Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Tai bent nekantruolis, — tarė. Išslydusi iš jo glėbio, ištiesė sugniaužtus kumščius į saulę. — Žinai, man beveik gaila, kad neišskrendu kartu su tavimi.

— Ne, — atsakė jis, — visai tau negaila. Dabar tu niekaip negalėtum palikti Čabado. Tavo darbas čia tik prasideda.

— Tiesa. — Ji nuleido rankas prie šonų. Virš galvos tingia spirale sukosi luotas, laukdamas leidimo leistis. Rani pridūrė: — Man juk reikia surasti tinkamiausią vietą dorazino gamyklos statybai, man reikia įkalbėti Tarybą, kad priimtų vieną nutarimą, ir dar man reikia eiti į pokylį. Tai Imrės Kyneto septyniasdešimt aštuntojo gimtadienio šventė.

Deinas prisiminė, ką andai sakė Imelda: „Čabade niekas nešvenčia gimtadienių… ”

— O aš maniau, kad jūs, Čabado gyventojai, nešvenčiate gimtadienių, — pasakė jis.

Rani nusišypsojo.

— Tai tiesa. Bet Kynetai švenčia.

Žvaigždės, dingtelėjo jam, juk aš beveik nieko nežinau apie šį pasaulį, o štai palieku jį. Bene dvidešimtą kartą Deinas spirtelėjo prie kojų gulintį krepšį. Jame buvo grotuvas, trys Vitorijo Stratos kūrinių įrašai, kuriuos jam padovanojo Rani, keletas drabužių ir liudijimas, skelbiantis, kad Jago Šeima grąžina Žvaigždžių Kapitonui Deinui Ikoro nuosavybės teises į MPL klasės žvaigždėlaivių „Užtrauktukas” vėl priklausė jam. Jau greitai — jau labai greitai — jis maršrutiniu kateriu nuskris į palydovą, kur jo laukia senasis laivas — degalų pripildytais bakais, išbandytas, patikrintas, atnaujintas ir visiškai paruoštas skrydžiui.

— Mielai perduočiau jam nuoširdžiausius linkėjimus, — tarė Deinas. — Tik nemanau, kad jis mane prisimena.

— Imre gali tave prisiminti, — rimtai atsakė Rani. — Jis įsimena žmones.

— Netgi vergus?

— Netgi vergus. — Ji paglostė jam ranką. — Neliko jokio rando. Džiaugiuosi.

Nepagalvojęs jis leptelėjo:

— Užtat liko kitų randų.

Rani krūptelėjo, ir Deinas pasigailėjo prasižiojęs.

— Užmiršk — aš to nesakiau, — ištarė.

— Tu šito nesakei, — sutiko ji.

Bet vis dėlto — sakė. Deinas galvojo ne apie save, o apie Maiklą A-Rae. Buvęs hipererdvės policininkas šiuo metu gulėjo Abanato ligoninėje, iš visų pusių apstatytas sargyba. Deinas nebejautė jokios neapykantos tam šunsnukiui iš Kerėtojo. Sunkoka neapkęsti žmogaus, kai žinai, kad jis ištisas dešimt minučių praleido su Zedu Jago — negailestingų šio rankų plėšomas į kruvinus skivytus.

Katriona Graem, išvydusi, kas nutiko A-Rae, norėjo pateikti Zedui oficialius kaltinimus smurtu. Rani teko gerai pamiklinti liežuvį, kad ištrauktų brolį iš tos balos. Ji įtikino samdinę, kad Maiklas A-Rae, nors incidento metu ir buvo hipererdvės policijos jurisdikcijoje, vis dėlto pats kaip buvo, taip ir liko Kerėtojo pilietis, vadinasi, už šitokį „išpuolį” įtariamasis gali būti teisiamas tiktai Čabade. Netgi Katriona Graem negalėjo nepripažinti, kad būtų toli gražu nelengva įtikinti Čabado teismą patraukti baudžiamojon atsakomybėn kaltąjį už šį nusikaltimą. Deinas dirstelėjo per petį — kolonos šešėlyje stovėjo Zedas, žvilgsniu sekdamas besileidžiantį luotą. Kažin kokia lemtis laukia A-Rae? — dingtelėjo Deinui. Jeigu Rani su savo nutarimu nieko nepeš, tuomet Maiklas A-Rae bus teisiamas Nekse, bet jeigu ji pasieks savo, tuomet jo laukia teismas Čabade. Vargšas nenaudėlis, pagalvojo Deinas.

Dviem skirtingais tonais nuaidėjo signalas: din-dan!

— Jau kviečia lipti į luotą, — tarė Deinas. — Man reikia eiti.

— Taip, — atsakė Rani.

Deinas pasiėmė krepšį. Saulės nutvieksti Rani plaukai atrodė lyg išvaškuoti. Deinas atsisuko į koloną ir kilstelėjo ranką. Zedo rankovė sujudėjo — norėdamas galėjai palaikyti tai mostelėjimu. Dabar aš laisvas, pagalvojo Deinas — gal šimtąjį kartą. Tu nebegali manęs paliesti. Ir dar — taip pat bene šimtąjį kartą — jis paklausė savęs: ir kodėl aš pažadėjau Rani sugrįžti?

Vis dėlto jis numanė dar grįšiąs čionai. Tikrai negreitai, gal po šešerių ar dešimties metų — šiaip ar taip, turės praeiti dar daug laiko.

— Lik sveikas, — tarė Rani. — Aš tau parašysiu.

— Gerai. Ir atsiųsk nuotrauką.

— Būtinai, — prižadėjo ji. — Netgi ne vieną.

— Savo nuotrauką irgi atsiųsk.

Ji šyptelėjo.

— Nejaugi manai, kad, pagaliau ištrūkęs iš manojo pasaulio, dar norėsi turėti mano nuotrauką?

— Žinoma, norėsiu, — atsakė jis svarstydamas, kaip atrodys jo vaikas, kaip atrodys pati Rani po dvejų ar trejų, ar šešerių, ar dešimties metų.

Įlaipinimo signalas skimbtelėjo ir antrą, paskui — trečią kartą. Rani stumtelėjo Deiną:

— Eik!

Pastvėręs krepšį jis nudriuokė luoto link. Trapo viršuje stovėjo įgulos narys ir mosavo abiem rankomis. Deinas pasileido tekinas į aukštą laivą, kuris jau visai netrukus nugabens jį į palydovą, į jo paties žvaigždėlaivį, namo — į kunkuliuojančius debesis ir vilnijančius, tamsiai raudonus hipererdvės srautus.