Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Esu visiškai tikras: nevėliau nei per mėnesį gausime iš „Farmacijos” pirmąjį informacijos paketą. O jau po trijų mėnesių… — jis išsišiepė nuo vienos ausies iki kitos, pademonstruodamas visus tobulus dantis, — …neabejoju — mūsiškės dorazino gamyklos statybų darbai bus jau gerokai įsibėgėję!

— Puikiausiai suprantu jūsų entuziazmą, — pritarė Rani.

Ji pati irgi buvo visiškai patenkinta pasirašyta sutartimi. Šioje buvo numatyta, kad gamyklą statys „Vaistų gamyba, Inc.”, tačiau darbuotojais ją aprūpins Jago Šeima, kuri ilgainiui išpirks ir „Vaistų gamybos, Inc.” dalį. Rani svarstė, ar „Vaistų gamyba, Inc.” labai smarkiai stengsis išpūsti savo sąskaitas. Tačiau pernelyg dėl to nerimauti nevertėjo. Rani visiškai pasikliovė Taku Rafaeliu bei jo finansininkais. Ji apžvelgė aplinkui pakreiktus valgių bei gėrimų likučius. Su Lorasu U-Elenu jai teko praleisti ištisas tris valandas ir klausytis jo pasakojimų apie Kerėtoją, paskui — apie Čabadą ir galiausiai — apie abiejų planetų skirtumus.

— Dabar iki visiškos laimės man trūksta vienos vienintelės smulkmenėles, — pareiškė U-Elenas. — Kad Abanato policija surastų ir prikirptų mano pusprotį giminaitį.

— Mes visi šito tikimės, — atsakė Rani.

— Aš taip džiaugiuosi, — čiulbėjo U-Elenas, — kad leidausi suviliojamas šiandien apsilankyti čia. Tik labai gaila, kad komandoras užsiėmęs. Svajojau su juo susipažinti.

Jis žvelgė į šeimininkę skaidriomis akimis. Išgraužk, pagalvojo Rani, žinau, ko tu iš tikrųjų norėjai: iškamantinėti Zedą apie tai, kas atsitiko Tinkle. Galbūt, dingtelėjo jai, reikėjo vis tik paprašyti Zedo, kad prisidėtų prie mūsų bent kelioms minutėms. U-Elenas būtinai būtų leptelėjęs ką nors visiškai neatleistina, o tada Zedas būtų jį pasmaugęs. Velniai parautų, mielai padaryčiau tai pati.

Ji pakilo iš krėslo.

— Pilieti, — tarė, — buvo nepaprastai malonu pabendrauti su jumis, bet dabar jums jau tikriausiai pats metas ruoštis išvykti, tiesa? Prisimenu, sakėte, kad „Farmacija” atsiųs jums transportą dar šį pat vakarą. Apgailestauju, kad mūsiškiams laivams iki šiol vis dar neleidžiama kilti — tuomet galėtumėte keliauti patogiai, Jago Šeimos privačiu luotu.

— O, dar ne vakaras, — atsakė U-Elenas, bet irgi atsistojo. Jis vilkėjo fantastišką vienų klosčių oranžinį kaftaną su gausiai spurgais išpuoštu gobtuvu. — Kaip norėčiau, kad jūs kada nors prisiruoštumėte apsilankyti Kerėtojuje, Domna! Jus iš tiesų pakerėtų planetos grožis — juk visą gyvenimą praleidote šiame plikame ir atšiauriame pasaulyje. Galėtumėte apsidairyti ir laboratorijose…

Tik štai aš visiškai nenoriu nė akyse matyti jų laboratorijų, pagalvojo Rani. Tos laboratorijos ir sukūrė Darieną Riis. Rani Jago pasuko prie durų. U-Elenas nusekė jai iš paskos, nė akimirkai neužsičiaupdamas. Rani atidarė duris. Anapus jų stypsojo Sidas Arioka — stambuolis vyrukas, vienas iš savanorių jų sargybinių. Jis šyptelėjo Rani.

— Pilieti, jei dar kada nors atkeliausite į Čabadą, būtiniausiai aplankykite mus, — tarė Rani, tuo pačiu galvodama: būtų geriausia, jei galimybė grįžti į Čabadą jam pasitaikytų neanksčiau, nei bus išmirę ir jis pats, ir jo vaikų vaikai.

— Be jokios abejonės, — pažadėjo U-Elenas.

Jis plaukte išplaukė į gatvę. Sidas nusėlino paskui jį. Rani grįžo vidun ir iš visos širdies lengviau atsiduso. Denija jau krovė nešvarias lėkštes ant padėklo.

— Ar jis išsinešdino? — paklausė tamsaus gymio moteriškė. Smulkios garbanėlės ant jos galvos niekinamai virptelėjo.

— Nė padujų neliko.

— Dar sugrįš?

— Dievulėliau! — iškvėpė Rani. — Tikiuosi, ne!

