Robert Heinlein - Durys į vasarą

Здесь есть возможность читать онлайн «Robert Heinlein - Durys į vasarą» весь текст электронной книги совершенно бесплатно (целиком полную версию без сокращений). В некоторых случаях можно слушать аудио, скачать через торрент в формате fb2 и присутствует краткое содержание. Город: Vilnius, Год выпуска: 1985, Издательство: Vaga, Жанр: Фантастика и фэнтези, на литовском языке. Описание произведения, (предисловие) а так же отзывы посетителей доступны на портале библиотеки ЛибКат.

Durys į vasarą: краткое содержание, описание и аннотация

Предлагаем к чтению аннотацию, описание, краткое содержание или предисловие (зависит от того, что написал сам автор книги «Durys į vasarą»). Если вы не нашли необходимую информацию о книге — напишите в комментариях, мы постараемся отыскать её.

Amerikiečių rašytojo fantasto romanas apie inžinierių išradėją, kuris savo priešų užmigdomas šaltuoju miegu. Pabudęs po trisdešimties metų, jis randa būdą grįžti atgal, tačiau praeityje nepasilieka, nes ateitis visada gražesnė.

Durys į vasarą — читать онлайн бесплатно полную книгу (весь текст) целиком

Ниже представлен текст книги, разбитый по страницам. Система сохранения места последней прочитанной страницы, позволяет с удобством читать онлайн бесплатно книгу «Durys į vasarą», без необходимости каждый раз заново искать на чём Вы остановились. Поставьте закладку, и сможете в любой момент перейти на страницу, на которой закончили чтение.

Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Bet mintis apie tą išradimą nugrūdau į antrą planą, nes žinojau — tikrai padarysiu, ir aparatą žmonės tikrai pirks. Labiausiai mane džiugino tai, kad sugalvojau, kaip nurungti vargšelį „Sumanųjį Frenką”. Apie „Frenką” žinau daugiau, nei bet kas sužinotų, tyrinėdamas jį kad ir ištisus metus. Nieks nė nenumano — to užrašuose nepažymėjau, — kad kiekviena mano sukurta schema turi dar bent vieną darbinį variantą ir kad „Frenko” galimybės ribotos, nes ketinau sukurti namų tarną. Pradžiai galima išvaduoti j į nuo būtinybės „gyventi” elektra varomoje kėdėje. O jau toliau galiu daryti kas tik šaus į galvą — tiktai reikės Torseno atminties vamzdelių, o Mailsui nepavyks uždrausti man jais naudotis: vamzdeliai parduodami visiems, kas tik nori sukonstruoti kibernetinę sistemą.

Braižymo aparatas palauks: imsiuos neribotų galimybių visur pritaikomo automato, kurį galima užprogramuoti atlikti bet kokį žmogaus darbą, jei tik darbas nereikalauja tikrai žmogiško protavimo.

Ne, pirmiausia padarysiu braižymo mašiną ir panaudosiu ją „Pito Protėjaus” projektavimui.

— Ką tu į tai, Pitai? Pavadinsime pirmą pasaulyje tikrą robotą tavo vardu.

— Mrrarr?

— Nebūk toks įtarus, tai garbė.

Dabar, kai įgudau, konstruodamas „Frenką”, „Pitą” galėsiu suprojektuoti ir ištobulinti nesitraukdamas nuo savo braižomojo aparato, ir tai neilgai tetruks. Sukursiu žudiką, neįveikiamą demoną, kuris išstums „Frenką”, dar nepradėjus pastarojo gaminti. Jei man bent truputį šyptels laimė, priversiu juos bankrutuoti ir maldauti, kad grįžčiau. Norėjot papjauti žąsį, dedančią aukso kiaušinius?

Mailso name degė šviesa, jo automobilis stovėjo prie šaligatvio. Sustojau priešais Mailso automobilį, pasakiau Pitui:

— Tu, drauguži, geriau pasilik saugoti mašinos. Jei kas prisiartintų, triskart skubiai riktelk „Stok”! ir šauk, kad kristų vietoje.

— Neeee!

— Jei nori eiti į vidų, teks sėdėti krepšy.

— Narrrn?

— Nesiginčyk. Jei nori kartu, kraustykis į krepšį.

Pitas liuoktelėjo į krepšį.

