Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Domna, — prašneko policininkė, nesąmoningai stojusi kariška poza: prie šonų nuleistomis rankomis, kiek atloštais pečiais. — Atėjau atsiprašyti. — Rando zigzagas dešiniajame jos smilkinyje pastebimai tvinkčiojo. — Šiąnakt išsakiau jums keletą itin kvailų prielaidų. Aš klydau. — Ji nurijo seilę. — Žvaigždžių Kapitonė Lamonika patvirtino asmens, aną naktį išėjusio drauge su Deinu Ikoro, tapatybę — tai Elonas Lidelas, buvęs hipererdvės policininkas, pradingęs kartu su Maiklu A-Rae kitą dieną po Aukciono. Mums pavyko išsiaiškinti, kokiu keliu jie patraukė ir į kokį rajoną nuėjo — kitapus Bulvaro, prie pat pietinio Dykvietės šlaito. Viliuosi, kad po kelių valandų tiksliai nustatysime ir namą.

Rani galvojo: o juk jai prireikė nemaža drąsos, kad taip imtų ir ateitų, ir pasakytų visa tai namiškių bei savo pačios pavaldinių akivaizdoje…

— Kapitone Graem, nuoširdžiai dėkoju, kad atėjote pranešti man šito asmeniškai, — pasakė ji. — Esu visiškai įsitikinusi, kad jūs iš tikrųjų rasite tuos, kurių ieškote. Praėjusi naktis buvo gryniausias nesusipratimas.

Aukštaūgė moteris kažką sumurmėjo į siųstuvą.

— Aišku, — pasakė. — Kapitone, turime juos! Adresas: Vakarų Kulis, šimtas devyni. Kaimynai atkreipė dėmesį į juodu apsiaustu vilkintį žmogų, kuris įeidavo į namą ir iš jo išeidavo. Trejetas jų iš hologramos atpažino Lidelą.

Sakytum elektros srovė staiga būtų sukibirkščiavusi namo pinučių sienose.

— Gerai, — tarė Graem. — Informuokite Abanato policiją, paprašykite, tegul parengia pastiprinimą — dėl visa pikta. Atkirskite visą kvartalą, sukeikite ant kojų miesto tarnybas, kad išjungtų energijos tiekimą šiaurės rytų slenkančiai šaligatvio juostai. Paskambinkite į bazę, iškvieskite Moa Li — tegul ji permeta grupę B į namo kvartalą, apsupa perimetrą ir laukia. Domna, mums jau metas — kaip supratote, tikriausiai aptikome tuos, kurių ieškojome. — Ji pasuko durų, kurias stambusis vyriškis jau laikė atidarytas, link.

— Kapitone Graem, — ištarė Zedas, jis stovėjo arkinėje sienos angoje.

Ji nekantriai grįžtelėjo:

— Klausau jūsų.

— Ar galėčiau prisijungti prie jūsų pajėgų?

Jo balsas buvo nepaprastai tvirtas. Oda, tarytum ištempta ant skruostikaulių ir smakro, buvo įraudusi. Zedas vilkėjo apdribusiais gelsvai rudais drabužiais, tik pirštinių tinklelis žvilgėjo sidabru.

— Po šimts, kas jūs dar toks?

— Aš — Zedas Jago, buvęs Jago Šeimos Tinklo viršininkas.

— Ar sugebėsite paklusti mano įsakymams?

— Išmėginkite mane, — tarė jis.

Ji susiraukė.

— Nenorėčiau, kad šitokioje operacijoje maišytųsi mėgėjai. Paprastai jie arba susižeidžia patys, arba sužeidžia ką nors kitą.

Zedas nutylėjo.

Graem skubomis švystelėjo žvilgsnį į Rani.

— Gerai, komandore, — nusileido ji. — Eisite su mumis. Malachis, — ji nykščiu bakstelėjo į žaliūką prie durų, — pasakys jums, ką daryti.

Ji išžirgliojo laukan. Visi kiti išsekė paskui ją tarsi kometos uodega.

— Zedai-ka… — tarstelėjo Rani. — Ką?..

Jis nusišypsojo ir praeidamas viena ranka švelniai brūkštelėjo jai per skruostą.

— Myliu tave, — ištarė, ir durys užsivėrė.

Aukciono Aikštėje nuo grindinio kylantis karštis mirguliavo taip, kad iškraipė regimą vaizdą. Oras tarytum sutirštėjo, tvokstelėjo degėsiais. Virš galvų šuoringai plazdėjo miesto vėliavos. Dvidešimties metrų atstumu nuo Zedo per aikštę ėjo Malachis — jokio jaudulio, tiesiog užsiėmęs žmogus, skubantis su kažkokiais reikalais. Jis pasuko į dešinę. Zedas suskaičiavo iki dešimties ir pasuko jam iš paskos. Jiems už nugarų suirzę turistai būriavosi aplink staiga sustojusią slenkančią šaligatvio juostą. Zedas mintyse skaičiavo gatves. Iki Vakarų Kulio reikės praeiti keturias sankryžas. Šimtas devintas numeris — kampinis namas. Grupė B jau buvo užėmusi pozicijas, atkirtusi visas landas atsitraukti. Zedas siektelėjo kairiosios ausies, norėdamas pasikasyti, bet susizgribęs taip ir neužbaigė judesio. Reikėjo šiek tiek laiko apsiprasti su nuotolinio ryšio prietaisu ausyje. Šis staiga prašneko:

— Grupė A — užimti pozicijas po aštuonių minučių.

