Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Aš tik išlįsiu laukan įkvėpti gryno oro, — atsakė šis.

Žvaigždžių Kapitonas atidarė duris. Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni… Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni… Saulėkaita smogė jam tarsi kumščiu, jis vos išsilaikė ant kojų. Akimirką tiesiog mėgavosi apvalančia kaitra, o paskui pasuko į šiaurę. Malachis pasivijo jį, spėjusį nužengti kokius penkis žingsnius.

— Manei, išneši muilą, a? — tarė. — Kvaila mintis.

Deinas sustojo. Jo keliai tirtėjo.

— Klausykite, — pasakė. — Aš buvau užrakintas toje skylėje, mane mušė ir beveik nedavė valgyti, tad dabar užvis mažiausiai noriu, kad mane kas stumdytų ir vaikytų. Man reikia išsimaudyti ir pamiegoti kokias keturiasdešimt valandų. O jau paskui galėsiu atšliaužti į policijos nuovadą ir valandų valandas porinti pasakas sukruštam jūsų kompiuteriui… — Jis susverdėjo. — Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni. Štai kur noriu patekti.

— Juk tai Jago Šeimos namai, — burbtelėjo Malachis. — Kas pasiūlė tau eiti ten? Komandoras? — Deinas linktelėjo. — Na… — Žaliūkas policininkas sudvejojo, bet paskui numojo ranka. — A, bala nematė — kodėl gi ne? Šiaip ar taip jau kėblini ten. Eime, slenkanti šaligatvio juosta tikriausiai jau vėl veikia. Paeisi pats? Pasakysiu atvirai: visai neturiu ūpo tavęs nešti. Nuo tavęs trenkia taip, kad nosį riečia.

— Paeisiu, — atsakė Deinas. — Ačiū.

Visai nesudėtinga, tikino jis pats save: vieną koją perkeli į priekį, paskui — kitą, koją į priekį, paskui — kitą, pageidautina — tiesia linija. Greta žingsniuojantis Malachis čirškėjo neužsičiaupdamas; rodos, nė nelaukdamas jokio atsako, porino apie Čabado orą („Žinai, aš pats kilęs iš Samarkando”), apie Katrioną Graem, apie Rani Jago, kuri jį tiesiog sužavėjusi, nors jis matęs ją vos penkias minutes („Štai kur dama kaip reikiant, ir dar tokia galinga”), apie Čabado turgus. O protarpiais paklausdavo:

— Ei, ar tu vis dar girdi mane?

— Vis dar girdžiu tave, — atsakydavo Deinas.

Kai jie pagaliau pasiekė slenkančią šaligatvio juostą, praeiviai, vos metę akį į Deiną, pasistengdavo atsitraukti kuo atokiau, kol galiausiai aplink juodu su Malachiu susidarė tuščios erdvės ratas. Malachis mandagiai paklausė:

— Tau nieko, jei atsistosiu prieš vėją nuo tavęs?

Deinui tai nerūpėjo. Netoli slenkančios šaligatvio juostos pabaigos tryško fontanas. Deinui labai magėjo pasipliuškenti jame.

— Gal verčiau nereikia, — sudraudė jį Malachis.

Deinas buvo jau beįtikįs, kad žingsniuoti iš tiesų ne taip jau ir sunku, kai Malachis staiga ištarė:

— Štai, atėjome.

Deinas pakėlė galvą. Jų sustota priešais namą. Šis buvo žemas, visas apžėlęs žaliais vijokliais, apsivijusiais sienas ir stogą, užžėlusiais netgi langus. Šis namas Deinui labai priminė namus, kuriuose jis kadaise gyveno Peline.

— Ar tikrai? — paklausė jis: namas nieku gyvu nebuvo panašus į tokį, kokiame įtartum gyvenant Jago Šeimos narius. Atrodė kone prasčiokiškas.

— Taip, tikrai, — atsakė Malachis ir pabeldė į duris.

Jas atidarė aukštas, padžiūvęs vyriškis. Deinas suraukė antakius. Valandėlę visai nesuprato, kodėl tas žmogus atrodo tartum kažkoks pažįstamas, bet paskui susigaudę, kad nors ir ne veido bruožais, bet bendra išvaizda jis panašus į Binkį, tik Binkis buvo išblyškęs, o šitas — rudaodis…

Jo šnerves pasiekė kvepalų, kuriais Rani šlakstydavosi plaukus, dvelksmas.

— Deinai! — Moteris išdygo priešais jį. — O dievulėliau…

Deinas atstūmė ištiestas jos rankas.

— Geriau neliesk manęs, — tarė. — Nebeprisimenu, kada paskutinį kartą prausiausi.

— Vadinasi, tau pats metas į vonią, — atsakė Rani.

Apsisukusį jį pažėrė šūsnį nurodymų žmonėms, kurie sušmėžavo jai už nugaros ir vėl išnyko. Į Binkį panašus vyriškis išgaravo, bet tuojau sugrįžo nešinas taure, nuo kurios sklido vaisių punšo kvapas. Deinas tvirtai sugriebė ją abiem rankomis.

