Robert Heinlein - Durys į vasarą

Džiaugiausi, kad nebereikia ginčytis. Buvau iki ausų apsivertęs darbais — projektavau „Sumanųjį Frenką”. „Vilis” ir „Tarnaitė” žadėjo didžiules pajamas, bet mane persekiojo įkyrus noras sukurti tobulą, universalų namų apyvokos automatą, viską mokantį tarną. Prašom, galit vadinti jį robotu, nors šis žodis baisiai nuvalkiotas, o aš anaiptol nemaniau konstruoti mechaninį žmogų.

Norėjau padaryti prietaisą, galintį nudirbti visus darbus kurie tik pasitaiko namuose: ne tik virti, valyti — tai jau savaime aišku, — bet ir susidoroti su tikrai sudėtingais darbais, tokiais kaip kūdikio pervystymas ar rašomosios mašinėlės juostos pakeitimas. Norėjau, kad vietoj gaujos „Tarnaičių”, „Vilių Langavalių”, „Auklių Nensių”, „Pasiuntinukų Harių” bei „Sodininkų Gus ų” vyras ir žmona galėtų įsigyti vieną mašiną, kainuojančių, tarkim, tiek, kiek geras automobilis, bet galinčią atstoti tarną kinietį, apie kurį visi yra skaitę, bet nė vienas mano kartos žmogus nėra regėjęs.

Jei man pavyktų — tai būtų antroji emancipacijos deklaracija, išvaduojanti moterį iš šimtmečius trukusios vergijos. Norėjau, kad nebeliktų to amžinojo „Moters darbai begaliniai”. Namų ruoša — nuobodus ir nereikalingas vargas, ir tai žeidžia mano, kaip inžinieriaus, savigarbą.

Kad galėčiau pats vienas susidoroti su šia problema, visos „Sumaniojo Frenko” detalės turėjo būti standartinės, ir reikėjo vadovautis įprastais principais. Fundamentalūs tyrimai — ne vieno žmogaus darbas: aš tegalėjau tobulinti ankstesnius atradimus, kitaip nebūčiau įstengęs pats apsidirbti.

Laimė, inžinerinė technika buvo jau labai daug pasiekusi, o aš, turėdamas „Q” pažymėjimą, neleidau laiko veltui. Reikalavimai, keliami balistinei raketai, kur kas sudėtingesni už tuos, kuriuos numačiau savo automatui.

Taigi, ką turėjo dirbti „Sumanusis Frenkas”? Atsakau: viską, ką kiekvienas žmogus daro namuose. „Frenkui” nereikia lošti kortomis, myluotis, valgyti, miegoti, bet jis privalo viską sutvarkyti, kai lošimas baigtas, gaminti valgį, kloti lovas, prižiūrėti kūdikį — bent jau stebėti vaiko kvėpavimą ir, jam pakitus, pranešti žmogui. Nutariau, kad atsakinėti į telefono skambučius „Frenkui” nereiks, nes Ryšių kompanija jau nuomoja tam tikslui savo prietaisą, Durų atidarinėti — taip pat ne, nes daugumoje naujų namų jau įmontuoti atitinkami automatai.

Bet kad „Frenkas” išmoktų nuveikti daugybę mano numatytų darbų, jam būtinai reikia rankų, akių, ausų ir smegenų… Pakankamai smegenų.

Rankas galiu užsisakyti atominės inžinerijos tiekimo kompanijose, kurios gamina ir „Tarnaitės” rankas, tik šįkart reiks pačių geriausių, su sudėtingais pagalbiniais mechanizmais ir jautria grįžtamojo ryšio grandimi, kokia įvedama mikroanalizei ir radioaktyvių izotopų svėrimui. Akis užsakysiu ten pat, tik paprastesnes, nes „Frenkui” nereikės matyti ir valdyti operacijų, vykstančių už kelių jardų storumo betoninių sienų, kaip atominių reaktorių gamyklose.

Ausis nusipirksiu bet kurioje radijo ir televizijos firmoje, nors tikriausiai teks suprojektuoti papildomą schemą, kad „Frenko” rankas valdytų regėjimas, klausa ir lytėjimas kartu — taip, kaip valdomos žmogaus rankos.

Bet tranzistoriai ir integralinės schemos sutaupo labai daug vietos.

Kopėčių „Frenkui” nereikės. Sumontuosiu išsitempiantį it stručio kaklą ir rankas, panašias į sudedamas žnyples. O ar reikia jį išmokyti vaikščioti laiptais?

Beje, yra toks elektrinis krėslas su ratukais, galintis užvažiuoti ir nusileisti laiptais. Gal nusipirkti ir panaudoti kaip šasi? Jo talpa ir keliamoji jėga apribotų eksperimentinio modelio dydi ir svorį — štai ir turėčiau pradinius matmenis. Maitinimo ir valdymo blokus įmontuočiau į „Frenko” smegenis.

