Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

Jis nusitraukė pirštines, išmetė jas į atliekų dėžę ir išėjo. Zedas atsiduso, o paskui labai atsargiai dešiniosios rankos pirštais pasikasė kairiąją ranką. Komandoras taip ir nepajuto nei savo odos paviršiaus, nei — palengva judino ranką — plaukų, nei drabužių audinio tekstūros. Nieko tokio, tikino jis save, lytėjimo pojūtis dar sugrįš. Paskubomis apžiūrėjo palatą rinkdamasis daiktus, bet savo rado tik drabužius bei Rani laišką. Visa kita: knygų diaprojektorius, įrašai, seni VIN leidiniai — buvo ligoninės nuosavybė.

Į palatą įėjo Haldanas Ku.

— Na, kaip rankos? — paklausė.

Zedas ištiesė jam parodyti nevikrias plaštakas.

— Malonu galų gale atsikratyti tvarsčių.

— Tai jau taip, — sutiko sanitaras. — Tikriausiai norėsite tuoj pat ir keliauti sau?

— Taip. Tiktai dar reikia apsauginio gelio.

Ku nušlepsėjo prie spintelės su vaistais ir surado tūbelę. Zedas ištiesė rankas. Ku labai atsargiai padengė plaštakas plonyčiu tepalo sluoksniu.

— Na kaip? — paklausė.

Zedas palankstė pirštus. Jau trupučiuką pajuto pro naująją odą besismelkiančią tepalo vėsą. Pojūtis jį sužavėjo.

— Puiku. O dabar — pirštines.

Ku išrausė spintelę ir ištraukė porą pirštinių.

— Hmmm… — suniurzgėjas apžiūrinėdamas. — Ar tik nebus per mažos? Taip, ko gero. — Jis surado kitas, didesnes. — Leiskite, padėsiu.

Zedas leido — tai paskutinis kartas, pažadėjo jis pats sau, kai leidžiuosi, kad kas nors padėtų man užsivilkti bet kokį drabužį.

— Reikia nukirpti galiukus, — perspėjo jis.

— Teisybė, — sutiko Ku. — Iš spintelės jis išsitraukė žirkles ir nurėžė pirštinių pirštų galus. — O dabar… — Sanitaras užsmaukė pirštines Zedui ant rankų.

Papildomas sluoksnis tik sustiprino apmirimo jausmą, bet Zedas atkakliai tikino save, kad ilgai tai netruks, kad jau labai greitai lytėjimo pojūtis vėl bus toks, koks buvęs.

— Ačiū, — padėkojo jis Ku.

Sanitaras nusišypsojo.

— Džiaugiuosi, kad išvykstate namo, — pasakė.

— Apgailestauju, kad buvau toks bjaurus ligonis.

— Visai ne, — ramiai atrėmė Ku. — Turiu omeny — visai jūs neapgailestaujate. Nėmaž netikiu, kad būtumėte galėjęs elgtis kaip nors kitaip.

Priblokštas Zedas nutvilkė jį žvilgsniu. Bet nori nenori turėjo pripažinti, kad sanitaras sako tiesą, ir nusijuokė.

— Taip, tavo tiesa.

— Žinau. Geros jums dienos, vyresnysis. Linkiu visokeriopos sėkmės. — Ku šyptelėjo, nusigręžė ir kibo nuvilkinėti patalynę.

Zedas išėjo į koridorių.

Tingiai stoviniuojančios dvi apsauginės akimoju išsitempė, bet tuoj pat vėl atsipalaidavo. Zedas miglotai jas prisiminė: abi buvo iš Tinklo ryšių skyriaus.

— Kaip laikotės, komandore? — paklausė viena jų, žemesnioji.

Jai prie šlaunies kabojo paralyžiuoklis. Zedas apstulbo išvydęs, kad ligoninė leidžia šitaip atvirai nešiotis ginklą. Apsauginė pasekėjo žvilgsnį ir išsišiepė.

— Jis neužtaisytas, — paaiškino. Staiga tarp jos kairiosios rankos pirštų blykstelėjo mažulytis cilindras su paralyžiuojančiu užtaisu ir akies mirksniu vėl išnyko. — Užtat šitas — taip.

Zedas nerūpestingai tarstelėjo:

— Nagi, parodyk jį man.

Ji ištiesė jam cilindrą, ir Zedas sugriebė šį dešiniąja ranka. Sekundei apsauginė nustėro, bet tuojau pat nusijuokė.

— Nagi! — šūktelėjo. — Jums nuėmė tvarsčius! Vadinasi, suvis išeinat iš ligoninės?

— Taip, — atsakė Zedas ir numetė cilindriuką moteriai į kairįjį delną.

— Ei, Raeka, pranešk kitiems, — tarė ji savo porininkei.

Aukštesnioji moteris nusikabino nuo diržo radijo siųstuvą-imtuvą ir pakėlė prie lūpų. Nykščiu spustelėjo jungiklį ir tyliai prašneko. Zedas išgirdo minint jo vardą.

