Robert Heinlein - Durys į vasarą

Nusprendžiau: mano mirties atveju viskas iki paskutinio cento atiteks kompanijos kredito fondui. Ponas Pauelas panoro mane išbučiuoti, o aš suabejojau tų „septynių iš dešimties” atvejų tikimybe. Bet sprendimo nepakeičiau, nes šitaip paveldėsiu (jei nemirsiu) visų kitų, sudariusių tokias pat sutartis, turtą (jei tie kiti mirs). Rusiška ruletė — gyvieji susižeria banką… O kompanijai, kaip jau įprasta, atitenka procentai. priklausą lošimo namų savininkui.

Pasirinkau lyg ir naudingiausias sąlygas, bet nežinau, ar nesuklydau: misteris Pauelas mane pamilo tarsi krupjė pienburnį, vis sužaidžiantį „zero”. Baigdamas tvarkyti finansinius reikalus, jis jau kuo nuolaidžiausiai žiūrėjo į Pitą: sulygome dėl penkiolikos procentų žmogaus užšaldymo kainos už Pito hibernaciją ir surašėme atskirą sutartį.

Trūko dar teismo leidimo ir sveikatos patikrinimo. Dėl pastarojo nesijaudinau: nujaučiau, kad mano pasirinktomis sąlygomis kompanija mane priglobs net maru mirštantį. Bet bijojau, kad susitarti su teisėju bus nelengva. Taip ir turi būti— juk žmogus, miegantis šaltuoju miegu, juridiškai visiškai neveiksnus — gyvas, bet bejėgis.

O bijojau visai be reikalo. Mūsų Misteris Pauelas turėjo devyniolika įvairių dokumentų, visų po keturis egzempliorius. Pasirašinėjau, kol nutirpo pirštai; man beeinant pasitikrinti sveikatos, pasiuntinys su visais tais popieriais bėgte išbėgo pro duris — aš pats teisėjo net nepamačiau.

Patikrinimas buvo nuobodus, niekuo nesiskiriantis nuo kitų, jei neminėsim vieno dalyko. Baigdamas apžiūrinėti, gydytojas griežtai pažvelgė man į akis ir paklausė:

— Tamstytė jau seniai šitaip laki?

— Laku?

— Laki.

— Kodėl jums taip atrodo, daktare? Aš blaivut blaivutėlis. „Geri vyrai geroj girioj gerą girą…”

— Aš rimtai klausiu.

— Hm… Gal kokias dvi savaites. Truputėlį ilgiau.

— Girtuoklis per prievartą? Seniau dažnai taip užeidavo?

— Atvirai šnekant, nė karto. Suprantat, — ir aš pradėjau pasakoti, ką man iškrėtė Bela ir Mailsas ir kodėl taip bjauriai jaučiuosi.

Gydytojas atstatė delną:

— Paprašyčiau. Pats turiu savo bėdų ir nesu psichiatras. Iš tiesų mane tedomina tik tai, ar paciento širdis atlaikys kūno šaldymo iki 4 °C išbandymą.O ji atlaikys. Ir paprastai man nesvarbu, kodėl žmogus sukvailioja ir lenda slėptis kaip kurapka į sniegą,— vienu pusgalviu mažiau. Bet kažkokia atavistinė mano profesinės sąžinės dalis reikalauja neleisti žmogui, kad ir kokiam apgailėtinam egzemplioriui, gultis į vieną tų karstų alkoholio persunktomis smegenimis. Apsisukite.

— Ką?

— Apsisukite. Bakstelsiu į kairįjį sėdmenį.

Apsisukau. Įdūrė. Man besikasant, gydytojas kalbėjo toliau:

— Dabar išgerkite štai šitą. Po kokių dvidešimties minučių būsit blaivesnis negu kada nors šį mėnesį. Tada, jei bent kiek sugebate mąstyti, — kuo aš abejoju, — galėsite vėl apgalvoti savo padėtį ir nuspręsti, ar geriau bėgti nuo nesėkmių, ar vyriškai jas atremti.

Išgėriau.

― Viskas, prašom rengtis. Dokumentus pasirašau, bet perspėju: galiu atšaukti leidimą pačią paskutinę akimirką. Daugiau nė lašo alkoholio, kukli vakarienė, jokių pusryčių. Ryt priešpiet ― galutinis patikrinimas.

Nusisuko net neatsisveikinęs. Apsirengiau ir išėjau iš kabineto blaivut blaivutėlis. Pauelas buvo spėjęs sutvarkyti visus popierius. Kai susirinkau juos, pasakė:

― Jei norit, galit palikti dokumentus čia ir pasiimti rytoj rytą… Tai yra, tą egzempliorių, kuris priklauso jums.

― O kiti?

― Vieną egzempliorių pasiliekame mes, kitą, jums užmigus, išsiunčiame juristams, o trečią ― į archyvą. Gydytojas perspėjo dėl dietos?

― O kaipgi,― nukreipiau žvilgsnį į popierius norėdamas paslėpti pyktį.

