— Tai dar blogiau. Šiaip ar taip, mes nesamdome žmonių, perkopusių keturiasdešimt penkerius.

— Betgi man ne keturiasdešimt penkeri. Man tik trisdešimt metų.

— Jūs gimęs 1940. Atleiskit.

— Tai ką man daryti? Nusišauti? Jis gūžtelėjo pečiais:

— Jumis dėtas, reikalaučiau senatvės pensijos.

Skubiai išėjau, kad nesusivaldęs kai ko jam nepatarčiau. Paskui nukeliavau tris ketvirčius mylios aplink pastatą iki paradinių durų ir įėjau vidun. Vyriausias valdytojas — Kertis; pasiteiravau jo.

Pirmas dvi užkardas praėjau paprasčiausiai sakydamas turįs reikalą į direktorių. Susivienijimas „Tarnaitė” nenaudojo savo gaminamų automatų kaip sekretorių — čia dirbo sekretorės iš kūno ir kraujo. Pagaliau, užlipęs į kažkelintą aukštą ir atsidūręs (kaip man atrodė) maždaug per dvejas duris nuo viršininko, pasiekiau vietą, kur kelią man užstojo griežta tarsi leidimų tikrinimo automatas ypata ir ėmė atkakliai teirautis, koks tas mano reikalas.

Apsidairiau. Kambarys buvo didelis, jame — gal keturiasdešimt žmonių ir dar gyvas galas mašinų. Sekretorė griežtai tarė:

— Na? Dėstykit savo reikalą, ir aš patikrinsiu, ar misterio Kerčio dalykinių susitikimų registratorė yra tokį užsirašiusi. Garsiai, kad visi išgirstų, pasakiau:

— Noriu sužinoti, ką jis žada toliau daryti su mano žmona!

Po šešiasdešimties sekundžių atsiradau asmeniniame viršininko kabinete. Jis pakėlė akis:

— Nagi? Kokį velnią jūs pliauškiat?

Prireikė pusvalandžio ir kelių senų dokumentų, kol įtikinau, kad neturiu žmonos ir kad iš tikrųjų esu firmos įkūrėjas. Paskui, padedant kokteiliams ir cigarams, atmosfera pasidarė labai draugiška, ir aš susipažinau su prekybos reikalų vedėju, vyriausiuoju inžinieriumi bei kitų skyrių galvomis. Kertis man pasakė:

— Mes manėme, kad jūs jau miręs. Tiesą sakant, tai įrašyta oficialioje kompanijos istorijoje.

— Gandai. Koks kitas D. B. Deivis.

Prekybos skyriaus vedėjas Džekas Gelouvis staiga tarė:

— Ką jūs veikiat šiuo metu, misteri Deivi?

— Nieko rimto. Mano darbas susijęs… su automobilių pramone. Bet žadu atsistatydinti. O ką? — Kaip tai „ką”? Argi neaišku?

Jis skubiai pasisuko į vyriausiąjį inžinierių, misterį Makbį.

— Girdi, Makai? Visi jūs, inžinieriai, tokie: pelnas prieš pat jūsų nosį, o jūs nematot, „O ką”, pone Deivi? O tą, kad jūs — puiki tema reklaminiam straipsniui, štai ką! Tą, kad jūs — romantika! FIRMOS Į STEIGĖJAS GRĮŽTA IS KAPO APLANKYTI SAVO INTELEKTO KŪDIKIO. PIRMOJO ROBOTO PAGALBININKO IŠRADĖJAS IŠVYSTA SAVOJO TALENTO VAISIUS.

Skubiai įsiterpiau:

— Luktelėkit. Aš — ne reklaminis modelis ir ne kino žvaigždė. Nemėgstu viešumos. Ne tam čia atėjau — atėjau prašyti darbo… Konstruotojo darbo.

Misterio Makbio antakiai pakilo, bet jis nutylėjo.

Susiginčijom. Gelouvis bandė mane įtikinti, kad tai — tiesiog mano pareiga firmai, kurią pats įkūriau. Misteris Makbis šnekėjo nedaug, bet buvo aišku — jis netiki, kad galėčiau duoti jo skyriui kokios naudos; jis paklausė, pavyzdžiui, ką aš žinau apie kieto kūno elektroniką. Teko prisipažinti, kad težinau tiek, kiek pavyko perskaityti keliuose neįslaptintuose leidiniuose.

