Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

Tori Lamonika įsisprendė rankomis į klubus ir nutvilkė jį

žvilgsniu.

— Ne. Bet aš jau dešimt metų klajoju raudonųjų dulkių platybėmis ir per tiek laiko išmokau pasikliauti nuojauta. Deinui atsitiko kažkas nelaba. Jis — mielas vaikis, be to, man regis, turi šiokių tokių sąskaitų ir su jumis, komandore, ir su jumis, Domna. Taigi jei aš neklystu ir jis tikrai įklimpo į kažkokią bėdą šitame pašvinkusiame mieste, mano manymu, jūs abu šį tą jam skolingi. O dabar pasakykite, kad aš klystu. — Ji blykčiojo akimis tai į Zedą, tai į Rani.

Į kokią bėdą galėjo įklimpti Deinas? — pagalvojo Rani.

— Ne, — atsakė jis įpykusiai hiperei. — Jūs neklystate.

Staiga Tori Lamonika atlyžo, virto tiesiog drovia moterimi pilku drabužiu.

— Atleiskite, kad šitaip jus apkaukiau, — pasakė. — Bet buvau nuslinkusi į Abanato policiją. Šnektelėjau su hipererdvės farais. Jiems nusišvilpt. O juk jis ištisas dvi dienas iki užkimimo aiškinosi su tuo superstu jų kompiuteriu.

Skliautuotoje pinučių angoje išdygo Merilė.

— Gal norėsite ko nors atsigerti, Domna? — paklausė.

— Žvaigždžių Kapitone? — perklausė Rani, vėl įsitaisiusi supamajame krėsle.

— Ne, ačiū, — atsisakė Lamonika. — Norėjau pasakyti, aš nieko nenoriu. Srėbiau visą vakarą. Kitaip nė už ką nebūtų pakakę smarvės čionai atšliaužti.

Rani šyptelėjo. Jai patiko ta moteris, kuri galėjo būti pasiutusiai grubi, bet kažkodėl tuo pačiu grubumu ir nuginkluodavo.

— Prašau sėstis, Žvaigždžių Kapitone, — pasiūlė ji, mostelėdama į antrąjį hamaką.

Lamonika papurtė galvą.

— Neketinu čia užsisėdėti.

Zedas paklausė:

— Ar bandėte susisiekti su Deinu Ikoro įprastais būdais?

— Tataigi, bandžiau ieškoti jo per kompiuterinius tinklus. Įvedžiau paieškos programą — vyliausi sužinoti, kur ir kada jis per tą laiką naudojosi savo tapatybės patvirtinimo ar kreditiniu disku. Jokio rezultato. O tai padariau jau prieš tris dienas. Pasakiau visiems, kad pasidairytų jo — prašiau net jūsų įgulos, kad praneštų, jei jis kur nors sušmėžuotų. Nulis naudos. Patikrinau net ligoninėje. Deino ten nėra ir nebuvo.

— Kaip manote, ko turėčiau imtis? — paklausė Rani.

Lamonika susiraukė.

— Po šimts, net nežinau. Juk jūs — Jago Šeima, žmonės kalba, kad visa šita sukrušta planeta jums po padu. Nejaugi sakysite, kad negalėtumėte ko nors surasti, jeigu jums prireiktų?

Rani pagalvojo: Maiklo A-Rae mums taip ir nepavyko surasti. Kita vertus, jis ir nenori, kad jį surastume.

Zedas išsakė jos mintį balsu:

— O gal Deinas pats nenori, kad jį surastume?

Jis pasiėmė diaprojektorių, įjungė, išjungė, vėl įjungė.

— Aš ne telepate, — atsakė Lamonika. — Taigi nežinau. Dabar nėšinuosi sau, jau pasakiau, ką norėjau pasakyti. Jeigu manęs prireiktų, skambinkite NW724-07.

Ji atidarė laukujės duris. Anksčiau, nei spėjo vėl uždaryti, iš sodo suskubo įsprūsti šalto vėjo gūsis.

Rani atsisuko į Zedą:

— Ką manai?

Zedas vis dar laikė rankoje diaprojektorių, bet Rani atrodė, kad nemato nei jo, nei jos.

Jis tarstelėjo tik tiek:

— Einu gulti.

Jis išsliūkino pro arkinę angą pinučių sienoje; Rani įžiūrėjo koridoriumi tolstantį šešėliuotą jo pavidalą. Išgirdo brakštelint užsidarančias duris. Ką gi, tarė ji sau, miegas — vienas iš būdų atsikratyti problemos, kurios negali išspręsti. Būtų gerai, jei jis, užuot skaitęs apie ledo alpinizmą, galėtų iš tiesų įkopti į kokį ledkalnį… Vis dėlto ji puikiai žinojo, kad turi praeiti mažų mažiausiai dar dvi savaitės, kol brolio rankos pakankamai sustiprės. O kol kas jis tūnos sulindęs į savo kiautą, kęs niūrios nuotaikos priepuolius, šlaistysis po namą ir po miestą lyg keritas narve, įdėmiai seks VIN naujienas, ieškodamas žinios apie Maiklą A-Rae…

