Robert Heinlein - Durys į vasarą

— Kas paliko neužkabintas tas prakeiktas tinklines duris?

— Tu. Neaušink burnos. Jo jau nebėr.

Mailso veidas ir delnai buvo kruvini, jis veltui tapšnojo nosine šviežius randus veide. Tikriausiai Mailsas suklupęs parvirto — jo rūbai buvo purvini, švarko nugaros siūlė iširusi.

— Tuoj nebeaušinsiu. Ar čia kur yra šautuvas?

— Ką?

— Nušausiu tą prakeiktą katiną.

Bela atrodė net už Mailsą prasčiau: Pitas galėjo pasiekti daugiau — kojos, rankos, pečiai buvo nepridengti. Aišku, kad Bela negreit beužsivilks dekoltuotą suknelę, o jeigu jai nebus nedelsiant suteikta kvalifikuota pagalba, tikriausiai liks randai. Ji atrodė tarsi harpija po aršių peštynių su seserimis.

Mailsas tarė:

— Sėsk!

Bela atsakė trumpai ir iš esmės neigiamai:

— Užmušiu tą katiną.

— Tai nesėsk. Eik nusiprausti. Aš padėsiu tau pasitepti jodu ir susitvarstyti, o tu galėsi padėti man. Katiną užmiršk, gana, kad jo atsikratėm.

Belos atsakymas buvo neaiškus, bet Mailsas suprato ir atkirto:

— Tu irgi. Ir dar toliau. Klausyk, Bela, jei ir turėčiau šautuvą,— nesakau, kad turiu, — o tu išeitum ir imtum pyškinti, į katiną gal pataikytum, o gal ir ne, bet jau policija prisistatytų per dešimt minučių, imtų visur šniukštinėti ir klausinėti. Tu to nori, kai jis, — mostelėjo nykščiu į mano pusę,— čia pas mus? O jei šiąnakt išeisi iš namų be šautuvo, tas žvėris, ko gero, tave papjaus, — užbaigė jis ir dar labiau paniuro. — Reikėtų įstatymo, draudžiančio laikyti tokius padarus. Jie pavojingi visuomenei. Tik paklausyk.

Girdėjosi, kaip Pitas slankioja aplink namą. Jis nebestaugė: dabar jis skelbė karo šūkį, ragindamas priešus išsirinkti ginklus ir pasirodyti — po vieną ar krūvomis.

Bela sukluso ir krūptelėjo. Mailsas tarė:

— Nebijok, neįeis. Aš ne tik užkabinau tinklines duris, kurias buvai palikusi, bet ir iš vidaus užsirakinau.

— Aš nepalikau durų!

— Tegu bus tavo teisybė.

Mailsas ėjo nuo lango prie lango tikrindamas sklendes. Netrukus Bela išėjo iš kambario, o jis nusekė paskui. Pitas nutilo. Nežinau, ar ilgai buvau vienas: laikas man nieko nereiškė.

Pirma grįžo Bela, nepriekaištingai pasidažiusi ir susišukavusi, apsivilkusi suknelę ilgomis rankovėmis, aukšta apykakle, persimovusi kojines. Peštynių nė žymės neliko, jei neskaitysim siaurų tvarsčio juostelių ant veido. Jeigu ne niūri fizionomija, kitomis aplinkybėmis būčiau ja susižavėjęs.

Ji priėjo tiesiai prie manęs ir liepė atsistoti. Paklusau. Bela vikriai, meistriškai mane iškrėtė, neužmiršdama kišenėlės laikrodžiui, marškinių kišenių ir įstrižos vidinės švarko kišenėlės, nors jų kostiumuose dažniausiai nebūna. Laimikis buvo menkas: šiek tiek pinigų piniginėje, vizitinės kortelės, vairuotojo pažymėjimas ir panašūs daiktai, raktai, smulkios monetos, inhaliatorius nuo smogo, šiaip visoks šlamštas ir registruotas čekis voke, kurį ji pati man išsiuntė. Bela apvertė čekį, perskaitė mano pasirašytą sutarties patvirtinimą ir nustebo.

— Kas čia, Deni? Apsidraudei?

— Ne.

Būčiau viską papasakojęs, bet teįstengiau atsakyti į paskutinį man duotą klausimą.

Bela susiraukė ir padėjo voką prie kitų daiktų, išimtų iš mano kišenių. Tada jos žvilgsnis užkliuvo už Pito krepšio, ir ji, matyt, prisiminė skyrių, kuriame laikydavau popierius, nes pakėlė krepšį ir atidarė tą skyrių.

Ir iškart surado pusantro tuzino kopijų dokumentų, kuriuos buvau pasirašęs Abipusio draudimo kompanijoje. Atsisėdo ir ėmė skaityti. Aš stovėjau kaip stovėjęs — tarsi siuvėjo manekenas, laukiantis, kada jį išneš.

Netrukus įėjo Mailsas, pasipuošęs chalatu, šlepetėmis ir gausybe tvarsčių bei pleistro juostelių. Jis atrodė kaip ketvirtarūšis vidutinio svorio boksininkas, kuriam menedžeris leido pralaimėti. Visa jo plikė buvo apvyniota tvarsčiais kaip kokiu turbanu — tikriausiai Pitas jį parkritusį išgražino.