Mane įleido Mailsas. Nei jis, nei aš neištiesėm rankos. Įsivedė į svetainę ir parodė kėdę. Kambaryje buvo Bela. Nesitikėjau, bet tikriausiai stebėtis nevertėjo. Pažvelgiau į ją ir šyptelėjau:

— Nuostabu, ir tu čia! Tik nesakyk, kad atvažiavai iš pat Mohavo vien šnektelti su senuoju mažyliu Deniu.

O, kai aš užsivedu, galiu bet ką iš klumpių išversti. Pamatytumėt, kaip demonstruoju moteriškas skrybėlaites vakarėliuose!

Bela susiraukė:

— Nekvailiok, Deni. Sakyk, ką turi sakomo, jei turi, ir išeik.

— Neversk manęs skubėti. Čia visai jauku… Mano buvęs partneri… Mano buvusi sužadėtine. Trūksta tik mano buvusia darbo.

Mailsas įtaikiai tarė:

— Na, Deni, nesimaivyk. Mes viską padarėm tik tavo labui… O grįžti į darbą gali kada tik nori. Man bus labai malonu.

— Tik mano labui, ar ne? Kažkas panašaus buvo pasakyta ir kariamam arkliavagiui. O grįžti — kaip manai, Bela? Ar galima?

Ji prikando lūpą.

— Aišku, jei Mailsas taip sako.

— Rodos, dar vakar būdavo „Aišku, jei Denis taip sako”. Nebijokit, vaikučiai, aš nežadu grįžti. Paprasčiausiai šįvakar atkakau šio to išsiaiškinti.

Mailsas žvilgtelėjo į Belą.

— Pavyzdžiui? — paklausė ji.

— Na, pirmiausia — kuris judviejų sumanė mane apsukti? O gal kartu planavot? Mailsas lėtai pasakė:

— Tai bjaurus žodis, Deni. Man nepatinka.

— Ką jūs, ką jūs, nesaldžiažodžiaukim. Jei žodis bjaurus, darbas dešimteriopai bjauresnis. Turiu omeny suklastotą neteisėtą sutartį, patentų perdavimo aktų klastotes — o tai, Mailsai, valstybinės reikšmės nusikaltimas; manau, kas kažkelintą trečiadienį ir tavo darbeliai tikrinami. Nesu tuo tikras, bet FTB, be abejo, man pasakys. Rytoj, — pridūriau, pamatęs, kad Mailsas krūptelėjo.

— Deni, tu tikrai toks kvailas, kad bandysi kelti triukšmą?

— Triukšmą? Aš visus kodeksus į darbą paleisiu, civilinius ir kriminalinius, gausit pagal visus straipsnius. Kasytis nespėsit… Nebent sutiktumėt padaryti vieną dalyką. Bet aš dar nepaminėjau trečios jūsų nuodėmėlės —”Sumaniojo Frenko” brėžinių vagystės… Ir veikiančio modelio taipogi, nors galit priversti mane sumokėti už detales, nes tikrai užsakinėjau jas kompanijos sąskaita.

— Vagystę — nesąmonė! — rėžė Bela, — tu dirbai kompanijai.

— Nejaugi? Didžiumą darbo nuveikiau naktimis. Ir niekad nebuvau kompanijos samdinys, Bela — patys žinot. Aš tik ėmiau pragyvenimui pinigus iš procentų, gautų už savo akcijas. Ką pasakys Maniksas, kai pateiksiu kriminalinį ieškinį, pareiškęs, kad tai, ką jie nori pirkti —”Tarnaitė”, „Vilis”, „Frenkas”— niekad nepriklausė kompanijai, o buvo pavogta iš manęs?

— Nesąmonė,— nuožmiai pakartojo Bela, — tu dirbai kompanijai. Pagal sutartį.

