Robert Heinlein - Durys į vasarą

Bet štai masinės produkcijos gaminimui prireikė tikro genialumo. Visą prietaisą buvo galima surinkti iš standartinių detalių, siūlomų Svito kataloge, trūko tik poros trimačių diskų ir vienos spausdintos plokštė s. Plokštę užsisakėm pagal perįgaliotas sutartis, diskus gaminau pats pašiūrėje, kurią vadinome savo „fabriku”, naudodamasis karinėms gamykloms nebereikalingais prietaisais. Iš pradžių visą konvejerį aptarnavome mudu su Mailsu: patys derinom, patys šlifavom, patys dažė m. Mūsų pirmagimio savikaina buvo 4317 dolerių 9 centai; pirmojo šimto ― apie 39 dolerius vienetas; Los Anželo komisas nupirko juos po 60 dolerių, o pardavinėjo po 85. Teko automatus parduoti perpirkliams, kad kaip nors jų atsikratytume, nes neįstengėme gauti prekybinės paskolos: vos nemirėm badu, kol gavom pirmąsias pajamas. Paskui Life pasirodė dviejų puslapių straipsnis apie „Tarnaitę” ― tada jau beliko susirasti padėjėjų pabaisai montuoti.

Netrukus prie mūsų prisidėjo Bela Darkin. Mudu su Mailsu stuksendavome laiškus 1908 metų laidos Underwood markės mašinėle; Belą pasamdėme mašininkė s bei buhalterės pareigoms ir išsinuomojome elektrinę rašomąją mašinėlę su automatine klaviatūra bei kopijavimo juosta, o aš sukūriau firmos blanką. Visas pajamas vėl dėjome į gamybą: aš su Pitu miegojau dirbtuvėje, o Mailsas ir Rika gyveno namelyje gretimai. Gynybos tikslais sudarėm sąjungą. Susivienijime privalo būti bent trys asmenys, todėl paskyrėme dalį akcijų Belai ir patikėjome jai iždininkės postą. Mailsą paskyrėme direktoriumi ir vyriausiuoju ūkvedžiu, aš tapau vyriausiuoju inžinieriumi bei tarybos pirmininku… Ir pasilikau 51 % akcijų.

Noriu paaiškinti, kodėl kontrolinį paketą pasilikau sau. Aš ne toks jau kiaulė, bet norėjau būti pats sau ponas. Pripažįstu, kad Mailsas dirbo kaip jautis. Bet daugiau nei 60 % pradinio kapitalo buvo mano santaupos, ir visą 100 % projektavimo bei konstravimo darbų atlikau aš. Pats Mailsas nebūtų pagaminęs „Tarnaitės”, o aš galėjau ją padaryti su bet kuriuo iš tuzino galimų partnerių, ir net be jokio partnerio, nors tikriausiai pelno išspausti man nebūtų pavykę: Mailsas ― apsigimęs biznierius, o aš ― ne.

Bet norėjau būti tikras, kad dirbtuvės priklauso man, o prekybinius reikalus visiškai patikėjau Mailsui… Kaip išaiškėjo vėliau, patikėjau per daug.

„Tarnaitę1” žmonės pirko kaip alų stadione, ir kurį laiką teko rūpintis jos tobulinimu, tikro konvejerio įrengimu, dirbtuvių viršininko ieškojimu. Kai visa tai sutvarkiau, patenkintas sėdau projektuoti kitų prietaisų. Namų ruošai skiriama stebėtinai mažai dėmesio, nors ji sudaro mažiausia 50 % visame pasaulyje atliekamo darbo. Žurnalai moterims kalba apie „namų ruošos lengvinimą”, „ekonomiškas virtuves”, bet visa tai tauškalai: dailiose žurnalų iliustracijose demonstruojami įnagiai iš esmės nesiskiria nuo Šekspyro laikų namų apyvokos reikmenų. Šios srities dar nepalietė mokslinė techninė revoliucija.

Niekas nepakeis mano nuomonės, kad namų šeimininkės ― reakcionierės. Joms nereikia viską mokančių mašinų, jos geidžia prietaisų, kurie atstotų išnykusius tarnus ― valytų, virtų ir prižiūrėtų vaikus.

Ėmiau galvoti apie purvinus langus ir vonioje liekančią nešvarumų juostą, kurią taip sunku ir nepatogu valyti. Pasirodo, tam tikras elektrostatinis prietaisas gali žaibiškai nuluobti nešvarumus nuo bet kokio šlifuoto silikatinio paviršiaus, langų stiklo, vonių, klozetų ir panašių daiktų. Tai ― „Vilis Langavalys”, ir tikrai keista, kad niekas apie tokį įtaisą nebuvo pagalvojęs anksčiau. Tačiau gaminti „Vilio” pardavimui neleidau tol, kol galėjau pasiūlyti jį už pirkėjams įkandamą kainą. Žinot, kiek anksčiau kainuodavo valanda langų plovimo?