Vis dėlto dirstelėjusi į kompiuterį, ant kurio buvo pasidėjusi savuosius sutarties egzempliorius, ji neištvėrė nenusišypsojusi. Pavyko! Galų gale jai pavyko perpirkti iš „Farmacijos” dorazino formulę!

Džiugiai strykčiodama Rani ėmė suktis po kambarį, bet tuojau pat sustojo — tarpduryje išdygo Zedas.

— Ar jis išsinešdino? — paklausė.

Denija, nešina glėbiu lėkščių bei dubenėlių, sukikeno.

Rani atsakė:

— Taip, Zedai-ka, jis išsinešdino.

Pro vijoklių lapus besismelkiantys saulės spinduliai išmargino nuogą Zedo krūtinę šviesos ir šešėlių raštais. Rani žiūrėjo, kaip kvėpuojant kilnojasi brolio raumenys. Zedo plaštakos švietė: jis mūvėjo naujutėlaites apsaugines sidabrines pirštines nukirptais pirštų galiukais iš lankstaus aptono tinklelio.

— Gali nebesislapstyti, — pridūrė Rani.

— Tuojau išsimaudysiu po dušu, — atsakė jis. — Ir ateisiu pas tave.

Jis išėjo. Rani patraukė į kitą kambario pusę, kur stovėjo naujasis jos pirkinys — supamasis krėslas. Jį jai užsakė Ferisas Diuras. Norėjo pats ir sumokėti — neva tai būsianti dovana Įkūrėjų Dienos proga, bet Rani to neleido suprasdama, kaip lengvai vyrukas gali nesveikai prie jos prisirišti.

Įsitaisiusi krėsle ji paspaudė ranktūryje įtaisytą mygtuką ir išsikvietė Kolą Aradžijaną. Šis atskubėjo iš savo kambario šiauriniame namo sparne.

— Kvietėte man, Domna?

— Taip, Kolai, ačiū. Norėčiau pamatyti tuos mūsų pareiškimus VIN spaudai. Ar jau užbaigei juos?

— Dar ne visai, Domna. Galiu parodyti, ką jau turiu parengęs.

Priėjęs prie kompiuterio, jis spustelėjo kelis klavišus; sudūzgė spausdintuvas.

— Štai.

Kolas padavėjai spausdintus lapus. Rani pasklaidė juos. Tai buvo nuostabus istorinių detalių bei prasimanymų kratinys, skirtas atskleisti Čabado visuomenei, kaip Kerėtojo korporacija „Vaistų gamyba, Inc.” po ilgų metų kantrių bei kruopščių tyrinėjimu galiausiai „išgliaudė” dorazino formulę, taigi dabar Jago Šeima, bendradarbiaudama su „Vaistų gamyba, Inc.”, statysianti gamyklą, ir nuo šiol, pirmą kartą nuo pat Čabado kolonijos įkūrimo laikų, dorazinas bus gaminamas sektoriaus ribose.

— Nuostabiai parašyta, — pagyrė Rani. — Parodyk juodraščius mano broliui, tada užbaik rašyti ir išsiųsk.

— Klausau, Domna.

Kolas išėjo. Sekretoriui kur kas labiau patiko dirbti savo kambaryje, tad Rani specialiai jam įtaisė ten nedidelį kompiuterio terminalą. Nei Kolas, nei Denija, nei Merilė niekada nevadino jos kaip nors kitaip, išskyrus „Domna”. Zedą, sekdami Tinklo įgulos pavyzdžiu, jie vadino „komandoru”.

Rani lėtai suposi krėsle, rami ir santarvėje su savimi. Sutartis su „Vaistų gamyba, Inc.” reiškė, kad per visą savo istoriją Čabadas galės apsirūpinti gyvybiškai reikalingu planetai preparatu, nepriklausydamas nuo jokių nusikalstamų susivienijimų bei narkotikų kurjerių. Kontrabandos srautas į Čabadą nutrūks galutinai. Išsinešdins ir hipererdvės policija — į kitus sektorius gaudyti kontrabandininkų, pervežančių kitus narkotikus, kurių Rani nė pavadinimų nežinojo, o Federacijos įstatymas, draudžiantis pervežti doraziną, neteks galios, išskyrus nebent tuos pavienius atvejus, kai kas nors sumanys gabenti doraziną iš Sardonikso į kokį nors kitą sektorių.

Į kambarį įėjo Merilė, nešina dubeniu su rūgščiais ledinukais. Pastaruoju metu Rani nebeištverdavo neužkrimtusi ko nors rūgštaus — be jokios abejonės, tai dėl nėštumo, nors jos pilvas vis dar tebebuvo toks pat plokščias, kaip ir visada.

— Ačiū, Merile, — padėkojo Rani, pasidėdama dubenėlį ant kelių.

Iš koridoriaus su pinučių sienomis atžirgliojo Zedas ir, pasilenkęs Rani per petį, pasičiupo iš dubens porą traškių ledinukų.

— Ir kada tu spėjai juos pamėgti? — paklausė. — Labai gardūs.