Galiausiai Kertis pasiūlė kompromisą:

— Štai kas, misteri Deivi, jūsų atvejis, be abejo, visiškai neįprastas. Sakyčiau, jūs davėt pradžią ne vien šiai firmai, bet ir visai šiuolaikinei industrijai. Bet vis dėlto misterio Makbio užuomina buvo teisinga — nuo to laiko, kai užmigot ilguoju miegu, industrija spėjo pažengti pirmyn. Man rodos, galime jums skirti, na… Nusipelniusio inžinieriaus išradėjo postą.

Sudvejojau.

— Ką tai reikštų?

— Ką tik norėtumėt. Vis dėlto, atvirai sakau, tikimės jūsų bendradarbiavimo su misteriu Gelouviu. Mes ne tik gaminame automatus, mes turim juos dar ir parduoti.

— O ar aš galėsiu bent truputį pakonstruoti?

— Jei norėsit. Gausit prietaisus ir galėsit daryti, kas jums patiks.

— Dirbtuvės prietaisus?

Kertis pažvelgė į Makbį. Vyriausiasis inžinierius atsakė:

— Taip, taip… Suprantama, jei nereikalausit to, kas neįmanoma. Ir ėmė malti tokia Glazgo tarme, kad vos besupratau.

— Sutarta, — skubiai nutraukė jį Gelouvis. — Neišeikit, misteri Deivi, nufotografuosim jus greta pirmojo „Tarnaitės” modelio. Ir nufotografavo. Apsidžiaugiau, išvydęs ją — tą pačią mašiną, kurią surinkau savo rankomis, išliejęs tiek prakaito. Norėjau patikrinti, ar ji dar veikia, bet Makbis neleido mašinos įjungti — man rodos, jis anaiptol netikėjo, kad aš moku su ja apsieiti.

Visą kovą ir balandį patenkintas dirbau „Tarnaitės” susivienijime. Turėjau įrankius, kokių tik širdis geidė, techninius žurnalus, būtiniausius prekybinius katalogus, patogią biblioteką, „Braižytoją Denį” („Tarnaitės” firma pati negamino braižymo aparatų, todėl naudojo geriausiąjį, gaminamą „Aladino”) ir klausiausi specialistų šnekų apie profesinius reikalus — man jos skambėjo kaip muzika!

Ypač artimai susipažinau su Čaku Froidenbergu, vyriausiuoju surinkimo cecho inžinieriumi. Galvą guldau — Čakas vienintelis tikras inžinierius šioje įstaigoje; visi kiti — žinių prikimšti matuokliniai amatininkai… Ir Makbis taipogi, nes šis vyriausiasis inžinierius, mano manymu, yra geriausias įrodymas, kad norint tapti inžinieriumi, nepakanka vien diplomo ir škotiškos kilmės. Kai artimiau susipažinau su Čaku, jis prasitarė manąs taip pat.

— Makas iš tiesų nemėgsta naujovių, jam labiau patinka dirbti taip, kaip dirbo jo senelis prie mielojo Klaido krantų.

— Tai ką jis čia veikia?

Smulkmenų Froidenbergas nežinojo, bet; atrodo, kad dabartinė firma kažkada buvo gamybinė kompanija, kuri nuomojo patentus (mano patentus) iš „Tarnaitės” susivienijimo. Vėliau, prieš kokius du dešimtmečius, pradėta eilinį kartą jungti pramonės įmones išlaidų mažinimo tikslais. „Tarnaitės” akcijos buvo pakeistos į gamybinės firmos akcijas, o naujoji firma pasivadino mano įkurto susivienijimo vardu. Čako manymu, kaip tik tada ir priimtas Makbis.

— Manau, jis turi nemažai tų akcijų.

Vakarais mudu su Čaku sėdėdavome prie alaus bokalų, svarstydami konstravimo problemas, ko trūksta kompanijai ir kodėl trūksta. Iš pradžių Čakas domėjosi manimi todėl, kad aš — prisikėlėlis. Jau žinojau, kad daugybė žmonių kažkaip šleikščiai domisi prisikėlėliais (tarsi mes — kokie sukčiai), ir stengdavausi nuslėpti tai, kad pats miegojau ilguoju miegu. Bet Čaką domino pats laiko šuolis, ir tas smalsumas buvo sveikas — Čakas norėjo žinoti, koks buvo pasaulis prieš jam gimstant, kokį pasaulį pamena žmogus, kuris pats viską pergyveno „tik vakar”.