Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

Ku palenkė galvą:

— Labai malonu su jumis susipažinti, Domna. — Jo išraiška buvo tiesiog angeliška. Irzlus Zedo tonas nepadarė sanitarui jokio įspūdžio. — Jūsų brolis sveiksta greičiau nei bet kuris kitas ligonis, kiek man jų teko regėti, kuo iš tiesų labai džiaugiuosi, nes jis — pasibaisėtinas pacientas.

Zedas atrėžė:

— Pats irgi būtum ne kitoks, jei be pagalbos negalėtum nė užpakalio nusišluostyti. — Jis ištiesė priešais save sutvarstytas rankas. — Negaliu pakęsti, kai mane maitina.

— Tai jau tikrai, — sutiko Ku. Pasukęs prie spintelės, ją atidarė ir iš specialių skyrelių pradėjo traukti tabletes. — Domna…

Rani pasiskubino patikinti:

— Einu jau, einu. — Ji pasilenkė prie Zedo jo pabučiuoti. — Zedai-ka, nebūk bjaurybė.

— Nuostabus patarimas, tik kiek pavėluotas, — atsiliepė Ku. Jis atsisuko, vienoje rankoje laikė plastikinę stiklinaitę su vandeniu. Rani nedelsdama išėjo — žinojo, kad Zedui nepatiks, jeigu ji pamatys jį tokį bejėgį. Vos atsidūrusi vėsiame, skaisčiai apšviestame koridoriuje, Rani sudvejojo. Stambuolis apsauginis šyptelėjo jai.

— Čia jau tikrai nepasiklysite, — tarė.

Kitapus durų budinti moteris paklausė:

— Domna, tikiuosi, neketinate pėsčiomis eiti per miestą?

Rani buvo atvykusi į ligoninę Diurų Šeimos kateriu.

— Ne, — atsakė. — O ką?

Moteris pasilenkė arčiau jos. Vienas iltinis jos dantis buvo auksinis, o visas veidas nusėtas mažyčiais apskritais randeliais.

— Klausiu dėl tos pačios priežasties, dėl kurios mes esame čia.

— Dėl Maiklo A-Rae? — pasitikslino Rani. — Jeigu jis negali ištrūkti iš planetos, būtų baisiai kvaila, jei imtųsi dar labiau sunkinti savo padėtį, pridurdamas dar ką nors prie to, ko jau man pridirbo.

Moteris gūžtelėjo pečiais.

— Velniai rautų, Domna, jis ir yra kvailys.

Stambuolis apsauginis pridūrė:

— Jei norite, kad jus palydėtų, tik tarkite žodį.

— Ačiū, — padėkojo Rani.

Abu apsauginiai susižvalgė. Prasižiojo moteris:

— Domna, ką jūs darysite dabar, kai Tinklas sunaikintas? Pasistatysite naują?

— Naują Tinklą? — atsiliepė Rani. — Ne. — Ji nusišypsojo apsaugininkams, puikiai suprasdama jų nuogąstavimus. — Nerimauti neverta. Darbo jūs nepraradote.

Abu atsiduso.

— Ačiū, — ištarė stambuolis. Iš palatos atsklido aštrus Zedo balsas. Abu apsauginiai instinktyviai prišoko prie durų iš abiejų pusių. — Kaip ištversi nesusirūpinęs…

— Vaikus reikia maitinti, — pridūrė moteris. — Supraskite, šeimai praverčia visos pajamos, kiek įmanoma jų gauti. Abanatas — brangus miestas.

— Tai apsigyvenk kur nors kitur — pasaulis didelis, — pasiūlė jai išsišiepęs porininkas.

Žingsniuodama koridoriumi į žiedo formos ligoninės centrą, Rani susimąstė, ar tik nebus suklydusi atsisakydama palydovo. Tačiau pastaruoju metu kas nors nuolat sekiojo jai iš paskos — nuo to jau ėmė pykinti. Bet ji žinojo, kad moteris su auksiniu dantimi sakė tiesą: Maiklas A-Rae — kvailys, taigi neprognozuojamas. Įlipusi į laukiantį jos katerį, Rani paklausė piloto:

— Gal kas nors klausė tavęs, kokį keleivį skraidinsi šįvakar?

— Ne, Domna.

— Jeigu kas nors ir klaustų — nesakyk.

Atrodė, kad jos žodžiai pilotą mažumėlę užgavo.

— Tai Diurų Šeimos reikalai. Aš į juos nesikišu.

— Jeigu kas nors imtų domėtis, kas aš tokia ar kokia viešnia apsistojo Diurų Šeimos namuose, tuojau pat pranešk man.

— Gerai.

Kateris atsiplėšė nuo žemės. Mašinos korpusas buvo užtemdytas, bet per siaurą lango juostą Rani matė apačioje paklotą žaižaruojantį miestą, nusagstytą šviesų virtinėmis.