Smegenys — štai kas kebliausia. Galima padaryti žmogaus skeleto tipo ir net geresnį karkasą. Galima įvesti grįžtamojo ryšio grandis, ir tas daiktas kals vinis, šveis grindis, muš kiaušinius arba nemuš. Tačiau be to, ką žmogus turi tarp ausų, to padaro ne tik žmogum, bet net lavonu nepavadinsi.

Laimė, žmogaus smegenų man nereikėjo, tenorėjau sukurti klusnų kvaišelį, gebantį atlikti nuolat pasikartojančias namų ruošos operacijas,

Štai čia ir pravertė Torseno atminties vamzdeliai.

Mūsų tarpkontinentinės raketos „mąstė” Torseno vamzdeliais; supaprastintais Torseno vamzdeliais naudojosi Los Anželo ir panašių vietų eismo reguliavimo sistemos. Gilintis į elektroninės atminties teoriją neverta — net Belo laboratorijų darbuotojai jos dorai nesupranta; svarbiausia — įmontavus Torseno vamzdelį į kontrolės grandį ir rankiniu būdu „nurodžius” mašinai, kaip atliekama ta ar kita operacija, vamzdelis „įsidėmės”, kaip tai daroma, ir sekantį kartą — dar daug kartų — jau pats, be žmogaus pagalbos, valdys tos operacijos atlikimą. Automatiniam įrankiui to gana; balistinėms raketoms ir „Sumaniajam Frenkui” reikia dar ir pagalbinių grandžių, įgalinančių mašiną „mąstyti”. Tiesą sakant, anoks čia mąstymas (mano manymu, mąstyti nesugeba jokia mašina); pagalbinė schema — tai „ieškanti” grandis, kuriai duota programa: „Ieškok to ir to tokiose ir tokiose ribose; kai rasi — vykdyk pagrindinę instrukciją”. Pagrindinės instrukcijos sudėtingumas priklauso nuo Torseno atminties vamzdelio talpos — o ta talpa tikrai didžiulė — ir, be to, „mąstančias grandis” (kaip kažin ką, jos primena skystagalvius patarinėtojus) galima užprogramuoti nutraukti pagrindinių instrukcijų vykdymą, jei procesas nesutampa su įrašytuoju į atmintį.

Tai reiškia, kad užteks „Sumaniajam Frenkui” kartą parodyti, kaip nurinkti nuo stalo, išgrandyti bei išplauti lėkštes, ir po to jis susidoros su visomis nešvariomis lėkštėmis, kokios tik pasitaikytų. Dar daugiau — galima į jo galvą įbrukti elektroninę jau užprogramuoto Torseno vamzdelio kopiją, ir „Frenkas” suplaus nešvarias lėkštes, pirmąkart jas išvydęs — ir nė vienos nesukuls.

Dar vienas mokytas vamzdelis — ir „Frenkas”, pirmąkart pamatęs apsišlapinusį kūdikį, iškart pakeis vystyklus, ir niekad o niekad mažylio neužgaus.

Į kvadratinę „Frenko” galvą lengvai tilps šimtas Torseno vamzdelių, ir kiekviename bus įrašyta vis kito namų ruošos darbo programa. Tada visas „mąstančias” grandis sujungsim su apsauga — schema, kuri lieps „Frenkui” mesti darbą ir šauktis pagalbos, susidūrus su reiškiniu, nenumatytu instrukcijoje. Kad nebūtų vaikų ar lėkščių nuostolio.

Taigi ėmiau ir sumontavau „Frenką” elektriniame krėsle. Automatas panėšėjo į kabyklą, besimyluojančią su aštuonkoju… Bet kad žinotumėt, kaip jis šveitė stalo sidabrą!

Mailsas apėjo pirmąjį „Frenką” iš visų pusių ir nenuleisdamas akių žiūrėjo, kaip tas maišo ir paduoda martinį, krato ir valo pelenines (švarių peleninių „Frenkas” nelietė), atidaro ir įtvirtina langą, tvarko knygas spintoje ir šluosto nuo jų dulkes. Sriūbtelėjęs martinio, Mailsas tarė:

— Per daug vermuto.

— Aš tokį mėgstu. Bet galim liepti, kad tau kokteilį sumaišytų vienaip, o man — kitaip. Dar daug atminties blokų neužpildyta. Juk tai „Sumanusis”!

Mailsas gurkštelėjo dar martinio.

Mailsas kostelėjo ir tarė:

— Pradėsime.

— Gerai, — sutikau. — Brangioji, jei pasitarimas oficialus, protokolą teks surašyti pagal visas taisykles. Taigi, 1970 metai, lapkričio 18, trečiadienis, 21 val. 20 min. Visi akcininkai dalyvauja — surašyk pavardes — D. B. Deivis, tarybos pirmininkas ir pirmininkaujantis. Koks nors senas reikalas?