Pauelas ištiesė ranką:

― Pasaugosiu per naktį. Patraukiau popierius į save:

― Pats galiu. Gal sugalvosiu pakeisti kurias akcijas kitomis.

― Ee… Vėloka ką nors keisti, mielasis misteri Deivi.

― Neskubinkit manęs. Jei ką pakeisiu, atvyksiu anksčiau. Atidariau krepšį ir įkišau popierius į šoninį skyrių šalia Pito. Vertingus dokumentus visuomet laikau čia: gal ir ne tokia saugi vieta, kaip valstybiniai archyvai Karlsbado požemiuose, bet saugesnė, negu atrodytų iš pirmo žvilgsnio. Kartą vienas kišenvagis bandė kažką ištraukti iš to skyriaus. Vargšelis ir dabar dar tikriausiai nešiojasi randus, paliktus Pito dantų ir nagų.

Automobilį buvau palikęs Peršingo skvero stovėjimo aikštelėje. Įmečiau monetą į saugojimo automatą, išvairavau mašiną į Vakarų magistralę, iškrausčiau Pitą iš krepšio, įtaisiau ant sėdynės ir atsipūčiau.

Tikriau ― pabandžiau atsipūsti. Judėjimas Los Anžele per daug greitas ir nuožmus, kad galėčiau visai ramiai atsiduoti automatinio vairuotojo malonei; ketinau visą tą įrenginį perkonstruoti ― tai toli gražu ne „absoliučiai patikimas” naujausios laidos prietaisas. Kai išvažiavau iš Vakarų prospekto ir galėjau pats imtis vairo, jau buvau suirzęs ir norėjau išgerti.

― Štai oazė, Pitai.

― Kurrr?

― Čia pat, priešais.

Bet ieškodamas vietos mašinai pastatyti (Los Anželo niekas neužkariaus: okupantai neras kur pastatyti mašinų), prisiminiau gydytojo perspėjimą dėl svaigalų.

Nuoširdžiai išdėjau, kur jis gali susikišti savo nurodymus.

Kažin ar jis suprastų beveik parai praėjus, gėriau aš ar ne? Lyg ir buvau skaitęs apie tai kažkokį straipsnį, bet nelabai įdėmiai, nes tai ne mano sritis.

Velniai rautų, jis tikrai gali uždrausti man užmigti šaltuoju miegu. Verčiau bėgti nuo pagundos ir neliesti to skysčio.

― Na? ― pasiteiravo Pitas.

― Vėliau. Geriau susirasim kokį įvažiuojamą restoraną. Staiga pajutau, kad gerti, tiesą sakant, nenoriu ― tik pavalgyti ir išsimiegoti. Gydytojo teisybė: jau kelias savaites nesu buvęs toks blaivas ir žvalus. Gal į mano sėdimąją buvo paprasčiausiai suleista arkliška vitamino B1 dozė? Taigi susiradome restoraną, kur galima užkąsti neišlipant Aš mašinos. Sau užsisakiau ant iešmo keptą viščiuką, o Pitui ― pussvarį šnicelio ir pieno. Kol visa tai bus atnešta, kai kur su katinu suvaikščiosime. Mudu su Pitu dažnai valgome tokiuose restoranuose ― čia nereikia katino slapstyti.

Po pusvalandžio išvairavau automobilį iš važiuojamosios dalies, sustojau, užsidegiau cigaretę, pakasiau Pitui pakaklę ir susimąsčiau.

Deni, vaikuti, gydytojas sakė tiesą: tu bandei pasislėpti butelyje. Tavo smailėjanti galva pro kakliuką pralenda, bet va pečiai kliūva. Dabar esi blaivut blaivutėlis, pilvas prikimštas, pirmąkart po daugybės dienų ramiai ilsiesi. Ir tau geriau.

Kas dar? Ar dėl viso kito taip pat gydytojo teisybė? Tu tikrai toks jau skystas, kad ir apsiginti negali? Kam šis žingsnis? Nuotykiai vilioja? Ar slepiesi pats nuo savęs, kaip koks psichopatas, bandantis grįžti į motinos įsčias?

Betgi aš tikrai noriu, tikinau save, tikrai noriu pamatyti dutūkstantuosius. Viešpatie! Gerai, nori. Bet ar dėl to reikia bėgti, taip ir nesuvedus sąskaitų čia, dabartyje?

Na žinoma žinoma, bet kaip jas suvesti? Visai nenoriu, kad Bela grįžtų ― tik jau ne po to, ką ji padarė. O ką dar galėčiau? Paduoti juos į teismą? Kvailystės. Neturiu jokių įrodymų. Ir iš viso ― bylos niekas niekad nelaimi, tik patys teisininkai.

Pitas tarė:

― Naaaa? Neee!

Pažvelgiau į jo skersai išilgai randuotą galvą. Pitas po teismus nesitampytų: jei jam nepatinka kokio katino ūsai, jis paprasčiausiai išsikviečia jį kautis kaip dera katinui.