Reginys buvo kerinčiai gražus, toks gražus, kad kone spaudė ašarą. Kateris sukosi spirale, o miestas apačioje, regis, skleidėsi tarsi gėlės žiedas. Iš paties centro — Aukciono Aikštės, dabar tamsios — į visas puses driekėsi šviesų virtinės. Šiaurės rytuose švytintis srautas skalavo Dykvietės papėdę, vakaruose nutrūko įtekėjęs į įlanką bet visomis kitomis kryptimis žėrintys kaspinai tęsėsi kiek akys aprėpė; Rani ėmė atrodyti, kad kaip tik jos, šviesos, ir yra tikrasis miestas — ne pastatai, paprasčiausiai atspindintys ryškiai tvieskiančius žibintus, ir ne žmonės, kurių iš tokio aukščio ji net negalėjo įžiūrėti. Įlankoje tviskėjo ledkalniai — atrodė, kad šviesą skleidžia patys, nors iš tikrųjų tai buvo tik miesto atšvaitas jų šlaituose. Rani pasilenkė prie katerio lango, norėdama geriau matyti apačioje praplaukiančius ledkalnius; pilotas staiga pakreipė skraidyklę tiesiai į vakarus — iš pradžių Rani pamanė, kad be jokio konkretaus tikslo. Bet tuojau pat ji net riktelėjo apstulbusi ir sužavėta. Pačiame pietiniame ledkalnio šlaite tvykstelėjo įsispaudęs miesto atvaizdas. Iš pradžių Rani net neįžiūrėjo skirtumo tarp tikrojo miesto ir jo atspindžio, bet po akimirkos suvokė, kad miestas lede — apverstas aukštyn kojom. Neįtikėtinas tarsi sapnas, miražas įsiliepsnojo, sumirgėjo ir tuojau išsisklaidė, liko tik glotnus ledo paviršius, šen bei ten nužertas atspindėtos oranžinės šviesos lopinėliais.

— Kas tai buvo? — sukuždėjo Rani.

— Optinė iliuzija, — paaiškino pilotas. — Pamatyti ją galima tiktai naktį, ir tik tada, jei pavyksta priartėti prie ledkalnio labai tiksliu kampu. Šįsyk mums pasisekė.

Norėčiau pamatyti tai dar kartą, galvojo Rani. Beveik žiojosi iš tiesų to paprašyti, tačiau kateris jau sparčiai leidosi — Diurų Šeimos namai buvo visai čia pat.

— Ačiū, — ištarė Rani. — Buvo nuostabu.

— Nėra už ką, Domna, — atsakė pilotas.

Kateris įsmuko į angarą. Stoge įtaisytos durys užsivėrė lyg susiglaudžiantys delnai. Rani išlipo iš katerio. Ferisas jau laukė jos.

— Kaip sekėsi skrydis? Ar tavo brolis jaučiasi geriau?

Ji valandėlę žvelgė į jį, o paskui delnu švelniai palietė jo lūpas.

— Tššš, — ištarė. — Nekalbėk.

Ferisas tik gurktelėjo seilę ir nutilo. Tylėdama Domna pirm jo nužingsniavo į namą. Mirguliuojančio reginio prisiminimas greitai išblėso; Rani atsiduso.

— Viskas gerai, — ištarė.

— Ar kas atsitiko? — sunerimo Ferisas.

Ji papurtė galvą.

— Regėjau optinę iliuziją, — atsakė. Nuo ore tvyrančio maisto kvapo jos burnoje staiga susitvenkė seilės. — Aš alkana kaip žvėris.

— Gerai. Vakarienė tavęs jau laukia. — Ferisas droviai dirstelėjo į Rani. — Ir dar pamaniau štai… na, kai pavalgysi… galbūt norėtum pažiūrėti mano modelių?

„…jo tikslas — atkurti namo rūsyje visą Abanatą… ” Rani nusišypsojo.

— Mielai juos apžiūrėčiau, Ferisai, — pasakė ji.

O po to, tarė Rani sau, kai juodu žingsniavo į valgomąjį, po to paskambinsiu Nialai Hamiš ir sužinosiu kodą bylos, į kurią prašiau jos surinkti visą įmanomą informaciją apie Maiklą U-Anasį.

Miesto maketas pasirodė įdomesnis, nei Rani Jago tikėjosi.

Jis užėmė kone visą erdvaus Diurų Šeimos namų rūsio plotą: pastatų modeliai spietėsi ant didžiulio tvirto stalo maždaug juosmens aukštyje, apšviesti palubėje paslėptų lempų, nuostabiai tikroviški ir konstrukcija, ir statybinėmis medžiagomis. Ferisas didžiuodamasis paaiškino, kad gatvės ir pastatai, netgi mažulytės tvorelės ir puošnūs tiltai pagaminti iš tų pačių medžiagų, kaip ir tikros miesto gatvės, pastatai bei tiltai. Parkai buvo nulipdyti iš žalio plastiko, tačiau vanduo fontanuose tryško tikras. Slenkančios šaligatvių juostos iš tikrų jų judėjo, o Rytų Nusileidimo terminalo makete ore kybojo netgi mažulytis kateris. Stalas buvo gerų dvidešimties kvadratinių metrų ploto. Tušti lopinėliai ženklino dar neužbaigtas vietas: hiperių rajone raizgėsi gatvės, tačiau pastatų dar nebuvo, tuščias sklypas žiojėjo ir ten, kur turėtų būti pagrindinis Nusileidimo terminalas. Bet miesto centras: Aukciono Aikštė, Barakai, Šeimų namai — atrodė visiškai užbaigti.