— Klausykit, vaikučiai, neverta dabar meluoti, pasilaikykit apgavystes parodymams teisme. Čia nieko nėra, išskyrus mus, mielieji. O iš tiesų aš tenoriu sužinoti, kas tai sumanė. Pats žinau, kaip planas buvo įgyvendintas. Bela, tu man atnešdavai popierius pasirašyti. Jei reikėdavo pasirašyti kelis dokumentus, tu juos susegdavai — aišku, kad man būtų patogiau; visad buvai puiki sekretorė — ir apatiniuose popieriuose aš tematydavau vietą parašui. Dabar žinau, kad į tuos dailius pluoštus įkišai kelias klastotes. Taigi aišku, mechaniškai suktybę pravairavai tu — Mailsas negalėjo. Kur ten, jis net spausdinti dorai nemoka. Bet kas sukūrė tekstą tų dokumentų, kuriuos man nemačiom pakišai? Tu? Nemanau… Arba esi juridiškai išsilavinusi, o to niekad neminėjai. Tai kaip, Mailsai? Ar galėjo paprasta sekretorė taip dailiai išdėstyti tą nuostabų septintąjį punktą? Ar tam reikėjo teisininko? Tai yra, tavęs?

Mailso cigaras jau seniai buvo užgesęs. Išsiėmęs jį iš burnos ir apžiūrėjęs, Mailsas atsargiai pasakė:

— Deni, drauguži, jei galvoji, kad priversi mane prisipažinti, esi beprotis.

— Ak, liaukis, mes vieni. Vis vien kalti jūs abu. Bet norėčiau tikėti, kad štai ši Dalilė atnešė tau paruoštą planą ant padėklo ir suviliojo tave silpnumo akimirką. Bet žinau, kad tai netiesa. Jei pati Bela ne juristė, judu tai sumanėt kartu ir esat nusikaltimo bendrininkai nuo pradžios iki galo. Tas gudrybes surašei tu; ji atspausdino ir pakišo man, nieko neįtariančiam, pasirašyti. Teisingai?

— Neatsakyk, Mailsai!

— Aišku, neatsakysiu, — sutiko Mailsas, — tame krepšyje gali būti paslėptas diktofonas.

— Reikėjo įsidėti, — pripažinau, — bet neįsidėjau. Praskleidžiau krepšio kraštus, ir išlindo Pito galva.

— Viską girdi, Pitai? Galvokit, ką šnekat, mielieji: Pito atmintis kaip dramblio. Ne, diktofono aš neatsinešiau — esu tik doras bukagalvis senukas Denis Deivis, kuris nieko neapgalvoja iš anksto. Šleivoju kaip aklas, pasitikėdamas draugais…

Kaip pasitikėjau jumis. Ar Bela juristė, Mailsai? Ar tu pats sėdai ir šaltakraujiškai suplanavai, kaip mane apgauti, apiplėšti, ir dar taip, kad visa tai teisėtai atrodytų?

— Mailsai, — įsiterpė Bela, — turint jo gabumus, galima pasidaryti cigarečių pakelio dydžio diktofoną. Gal diktofonas ne krepšyje. Gal jo kišenėje.

— Gera mintis, Bela. Kitąkart turėsiu.

— Pats žinau, mieloji, — atsakė Mailsas, — bet jei taip, tu per daug kalbi. Prikąsk liežuvį.

Bela atsakė žodžiu, kokio iš jos lūpų dar nebuvau girdėjęs. Pakėliau antakius:

— Žodžiuojatės? Jau prasidėjo vagių tarpusavio rietenos? Patenkintas pamačiau, kad Mailso kantrybė senka.

Читать дальше
Тёмная тема
Сбросить

Интервал:

Закладка:

Сделать

Похожие книги на «Durys į vasarą»

Представляем Вашему вниманию похожие книги на «Durys į vasarą» списком для выбора. Мы отобрали схожую по названию и смыслу литературу в надежде предоставить читателям больше вариантов отыскать новые, интересные, ещё непрочитанные произведения.


Robert Heinlein - Sixième colonne
Robert Heinlein
Robert Heinlein - Piętaszek
Robert Heinlein
Robert Heinlein - Viernes
Robert Heinlein
Robert Heinlein - Fanteria dello spazio
Robert Heinlein
Robert Heinlein - Dubler
Robert Heinlein
Robertas Heinleinas - Durys į vasarą
Robertas Heinleinas
Robert Heinlein - Stella doppia
Robert Heinlein
libcat.ru: книга без обложки
Robert Heinlein
Robert Heinlein - Citizen of the Galaxy
Robert Heinlein
Отзывы о книге «Durys į vasarą»

Обсуждение, отзывы о книге «Durys į vasarą» и просто собственные мнения читателей. Оставьте ваши комментарии, напишите, что Вы думаете о произведении, его смысле или главных героях. Укажите что конкретно понравилось, а что нет, и почему Вы так считаете.

x