Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Čobio sėklos man jau per gerklę lenda.

— Hmmm. — Jis paėmė dar vieną ir atsisėdo į hamaką, pritvirtintą prie lubų. — Perskaičiau Kolo straipsnį, skirtą VIN spaudai. Žinai, jam reikėtų rašyti romanus, turi ranką vaikinas. Jeigu pernelyg gerai nežinočiau, kad yra kitaip, pats viskuo patikėčiau.

— Pasakysiu jam, — pažadėjo Rani.

Iš pradžių ji niekaip negalėjo suprasti, kodėl Zedas vengia Kolo. Paskui tiesiai paklausė.

— Todėl, — paaiškino jai brolis, — kad jis labai primena Binkį. Turiu omeny — išore, ne kaip kitaip.

Vėliau, žvelgdama į Kolą, Rani gavo pripažinti: šis iš tikrųjų aukštas, liesas ir uždaras, toks pat uždaras, koks buvo ir Ramasas I-Okadas. Tačiau šitoks panašumas kažkodėl nervino tik Zedą — jai dėl to buvo nei šilta, nei šalta.

Pyptelėjo kompiuteris pranešdamas, jog kažkas skambina tiesiogine linija. Rani išsiropštė iš krėslo ir nuėjo atsiliepti.

Skambino Aliza Kynet.

— Sveika, mieloji, — pasilabino. Ji vilkėjo oranžinį drabužį, kurį išvydusi, Rani išsyk prisiminė Loraso U-Eleno apdarą; tačiau jei U-Elenas buvo panašus į drugelį, tai Aliza — į liepsnos stulpą. — Atrodai laiminga. Ar tikrai taip ir yra?

— Taip, Aliza, taip ir yra.

— Puiku. Kada nors turėsi man apie tai papasakoti. O skambinu todėl, kad noriu pakviesti jus į pobūvį: tave ir Zedą.

Rani atsargiai atitarė:

— Juk tu žinai, Aliza, kad pastaruoju metu mes vengiame kur nors išeiti…

— Pobūvis visai nedidelis, tik saviems, — prieštaravimų nepripažįstančiu tonu pareiškė Aliza Kynet. — Iš tiesų tai Imrės gimtadienio šventė. Jam sueina septyniasdešimt aštuoneri.

Rani atsiduso.

— Prisimenu, turėjau padėti tau pasiruošti tam pokyliui…

— Turėjai. Bet aš atleidžiu tau, kad netesėjai pažado, — tarė Aliza.

— Tu išties didžiadvasė.

— Tai jau taip. Susirinks tik keturiasdešimt žmonių. Čarita Diamos nepakviesta.

— Tai dar visai nereiškia, kad ji ir neateis, — perspėjo Rani.

— Jeigu ji ir pasirodys, niekas jos neįsileis. Aš neprivalau elgtis su ja mandagiai — ji ne mano giminaitė. Bet jūs būtinai ateisite, ar ne?

— Žinoma. Kada tu rengi pokylį ir kelintą valandą?

— Atsiųsiu tau kvietimą, mieloji. Tik žiūrėk, kad būtiniausiai atsivestum ir Zedą. Ak, tiesa, tik nieko neprasitark Imrei, kai kalbėsi su juo. Tai turėtų būti jam staigmena.

Aliza pamojo ranka ir nutraukė ryšį.

Rani paklausė:

— Zedai-ka, juk tu eisi su manimi į Imrės Kyneto septyniasdešimt aštuntojo gimtadienio pokylį?

Brolis pakėlė galvą. Jam ant kelių gulėjo diaprojektorius.

— Mmmm?

Rani pakartojo klausimą. Pamatė, kaip Zedo kaktoje susimetė raukšlė, paskui jis gūžtelėjo pečiais.

— Jeigu tu nori, kad eičiau.

— Noriu. — Rani vėl susirangė supamajame krėsle. — Nesudorok visų mano ledinukų, Zedai-ka. Ką skaitai?

— Tokią seną knygą, — atsakė jis. — Vadinasi „Ledo alpinizmas”. Tai klasika.

— A, — ištarė Rani. — Ar muzika tau netrukdys?

Pastaruoju metu ji įjunko klausytis muzikos įrašų iš kompiuterinių tinklų muzikinės bibliotekos; išbandė pačius įvairiausius stilius. Pati save tikino, jog tai naudinga kūdikiui. Zedas papurtė galvą. Jis buvo jau vėl sukišęs nosį į knygą. Rani pakilo ir priėjo prie kompiuterio. Tingiai peržvelgė sąrašą: R…, S… Šostakovičius — o šitas kas toks? Staiga žvilgsnis užkliuvo už pažįstamos pavardės. STRATA, VITORIJAS, — skelbė antraštė. MELODIJA MELOFONUI.

Po pietų Rani sėdėjo toje pačioje vietoje ir klausėsi dar vieno Stratos kūrinio (Koncertas D mažor, skiriama Elai), kai sode netikėtai kilo sambrūzdis.

