Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Nnnoooriu gert, — pareiškė jis.

— Pažiūrėk į padėklą, — pasiūlė ji. — Jau prisiliuobei negyvai.

Įsižeidęs dėl tokios pastabos, Deinas išsprogino akis į padėklą. Galiausiai šis liovėsi siūbavęs — o gal tai liovėsi tavaruoti akyse — pakankamai, kad jis įžiūrėtų dvi nedideles raudonas piliules ant padėklo.

— Kstsyr?

— Sobitreksas, — paaiškino Roza. — Prablaivins galvą. Verčiau imtum ir prarytum. Tau jas siunčia Tori.

Deino skrandis ėmė vartaliotis vien nuo minties, kad dar kažkas tuojau bus pasiųsta į jį — net jei tai būtų mažytėlaitės raudonos piliulės. Bet kažkada, regis, labai labai negreit, smegenys pasiuntė signalą, kad prablaivėti, ko gero, būtų neprašai. Deinas ištiesė ranką ir, gerą minutę pagrabaliojęs, galiausiai susėmė piliules į dešinįjį delną.

— Ačiū, — pasakė.

Roza nusijuokė ir nuskubėjo sau. Baras siūbavo prieš akis. Deinui atrodė, kad visos jo kūno dalys pavieniui blaškosi į visas puses, jis išsigando tuojau apsivemsiąs… Susigrūdęs piliules į burną, nurijo net neužgerdamas.

— Nemėgink apsišliaukinti, — įsakė jis sau, bumą prisidengęs delnais.

— Ei, bičiuli, kaip gyvuliuoji? — užbaubė kažkieno balsas.

Iš pradžių Deinas pamanė, jog tai Junona atspūdino supilti į jį dar keleto taurių, bet, daugmaž sutelkęs dėmesį į veidą, įsitikino, kad jį užkalbinęs žmogus nepažįstamas.

Stengdamasis kuo vikriau vartalioti liežuvį, Deinas paklausė:

— Ar aš tave pažįstu?

— Ne, — atsakė tas. — Nori išgerti?

— Ne.

— O gal nori pasivaikščioti? Pažiūrėjus atrodo, kad gurkšnis tyro oro tau nepakenktų.

Deinas smarkiai abejojo, ar pajėgtų išstovėti ant kojų.

— Pernelyg šalta, — paprieštaravo.

— Na jau, lauke visiškai nešalta, — patikino žmogynas.

Nežinia, kaip ir kada, bet jis sugebėjo nemačiomis prisitraukti kėdę prie pat Deino. O dabar atsistojo; Deinas pajuto, kaip ranka apglėbia jo pečius ir kelia nuo kėdės — nori nenori, jam irgi teko atsistoti.

Mirksėdamas Žvaigždžių Kapitonas stengėsi įžiūrėti jį apglėbusį žmogų, tačiau visa, ką matė, tebuvo plazdantis apsiaustas, nelabai tesiskiriantis nuo to, kurį, eidamas į pokylį, užsimesdavo Zedas… Mintis apie Zedą pralaužė užtvanką, paplūdo prisiminimai: apanglėjusios rankos susirietusiais pirštais, svylančios mėsos tvaikas… drauge su šiais vaizdiniais kraujas siūbtelėjo Deinui į galvą. Apkvaitęs jis pakibo ant savo naujojo draugo pečių ir čia pat pajuto, kad apsiaustas gobia ir jį. Audeklas trenkė pelėsiais, o Deinas bandė paaiškinti apsiaustą vilkinčiam žmogui, kaip jį pykina nuo paties Čabado, nuo karščio, nuo kvapų, nuo žmonių. Jis bandė graibytis kėdės atlošo, kad neprarastų pusiausvyros, bet susizgribo čiupinėjąs sieną. Greta jo ant šaligatvio telkšojo šviesos klanelis. Žmogus su apsiaustu ištarė:

— Jau nebetoli.

Deinas kulnais bandė įsispirti į žemę. Šaltas oras svilino šnerves, bet galvoje praskaidrėjo — galbūt ne nuo nakties žvarbos, o vis tik nuo sorbitrekso.

— Neketinu su tavim sugulti, — perspėjo Deinas savo bendrą.

Tasai nusijuokė.

— Šito tavęs ir neprašau.

— Po šimts velnių, kur mes šliaužiam? — suniurzgė Deinas, įsitverdamas nepažįstamojo apsiausto. — Ei, stovėk ir nejudėk. — Žmogus sustojo. Deinas apsižvalgė. Šviesos aureole karūnuotas Nusileidimo terminalas liko už nugarų. — Man ne į tą pusę, — pareiškė Deinas, nors neturėjo nė menkiausio supratimo, kur ketinąs nakvoti. Vylėsi nusnausiąs pas kokį nors sugėrovą ant grindų. Vis dėlto šitas netikėtas pasivaikštinėjimas pažadino nerimo kirminėlį. Deinas apsisuko, mėgindamas susigaudyti, kur esąs. Gatvė atrodė lyg ir pažįstama. Tikriausiai nebetoli ir Abanato policijos nuovada, dingtelėjo jam. Gal už dviejų ar trijų kvartalų į šiaurę. — Ar tu faras? — paklausė jis.