Bela pakėlė akis, mostelėjo tylėti ir parodė pluoštą jau perskaitytų popierių. Mailsas atsisėdo ir ėmė skaityti. Jis prisivijo Belą ir paskutinį lapą baigė žvelgdamas per jos petį.

Bela tarė:

— Tai keičia padėtį.

— Per švelniai pasakei. Užsakymas gruodžio ketvirtajai — rytdienai! Bela, jis dar priešpiet turi būti Mohave! Reikia kuo greičiau jo atsikratyti!

Mailsas žvilgtelėjo į laikrodį.

— Jo ieškos jau iš ryto.

— Mailsai, tu visad imi panikuoti, kai tik dūmais pakvimpa. Juk šitai viską išsprendžia — vargu ar galėtume tikėtis ko geresnio.

— Ką tu sumanei?

— Tas kvaišinantis skystimėlis, kad ir koks geras, turi vieną trūkumą. Sakysim, apsvaiginam juo ką nors ir apkraunam nurodymais. Tvarka — viskas bus padaryta. Jis įvykdys visus paliepimus, negalės neįvykdyti. Ar išmanai ką nors apie hipnozę?

— Mažai.

— Ar tu, rubuili, išvis išmanai bent ką, išskyrus teisę? Tu niekuo nesidomi. Pohipnozinė komanda — o tai ir yra pohipnozinė komanda — gali nesutapti, faktiškai beveik visada nesutampa su paties užhipnotizuotojo norais. O tai gali baigtis tuo, kad jis atsidurs pas psichiatrą. Jei pasitaikys išmanantis medikas, jis gali suprasti, kur čia šuo pakastas. O Denis, ko gero, ims ir nueis pas gydytoją ir atsikratys visų mano paliepimų. Nors jis tikriausiai neis. Bet jei nueitų, gali privirti mums košės.

— Velniai rautų, juk sakei, kad narkotikas užtikrintas.

— Viešpatie, rubuili, kol gyveni — rizikuoji. Kitaip būtų neįdomu gyventi. Netrukdyk man galvoti. Pagaliau ji tarė:

— Paprasčiausia ir saugiausia — netrukdyti, tegu sau miega, kad jau susiruošė. Taip jis kliudys mums ne daugiau negu miręs, ir rizikuoti nereiks. Užuot davus krūvą sudėtingų įsakymų ir po to meldus dievą, kad tik Denis jų neatsikratytų, tereikia paliepti keliauti, kur susiruošė — miegoti, paskui išblaivyti ir iškraustyti iš čia… Arba iškraustyti iš čia, o tada išblaivyti.

Ji atsigręžė į mane:

— Deni, kada žadi užmigti?

— Nežadu.

— Kaip? O čia kas?

Bela parodė popierius iš mano krepšio.

— Dokumentai šaltajam miegui. Sutartys su Abipusiu draudimu.

— Pakvaišęs, — pareiškė Mailsas.

— Hm… Teisingai. Vis užmirštu, kad šitaip apsvaiginti žmonės negali galvoti. Jie girdi, kalba, atsakinėja į klausimus — bet klausimai turi būti konkretūs. Jie negalvoja.

Bela priėjo labai arti ir pažvelgė man tiesiai į akis.

— Deni, aš noriu, kad papasakotum viską apie tą šaltąjį miegą. Štai visi jau apiforminti dokumentai: matyt, pasirašei juos tik šiandien. O dabar sakai, kad nežadi užmigti. Pasakok viską, nes aš turiu žinoti, kodėl anksčiau norėjai, o dabar sakai, kad nebenori šaltojo miego.

Ir papasakojau. Šitaip paklaustas, galėjau atsakyti. Kalbėjau ilgai, kadangi tiksliai vykdžiau Belos nurodymus ir apsakiau viską smulkiai nuo pat pradžios.

— Taigi persigalvojai sėdėdamas toje užkandinėje? Nusprendei verčiau atvažiuoti ir pridaryti mums nemalonumų?

— Taip.

Jau norėjau tęsti, papasakoti apie pasivaikščiojimą, apie tai, ką pasakiau Pitui ir ką Pitas pasakė man, papasakoti, kaip sustojau vaistinėje pasirūpinti „Tarnaitės” akcijomis, kaip privažiavau prie Mailso namų, kaip Pitas nenorėjo laukti mašinoje, kaip…

Bet Bela sutrukdė. Ji tarė:

— Tu vėl persigalvojai, Deni. Tu labai nori užmigti šaltuoju miegu. Tu užmigsi. Tu niekam pasaulyje neleisi tau sukliudyti. Supratai? Ką tu darysi?

— Užmigsiu šaltuoju miegu. Noriu užmigti…

Pasvirau. Stovėjau tarsi mietas jau turbūt ilgiau kaip valandą ir nepajudinau nė vieno raumens, nes niekas man neliepė judėti. Lėtai smukau link Belos.