Taurėje iš tiesų buvo vaisių punšas.

— O kur mano brolis? — paklausė Rani Malachio.

— Aš nežinau, ponia. Jis liko ten — tikriausiai turi dar kai ką nuveikti.

Kai ką… Deinas ištiesė taurę, kažkas paėmė ją iš jo rankų. Kai ką — na, turbūt galima pasakyti iš šitaip, dingtelėjo jam. Jis puikiai prisiminė, kaip Zedas sliūkino nuo vieno pasliko kūno prie kito tarsi krušos pritvinkęs debesis, ieškantis patogiausios vietos išsilieti. Lai Viešpats padeda Maiklui A-Rae, pagalvojo Deinas. Išgirdęs, kad Rani dėkoja Malachiui, jis sutelkė jėgas ir pats atsisuko jam padėkoti.

Malachis susidrovėjo.

— Nesuk sau galvos, bičiuli. Verčiau pasirūpink savimi.

Policininkas žingtelėjo atatupstas ir išėjo laukan. Deinas pajuto, kaip jo riešą apglėbė vėsūs ir stiprūs Rani pirštai.

— Maudytis, — ištarė ji ir nusivedė Deiną per savo miegamąjį į vonios kambarį. — Mesk žemėn tuos skarmalus.

Deinas išsirengė. Kai apnuogino kairįjį šoną, Rani, jį išvydusi, trūksmingai įkvėpė. Žingtelėjo artyn ir dešiniuoju delnu atsargiai palietė didžiulę juodai purpurinę kraujosruvą.

— Štai ir prilygau tau, — pastebėjo jis.

— Manoji mėlynė buvo dešinėje pusėje.

Vonia jau garavo pripilta karšto vandens. Deinas lėtai nugrimzdo į ją; vos spėjo prikąsti lūpą, kad nesuriktų, kai kūną pervėrė aštrus skausmas. Vandens paviršius net pajuodo, kai į jį išplaukė nuo odos atmirkę nešvarumai.

— Štai, paimk.

Rani ištiesė jam kempinę. Deinas išsitrynė ja visą kūną. Buvo visai užmiršęs, koks neišpasakytas malonumas jaustis švariam.

— Duokš, nutrinsiu tau nugarą, — pasisiūlė Rani.

Deinas atidavė jai kempinę.

— Šis namas labai gražus, — tarė jis, mėgaudamasis minkštos, storos kempinės prisilietimais — ši lėtai slydo jo nugara aukštyn ir žemyn. Tai mažumėlę jaudino; Deinas pajuto krustelėjimą tarpukojy.

Lipdamas iš vonios jis pabandė paslėpti erekciją po rankšluosčiu. Rani pastebėjo tai ir vyptelėjo.

— Nagi, šitai aš jau esu kartą kitą mačiusi! — pasišaipė. Ir staiga visu kūnu prisispaudė prie jo, nekreipdama dėmesio į vandens čiurkšles, srovenančias Deinui nuo pečių ir kiaurai merkiančias jos drabužius.

— Prakeikimas, Deinai, — tyliai ištarė Rani, — ko tu sugrįžai? Norėjau, kad išvyktum.

Labai jau keista šitai girdėti iš tos, kuri tuo pat metu spaudžia tave glėbyje, dingtelėjo Deinui.

— Aš ir norėjau išvykti, — paaiškino jis. — Tačiau nespėjau: laivams uždraudė kilti, o paskui prisisrėbiau…

— Žinau, — atsakė moteris. Padavėjam storą mėlyną pliušinį chalatą. Jis apsivilko. — Tori Lamonika pranešė mums, kad dingai. Paskambinau į Abanato policiją, bet kapitonė Graem nėmaž netroško su manimi prasidėti. — Ji kreivai vyptelėjo. — Aš priverčiau ją persigalvoti.

Rimtai susiniovusios Kėtė Graem ir Rani Jago — Deinui akimirką šmėkštelėjo, kad tokį vaizdelį būtų visai įdomu pamatyti. Be jokios abejonės, Rani laimėjo. Juk tai jos pasaulis.

— Zedas… atrodo puikiai, — ištarė jis.

Rani linktelėjo ir nusivedė vyruką į miegamąjį. Staiga Deinas suvokė, kad jam žarna žarną ryja. Ant stalo jau laukė maistu apkrautas padėklas. Deinas stvėrė traškią bandelę ir suleido į ją dantis. Prakandęs sugruzdėjusią plutelę ir pajutęs skonį, vos neapsiverkė.

— O, kaip gardu, — sušniokštė.

— Jis gerai ir jaučiasi, — tarė Rani.

Kas? — akimirką nesusigaudė Deinas. Apie ką mes kalbėjome? Ak taip. Apie Zedą.