Tą vakarą, jau migdama, Rani užsigalvojo apie Deiną. Prisiminė, kaip jie mylėjosi, kokie švelnūs buvo jo prisilietimai. Jis buvo toks geras, toks jautrus — ko stokojo ji pati, — ir ją vis smarkiau graužė nerimas dėl to, jog Deinas išgaravo štai šitaip — taip, kad net susirūpino tokia patyrusi, šilta ir šalta mačiusi asmenybė, kaip Tori Lamonika. Juodas auskaras… Rani pašoko, miegai išsilakstė akimoju. Kaip ten Lamonika apibūdino Deino bendrą?.. „…kažkoks stambuolis, susisupęs į apsiaustą, su juodu auskaru vienoje ausyje… ” Rani prisiminė — ir nuo to prisiminimo net oda pašiurpo, — kad Maiklas A-Rae nuolat nešiodavo vieną juodą auskarą. Segėjo jį ir aną dieną Aukcione…

Ne, įtikinėjo ji save, tai tikrai, tikrai tikrai, tik sutapimas, negali šituo remtis, tai nieko nereiškia — tačiau dar tebegromuliuodama tą pačią mintį jau šoko iš lovos ir tamsiu koridoriumi protekine nulėkė į svetainę — prie kompiuterio. Vos jį pasiekusi, ėmė save įkalbinėti: Rani, nedaryk šito, jie tik pasijuoks iš tavęs, pamanys, kad kuoktelėjai, — tačiau rankos, veikiančios be jos pačios valios, jau maigė klavišus, rinkdamos Abanato policijos numerį. Dirstelėjusi į sieninį laikrodį, Rani įsitikino, kad dar net ne vidurnaktis, ne taip vėlu, o jeigu ji klysta, tai visai nesvarbu, diena ar naktis, vis vien bus suklydusi — bet jeigu neklysta…

— Kalba Domna Rani Jago, — prisistatė ji ekrane pasirodžiusiam veidui. — Ar galėtumėte sujungti mane su kapitone Katriona Graem iš hipererdvės policijos?

— Luktelėkite valandėlę, Domna, — atsakė budintis pareigūnas. Ekranas aptemo, o kai vėl nušvito, jame buvo matyti jau kitas veidas.

— Domna, aš — kapitonė Graem. Kuo galėčiau padėti?

Rani sudvejojo. Ji kažkaip nesitikėjo, kad kompiuterio ekrane tos niekuo neypatingos išvaizdos moters kreiva nosimi veidas atrodys toks pat paprastų paprasčiausias, kaip ir VIN leidinių nuotraukose.

— Kapitone Graem, tikiuosi, nesutrukdžiau jums?

Kėtė Graem nusišypsojo. Jos šypsena buvo netikėtai patraukli.

— Visai nesutrukdėte, Domna. Tad kuo galėčiau padėti?

Rani atsisėdo į kėdę prie kompiuterio. Jai už nugaros kažkas sušnarėjo tamsoje, staiga plykstelėjo šviesa, o Rani pečius apgobė chalatas. Ji kilstelėjo galvą ir pažvelgė į brolį.

— Kapitone Graem, — tarė ji, — man labai neramu dėl draugo. Manau, kad jis pakliuvo į bėdą, galbūt jam netgi gresia pavojus, ir dar manau, kad su tuo kažkaip susijęs Maiklas A-Rae.

Ketės Graem veidas nėmaž nepasikeitė, bet ekrano fone sušmėžavo šešėlis ir staiga jai už nugaros užsižiebė švieslentė. Rani išgirdo, kaip greta jos stovintis Zedas spazmingai įkvėpė pro sukąstus dantis.

— Tęskite, Domna, — paragino ją Graem.

Rani atsikvėpė.

— Ar žinote, kas toks yra Deinas Ikoro, kapitone?

— Be abejo, — atsakė Graem. — Labai paslaugus, linkęs bendradarbiauti jaunuolis. Jis praleido čia dvi dienas ir papasakojo viską, ką įstengė prisiminti, apie Maiklą A-Rae ir jo pakalikus.

— Žvaigždžių Kapitonė Tori Lamonika… — Graem linktelėjo, — …šįvakar, prieš kelias valandas, apsilankė pas mane ir pranešė, kad Deinas Ikoro pradingo prieš keturias dienas drauge su kažkokiu niekam nepažįstamu žmogumi, kurio vėliau irgi niekas nebematė.

Graem veide liko itin mandagi išraiška, bet, kai prakalbo, balse buvo justi atsargumas:

— Deinas Ikoro yra hiperis, Domna Rani, o hiperiai neretai užmezga keistas draugystes ir leidžiasi į netikėčiausius nuotykius. Kiek prisimenu, išeidamas iš čia jis net neslėpė ketinąs kaip reikiant prisigerti.

— Jis ir prisigėrė, Lamonika tai patvirtino. Bet ji sakė ir dar kai ką… — Rani apsilaižė lūpas. — Kapitone Graem, galbūt tai ir nėra itin reikšminga smulkmena, bet prašau jūsų atsižvelgti į ją rimtai. Deinas Ikoro išėjo su vyriškiu, kurio, atrodo, niekas nepažįsta ir kuris vienoje ausyje segėjo auskarą su juodu perlu — su, pasak jos, „nuotolinio ryšio prietaisu”.