Žmogus išsišiepė. Kairiojoje ausyje jis segėjo auskarą su juodu perlu.

— Ką tik pasakei slaptažodį, Žvaigždžių Kapitone.

Jis delnu pliaukštelėjo Deinui per kaklą. Kažkas nutvilkė jam odą.

— Ei! — Deinas žingtelėjo atatupstas. — Tu…

Gatvė susiūbavo. Iškvepiant iš burnos ėmė virsti garas, nusidriekiantis ištįsusiu debesiu į pačią begalybę… Viskas, krentu, dingtelėjo Deinui. Tačiau nepažįstamasis sugavo jį begriūnantį ir su stulbinančiu, panieka atmieštu lengvumu užsivertė ant peties.

— Atsipalaiduok, drauguži, ir nespurdėk, greitai išsivadės.

Deino diržas daužėsi jam į pilvą žmogėno žingsnių ritmu.

Nepažįstamasis kalbėjo toliau, į nieką nesikreipdamas:

— Aha, viena žuvelė pakliuvo. Juokų darbas. Tik būtų nuostabu, jei ant kampo kas nors mane pasitiktų ir padėtų pristatyti jį vidun.

Jie įnešė Deiną į kažkokį pastatą ir nudrėbė ant lovos. Ir pririšo prie jos: Deinas pašėlo priešintis, mat narkotiko, kurio jam uždavė, poveikis išsivadėjo, be to, pradėjo veikti sorbitreksas. Jam pavyko keli pusėtini smūgiai, bet čia jį atnešęs stambuolis kaip reikiant vožtelėjo į pilvą. Deinas iš paskutiniųjų tvardėsi, kad neapsivemtų; tuo tarpu pagrobėjai suveržė pančius, atidarė langą virš galvos ir paliko vieną. Vis labiau blaivėdamas Deinas susivokė pažįstąs vyriškį, kuris nešė jį gatve — Aukciono dieną

šis vilkėjo juodos bei sidabrinės spalvų uniformą ir stovėjo Maiklui A-Rae iš dešinės.

Šis atradimas padėjo jam susigaudyti, kur atsidūręs. Galugerklyje suburbuliavo rūgštis; Deinas nevalingai kryptelėjo, mėgindamas persisverti per lovos — iš tiesų tai buvo net ne lova, paprasčiausia sudedama lovelė — kraštą ir išsivėmė. Ir kokio velnio jiems iš manęs prisireikė? — susimąstė jis. Neliko nė menkiausios abejonės, kad iš baro jį išviliojo tyčia. Ko jie nori? Informacijos? Atkeršyti? Juk ne kas kitas — jis išgelbėjo gyvybę Zedui Jago; kažin ar jie žino, kad jis nudėjo ir Darieną Riis? Na, ne visai jis — lazerį laikė Zedo ranka, — tačiau tas lazeris buvo jo. Pro atvirą langą košė vėjas; Deinas sužvarbo taip, kad ėmė drebėti, o jo paties vėmalų tvaikas išsisklaidė po visą ankštą patalpą.

Kai jie sugrįžo, jau brėško rytas. Vėjas susilpnėjo; nors šaltis vis dar stingdė kaip reikiant, naktis ėmė blykšti, iš juodos virsdama sodriai mėlyna. Durys pokštelėjusios atsidarė, vidun suėjo du vyrai ir moteris. Moterį Deinas atpažino akimoju: kaip tik jai iš rankos išspyrė butelio nuoskalą. Dabar ji nešėsi paralyžiuoklį. Vyrus jis irgi pažino abu: vienas buvo tasai pats, kuris apvyniojo jį apie pirštą bare, o antrasis — Maiklas A-Rae. Stambuolis — labai tamsaus gymio, apžėlęs plaukais, styrančiais ant kiaušo tarsi stangrios susivijusios spyruoklės — vienu lanksčiu judesiu atlaisvino pančius ir trūktelėjęs pastatė Deiną ant kojų.

— Paršas, — ištarė jis.

— Pats paršas, — atšovė Deinas.

Žaliūkas pliaukštelėjo jam per veidą, nuo smūgio Deinas neišsilaikė ant kojų. Nulėkė per visą kambarėlį ir sudribo pasienyje.

— Išnešk šitą iš čia, — tarstelėjo A-Rae, smakru rodydamas sudedamą lovelę.

Stambuolis priėjo prie jos, perlenkė suterštą čiužinį pusiau ir išnešė pro duris. Grįždamas atsinešė siurblį. Nutaikė jį į išdžiūvusių vėmalų krūvą ir įjungė: siurblys kostelėjo ir surijo nešvarumus, nepalikdamas nė pėdsako, išskyrus dėmę. Viena ranka sugriebęs siurblį, kita — lovos rėmą, žaliūkas išsliūkino lauk.

Maiklas A-Rae neskubėdamas nuslimpino į kampą, kur tysojo Deinas. Juodai sidabrinė A-Rae uniforma buvo purvina, akys — paklaikusios. Deinas įsitempė.