— Kur keliausite, komandore?

— Namo… ar bent jau ten, kur yra mano sesuo, — atsakė jis.

— Gerai. Mes pasiruošę.

Raeka išjungė aparatą ir vėl užsikišo už diržo.

Zedas susiraukė. Jis nėmaž netroško, kad jį kas vedžiotų po miestą už rankutės kaip kokį beviltišką žioplį ar turistą.

— Aš neprašiau palydos, — mestelėjo.

Abi moterys susižvalgė, paskui mažesnioji — vardu Barbara, staiga prisiminė Zedas — tarė:

— Mes tai žinome, komandore. Bet taip nusprendėme: saugoti jus ir toliau — tol, kol bus sučiuptas tas močkrušys A-Rae. Jeigu nenorite mūsų matyti, pasistengsime likti nematomi, bet trauktis neketiname. Atleiskite.

Nejučiomis Zedo pirštai ėmė riestis. Jis atpažino judesį ir išsigandęs atpalaidavo pirštus. Apsauginė juk sakė tiesą. Dabar, kai Tinklo nebėra, visa jo įgula gali daryti, ką įsigeidę, iš esmės jie buvo lyg ir paleisti neterminuotų atostogų ir jau tikrai neprivalėjo paklusti jo įsakymams… Po valandėlės jo kvėpavimas išsilygino. Nė viena moterų nepajudėjo iš vietos, tačiau Barbaros rankoje blizgėjo cilindriukas su paralyžiuojančiu užtaisu. Nejaugi būtų juo pasinaudojusi? — šmėstelėjo mintis. Zedui ėmė perštėti gerklę.

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Gerai jau, nesiginčysiu.

Iš pooperacinio skyriaus jie nužingsniavo į LAS, iš LAS — į ambulatoriją, iš ambulatorijos pagaliau išėjo į gatvę. Prie ambulatorijos laukujų durų Zedas stabtelėjo. Laukiamajame kaip visuomet knibždėte knibždėjo žmonių: jie maigė kompiuterio klaviatūrą, laikė atkištas rankas laborantams, stoviniavo gniauždami indelius su šlapimo pavyzdžiais analizėms, skaitė knygas ar klausėsi muzikos laukdami ko nors pasirodant iš pastato gelmių… Zedas pagalvojo, ar nevertėtų užsukti į chirurginį skyrių atsisveikinti su buvusiais bendradarbiais.

Tačiau vienintelės, kurias jam dar norėjosi išvysti, buvo Saja Tomas ir Jukiko.

Vos iškėlęs koją į gatvę, jis aiktelėjo. Visoje ligoninėje veikė oro kondicionieriai; net keturių dienų visiškai pakako, kad jis užmirštų, kas yra Abanaro karštis. Sugraibęs kišenėje Rani laišką, Zedas dar kartą perskaitė adresą. Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni. Zedas stabtelėjo prie gatvės žemėlapio. Surado Kabelo gatvę — ši driekėsi per du kvartalus pietvakarinėje miesto dalyje, vienodu atstumu ir nuo ligoninės, ir nuo Rytų Nusileidimo terminalo. Zedui parūpo, kodėl sesuo pasirinko apsigyventi tokiame neprašmatniame rajone. Namai ten gerokai skyrėsi nuo būstų, įsikūrusių vakarinėje Abanato dalyje — galbūt kaip tik tai ir buvo priežastis. Staiga jų link pasuko gatvės prekeivis; Zedas pastebėjo, kad Raeka, ėjusi jam iš dešinės, žingtelėjo nieko pikta neįtariančio žmogaus link. Jis mostelėjo apsauginei palikti prekeivį ramybėj.

— Čobio sėklų, — paprašė.

Prekeivis vogčiomis kyštelėjo jam saujelę sėklų.

— Vaišinkitės į sveikatą, komandore, — šūktelėjo, kai Zedas panardino ranką į kišenę, ieškodamas kreditinio disko.

Kabelo gatvės keturiasdešimt septintas numeris buvo kampinis namas. Vieno aukšto ir taip apaugęs vijokliais, kad beveik nebebuvo matyti stogo kontūro. Pabeldęs į laukujės duris Zedas dar spėjo pastebėti Barbarą ir Raeką, išnykstančias sode. Durys atsivėrė; laibas rudaodis vyriškis be tatuiruotės linktelėjo jam ir atsitraukė, praleisdamas vidun.

— Sveiki atvykę, komandore.

— Ačiū, — tarė Zedas.

Jis apsidairė, kur pakliuvęs. Iš gatvės pateko ne į koridorių, o tiesiai į kambarį. Šis buvo visas užlietas blyškiai žalzgana šviesa — saulės spinduliai smelkėsi vidun pro langus dengiančius lapus. Ant grindų patiestas pintas šiaudinis kilimėlis. Kai kurios vidinės sienos priminė veikiau ne sienas, o pinučius; kiaurai juos Zedas įžiūrėjo miglotus kitų žmonių šešėlius.