Iš pradžių ji negirdėjo jokių žodžių, tik protarpiais tarytum įsiterpiantį į muziką kažkokį pašalinį triukšmą. Bet paskui pastebėjo, kad Zedas, sėdįs kabančiame hamake, pakėlė galvą ir pasisuko į laukujės duris. Mostelėjo jai pritildyti garsą. Rani išjungė grotuvą.

— Kas yra? — paklausė.

— Klausykis, — atsiliepė jis.

Rani suraukė antakius.

— Aš ne… — prasižiojo ji, bet nieko daugiau nespėjo pasakyti: ją pertraukė dunkstelėjimas. Ir tuojau pat lauke suskardėjo moters balsas:

— Patrauk nuo manęs rankas, tu, močkrušy!

Zedas nužirgliojo prie laukujų durų. Pro sienos pinučius dirsčiojo Kolas Aradžijanas.

— Ar nieko negirdėjote? — paklausė jis.

Rani atsistojo; tą pat akimirką nuaidėjo skambus Sido Ariokos tenoras:

— Nagi, gal nepradėsim peštis? Jei norite įeiti vidun — ką gi, mes palydėsime jus vidun, kitaip vidun jūs nepateksite.

— Apsišik aukštielninkas, — atrėžė pirmasis balsas.

Kažkas suspiegė. Zedas atlapojo duris. Pro jas kaipmat įžirgliojo moteris, vilkinti kaštoninės ir pilkos spalvų kombinezoną. Vienas jos antakis buvo žalias, kitas — baltas, plaukai — drumsto aukso spalvos. Sidas stūksojo jai už nugaros ir atsiprašinėdamas skėsčiojo rankomis.

— Atleiskite, komandore, Domna, — prapliupo jis. — Ji tiesiog ėmė ir prasiveržė kiaurai mus. Kaip reikiant užvažiavo Barbarai, dabar ši tyso susirietusi už krūmo ir baubia visa gerkle.

Tori Lamonika, abiem rankomis įsisprendusi į klubus, įsiveržė į kambarį, nė nepaprašiusi leidimo.

— Nepakenčiu, kai mane kamantinėja, — sausai rėžė ji. — Kad ir kas mėgintų.

Prašneko Zedas:

— Nieko tokio, Sidai. Tu bent stengeisi.

Stambuolis gūžtelėjo pečiais ir atsitraukė. Zedas uždarė duris.

— Labas vakaras, Žvaigždžių Kapitone, — pasisveikino.

Priėjo Rani.

— Žvaigždžių Kapitonę Lamonika, — tarė, — apgailestauju, kad jums teko įsiveržti pro duris jėga.

Lamonika gūžtelėjo pečiais. Perlo pilkumo jos kombinezonas žaižaravo tarsi visomis vaivorykštės spalvomis švytintis moliusko kiaukutas.

— Aš nusiteikusi mažumėlę pasipešti, — pasakė. Paskui linktelėjo Zedui. — O jūs atrodote geriau nei tada, kai mačiau jus paskutinį kartą. — Ji apsisuko apie savo ašį. — O kiek jūs turite namų?

— Du, — atsakė Rani.

— Gražu, — pagyrė Lamonika. Ji dirstelėjo į drožiniais puoštas sienas, iš šiaudų pintus kilimėlius, į veidrodinę skulptūrėlę, kurią Rani buvo pasistačiusi greta savo krėslo. — Aha, gražu. — Jai ant krūtinės švietė medalionas. Lamonika viena ranka glostinėjo grandinėlę. — Atėjau čia, norėdama kai ko paklausti jūsų. — Ji giliai įkvėpė. — Ieškau vieno žmogaus, kurį jūs pažįstate. Deino Ikoro. Gal kur nors jį matėte?

Rani atsakė:

— Nebemačiau nuo pat tos nakties, kai jūs kateriu nusileidote Jago Šeimos valdos pievelėje.

Ji nematė brolio veido, bet pastebėjo, kaip gunktelėjo jo pečiai… Zedas atsigręžė. Rankas buvo susibrukęs į kišenes, lūpų linija griežta, lyg iškalta iš akmens.

— Kodėl jo ieškote?

— Ogi todėl, kad Deino niekas nė akyse nematė po to, kai prieš keturias dienas jis, girtas kaip pėdas, išsliūkino iš „Žaliosios Šokėjos” drauge su kažkokiu stambuoliu, susisupusiu į apsiaustą. Vienoje ausyje šis segėjo juodą auskarą — žinote, tokį su įmontuotu nuotolinio ryšio įtaisu? — ji kreipėsi į Zedą. Šis linktelėjo. — Deinas šiaip jau labiau linkęs prasidėti su moterimis, tad, nors užmuškite, negaliu sumąstyti priežasties, kodėl jis turėtų ištisas keturias dienas tūnoti kažkur nulindęs su vyru, kurio, beje, irgi niekas daugiau nebematė.

Zedas mestelėjo:

— Bene jūs — Deino Ikoro auklė, Žvaigždžių Kapitone?