Zedas paspartino žingsnį. Malachis jau buvo dingęs iš akių, bet už dešimties metrų į dešinę nuo Zedo žingsniavo žmogysta su grietinėlės spalvos kelnėmis ir tinkliniais marškiniais — pačia įprasčiausia apranga, jei neminėsime paralyžiuoklio, paslėpto dėkle bato aule.

Tykioje saulėkaitoje Zedas ištiesė priešais save rankas ir išleido nagus.

Graem atsisakė duoti jam ginklą — šios dienos pobūvyje jam lemta būti žiūrovu, ne sukaktuvininku. Jis kirto sankryžą.

— Penkios minutės, — ištarė balsas ausyje.

Zedas kvėpavo ramiai jausdamas, kaip visu kūno paviršiumi tarytum myluojanti ranka sklinda plonytė prakaito plėvelė. Dar viena sankryža.

— Trys minutės.

Įdomu, svarstė jis, ar aplinkiniuose namuose gyvenantys žmonės pastebėjo, kad po jų langais šmirinėja kažkokie atėjūnai? Ar jiems parūpo, kas čia vyksta? Kairiosios šlaunies raumenį ūmai sutraukė mėšlungis; Zedas suurzgė — nebuvo kada stabtelėti ir atpalaiduoti mazgu susimetusio raumens. Jis atkakliai žingsniavo pirmyn, ir po valandėlės mėšlungis atsileido. Namukai čia buvo maži, sutupdyti visai greta kits kito siaurose, išsirangiusiose gatvelėse.

— Viena minutė, — tarė balsas ausyje.

Zedas kirto paskutiniąją sankryžą ir patraukė į dešinę, Kulio ir Taino gatvių kampo link. Jam mostelėjo Malachis. Zedas prisiartino ir susmuko ant kelių greta raumeningo tamsaus gymio faro. Šis vienoje rankoje laikė komunikatorių. Greta ant stulpelio buvo įtaisytas vandens matuoklis; Zedas apsimetė jį apžiūrinėjąs.

— Kas toliau? — šnipštelėjo.

— Mes einame vidun, — atsakė Malachis. — Tu lieki čia. Pajudėsi tik sulaukęs atitinkamo įsakymo.

Zedas linktelėjo. Jis puoselėjo viltį, kad Graem leis jam prisijungti prie pirmosios puolimo grupės, nors to tikėtis kažin ar buvo verta. Zedas nenorėjo pasipainioti kam nors po kojų.

— Jie vis dar viduj? — paklausė.

— Kiek žinau — taip. — Zedo ausyje skimbtelėjo. — Na štai. Iki, pasimatysim vėliau, Malachis pakilo ir atsitraukė nuo vandens matuoklio. Zedo ausyje skimbtelėjo dar kartą. Nuo prakaito jam susiraitė plaukai, marškiniai lipo prie kūno. Malachis dabar jau tekinas bėgo kampinio namo link. Šio sienos buvo baltos, stogas įžambus, jame įtaisytos saulės baterijos atgręžtos į saulę… Prie durų vedė žvyruotas takelis… Zedas matė iš visų pusių prie namo bėgančius žmones. Šoniniai langai įgriuvo vidun. Išgirdus dūžtančio stiklo žvangėjimą, Zedo burna prisipildė seilių; jis gurktelėjo. Languose sušmėžavo šešėliai: puolančioji grupė ropštėsi į vidų. Pro vieną langą pliūptelėjo dūmų debesėlis ir išsisklaidė šiltame silpname vėjelyje.

— Visiems būriams — vidun, — nuotolinio ryšio prietaise suskambėjo Ketės Graem balsas. Zedas atsistojo. Šlaunies raumenį vėl ėmė traukti mėšlungis. Zedas klibikščiuodamas nustraksėjo prie namo. Lėtai atsivėrė laukujės durys. Ant slenksčio išdygo Kėtė Graem. Rankoje ji laikė paralyžiuoklį.

— Operaciją parengėte išties įspūdingai, kapitone, — įvertino Zedas.

Graem išsišiepė.

— Ačiū.

— Susėmėte visus?

— Visus iki vieno.

Kraujas suošė Zedo ausyse tarsi jūros mūša. Jis įslinko į namą, pastebėjo pasienyje suverstą milžinišką kaugę pačios įvairiausios mantos: įrankių, drabužių, elektroninės įrangos detalių, paralyžiuoklio apkabų, virvių, antklodžių… Zedas vos neišsitiesė, užkliuvęs už pirmojo pasipainiojusio kūno — tai buvo moteris, vis dar gniaužianti rankoje paralyžiuoklį. Zedas dirstelėjo į įkrovos rodmenis. Ginklas buvo užtaisytas mirtinam šūviui, bet matuoklis bylojo, kad apkaba tuščia. Moteris kvėpavo kriokuodama. Antrajame kambaryje stovėjo du triaukščiai gultai, panašūs į tuos, kokie būna žvaigždėlaiviuose. Ant vieno jų tysojo vyriškis: galva ir viršutinė kūno dalis ant gulto, kojos dryksojo ant grindų. Šitas irgi knarkčiojo. Dar vienas vyras paslikas voliojosi koridoriuje, jo petyje žiojėjo lazeriu prasvilinta žaizda. Šis aimanavo. Zedas užsispaudė nosį, nepakeldamas susvilusios mėsos tvaiko, ir nužingsniavo į namo gilumą. Pagaliau išgirdo balsus ir pasuko jų link.