Mailsui toks delsimas anaiptol nepatiko. Jis norėjo paleisti aparatą į rinką, kai tik tas atpigs. Bet aš spyriausi: „Vilis” turi būti dar ir lengvai pataisomas. Svarbiausias daugumos namų ruošos automatų trūkumas tas, kad kuo jie geresni ir kuo daugiau darbų moka, tuo dažniau genda ― ir kaip tik tada, kai jų labiausiai prireikia, o atgaivinti juos tegali specialistas, kuriam tenka mokėti po penkis dolerius už valandą. O po savaitės vėl kas nors sugenda ― jei ne indų plovimo, tai oro kondicionavimo įtaisas, ir sugenda paprastai šeštadienį, vakare, pūgai siaučiant.

Norėjau, kad mano sukurti aparatai dirbtų nestabčiodami ir nevarytų savo šeimininkams vėžio.

Bet automatai genda ― net manieji. Kol neišauš ta didi diena, kai mašinose neliks judančių detalių, aparatūra eis iš rikiuotės. Jei jūsų namai pilni įvairiausių prietaisų, tai kuris nors vis vien bus sugedęs.

Tiktai kariniai moksliniai tyrimai nelieka be rezultatų, ir karo mokslas jau seniai susidorojo su šia problema. Juk negali sau leisti pralaimėti mūšį, paaukoti tūkstančius ar milijonus žmonių, gal net visą karą prakišti vien dėl to, kad sugenda koks nykščio didumo prietaisėlis. Karinėje aparatūroje daugybė gudrių įtaisų: kontrolinės grandys, pagalbinės grandys, sutrigubintos schemos ir taip toliau. O karinė gudrybė, kurią galima pritaikyti namų ruošos automatams ― keičiamų blokų principas.

Idiotiškai paprasta mintis: ne taisyti, o keisti. Norėjau visas galinčias sugesti „Vilio Langavalio” dalis sumontuoti lengvai pakeičiamais blokais ir prie kiekvieno „Vilio” pridėti atsarginių blokų rinkinį. Vienas detales bus galima išmesti, kitas ― pasiųsti taisyti, bet pats „Vilis” niekad nesuges ilgesniam laikui, negu reikia blokui pakeisti.

Pirmąkart susikirtom su Mailsu. Aš tvirtinau, kad būtent inžinierius turi nuspręsti, kada laikas pereiti prie masinės gamybos; Mailsas spyrėsi, jog tai esąs prekybininko reikalas. Jei ne mano kontrolinis paketas, parduotuvėse pasirodęs „Vilis” būtų buvęs toks pat nepakenčiamai liguistas kaip ir visi kiti netobuli, prastai sukonstruoti agregatai „darbui palengvinti”.

Mus sutaikė Bela Darkin. Jei ji būtų stojusi Mailso pusėn, aš tikriausiai būčiau leidęs pradėti masinę gamybą anksčiau nei norėjau, nes kvailiojau dėl Belos kaip koks pienburnis.

Bela ne tik puikiai ėjo sekretorės ir padėjėjos pareigas ― jos kūno proporcijos būtų sužavėję patį Praksitelį, o jos kvapas kvaitino mane taip, kaip Pitą valerijonai. Kai šitaip trūksta kvalifikuotų sekretorių, o viena geriausių sutinka dirbti batraiščių fabrikėlyje už atlyginimą, kurio net vidutiniu nepavadinsi, tikrai derėtų susidomėti kodėl. Bet mes taip apsidžiaugėm, kai Bela išgelbėjo mus nuo popierių tvano, ėmus pardavinėti „Tarnaitę”, kad net nepaklausėme, kur ji dirbo anksčiau.

O vėliau aš būčiau piktai atmetęs net mintį apie Belos patikrinimą, nes jos biusto apimtis jau buvo spėjusi gerokai iškreipti mano mąstyseną. Bela leido man išsipasakoti, koks buvau vienišas prieš jai pasirodant, ir švelniai tikino turinti geriau mane pažinti, nors ir linkusi jausti man kažką panašaus.

Numaldžiusi mudviejų ginčą su Mailsu ji netrukus sutiko tapti mano gyvenimo drauge.

― Deni, mielasis, tau lemta būti didžiu žmogumi… Ir aš tikiuosi, kad esu kaip tik ta moteris, kuriai skirta tau padėti.

― Šventa teisybė!

― Luktelk, brangusis. Aš negaliu dabar už tavęs tekėti, negaliu apkrauti tavęs vaikais ir mirtinai nukamuoti. Pirmiausia noriu padėti tau tvirtai atsistoti ant kojų. O paskui susituoksim.

Prieštaravau, bet Bela nenusileido.

― Ne, brangusis. Mudviejų laukia dar didelis darbas. „Tarnaitės” firma išgarsės kaip General Electric. Bet po vestuvių aš noriu užmiršti firmos reikalus ir visa atsiduoti rūpesčiui tavo laime. O dabar turiu pasiaukoti tavo labui, tavo ateičiai. Tikėk manim, brangusis.