Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

Rani susiraukė. Nereikėjo Kristinai kištis į tai, suirzusi pagalvojo.

— Tai anaiptol nebuvo kvaila, — pasakė ji. — Šiaip ar taip, tu — Ferisas Diuras, Domnis Ferisas Diuras, ir esi savosios Šeimos galva, net jei ir nesi atsakingas už visus jos sprendimus.

Kad ir ko tebūtų vertas tas titulas, pridūrė ji mintyse. Gerai dar, kad Domnai Sam užteko sveiko proto neatimti iš Feriso ir šito. Ji apžvelgė kambarį, negalėdama atsistebėti, kaip rūpestingai ir kruopščiai šis apstatytas. Lovos užtiesalas — iš aptono ir šilko, užuolaidos — gazinės, baltos. Baltas ir lovos galvūgalis — medinis, su trimis ištraukiamomis lentynėlėmis.

Kažkas pasivargino iš tiesų smulkiai nupasakoti jam mano kambarį, dingtelėjo jai.

— Ferisai, kas tau padėjo įrengti šitą kambarį?

— Pyksti? — paklausė jis.

Dievulėliau…

— Ne, — atsakė Rani. — Visai nepykstu. Man jis labai patinka.

Ferisas apsilaižė lūpas.

— Man padėjo Klera.

— Klera Brion?

Jis linktelėjo.

— Ir dar Aliza Kynet — trupučiuką. Tiesa, ji visiškai nesuprato, kodėl man parūpo, kaip atrodo tavo kambarys. Bijojau pasakyti jai teisybę. Tikriausiai ji palaikė mane įkyruoliu. Jos vaikai visi tokie protingi…

Rani pasakė:

— Tai byloja apie šį tą daugiau nei protas. Apie gerumą. — Ji paleido supamojo krėslo atlošą, priėjo prie Feriso ir pasistiebusi ant pirštų galiukų pabučiavo į skruostą. — Tu man toks geras, kad aš mielai pagyvensiu čia kurį laiką — mažų mažiausiai tol, kol Zedą išrašys iš ligoninės. Ar galima?

Ferisui iš nuostabos net apatinis žandikaulis atkrago. Bet tuoj pat jis išsitiesė ir oriai pareiškė:

— Domna, jaučiuosi pagerbtas.

— Tau aš — tiesiog Rani, — tarė ji.

Moteris dirstelėjo spintos pusėn: kažin ar ten esama ir drabužių? Būtų ryžusis net lažintis, kad jų ten yra ir kad visi — kaip tik jos dydžio. Rani pasidarė smalsu: nejaugi vonios kambaryje rasianti ir mėlynomis bei kreminėmis plytelėmis išklotą dušo kabiną?

— Ar šiame kambaryje yra kompiuteris su telefono ryšiu?

— Galiu pajungti, — atsakė Ferisas. — Norėtum?

— Taip, būtų puiku, — atsakė ji.

Jos dar laukė pokalbis su Kristina Vu, taip pat ir su Lorasu U-Elenu, jeigu tik šis kalbėsis su ja — ką gali žinoti, galbūt U-Elenas vis dar slapstosi nuo Maiklo A-Rae; o jeigu Kristina palaimins jos planus, dar reikės pasikalbėti su Taku Rafaeliu…

Ji net sumirksėjo, kai spragtelėjo užsidarančios durys. Pademonstruodamas nebūdingą j am takto jausmą, Ferisas pasišalino taip tyliai, kad Domna net neišgirdo jo išeinant. Nusispyrusi batus, Rani kojų pirštais ėmė gniaužyti kerito kailį. Kairėje pusėje mėlynoje sienoje metalu blizgėjo interkomo grotelės. Vonios kambaryje ant lentynėlės gulėjo jos mėgstamos rūšies muilas, o greta — visai toks pat dantų šepetėlis, kokį Zedas kadaise buvo parvežęs jai dovanų iš kažkurio pasaulio, kurį aplankė Tinklas, baigdamas apsukti maršruto ratą. Atrodo, iš Sabado.

Prisiminti Tinklo jai visiškai nesinorėjo. Rani nusimetė drabužius, vis negalėdama atsistebėti dviejų kambarių panašumu. Šitiek laiko paskirta tuščioms fantazijoms… Rani palinko arčiau apskrito veidrodžio ir dabar jau aiškiai įžiūrėjo per pastarąsias kelias savaites išgyventos įtampos pėdsakus: jos veide lyg siūleliai vingiavo raukšlės.

Senstu, pagalvojo moteris. Netrukus atrodysiu taip pat, kaip atrodė mano motina.

Tokia mintis ją suglumino. Ji visiškai nenorėjo tapti panaši į Izobelę. Ne, to nebus! — tarė Rani savo antrininkei, žvelgiančiai į ją iš veidrodžio. Išsirengusi nuoga, ji prisispaudė delnus prie pilvo. Nepajuto jokio skirtumo. Aš nėščia, tarė ji atspindžiui veidrodyje, aš nešioju Žvaigždžių Kapitono kūdikį… Tai bent romantiški svaičiojimai — Izobelė, jei tik galėtų išgirsti, akimoju ją nutildytų. Žvelgdama į veidrodį Rani pasitrynė rankas. Užteko prisiminti motiną, kad pašiurptų oda.

Kad ir kas tu būtum, — kalbėjo ji dar negimusiam kūdikiui savo įsčiose, — pažadu, tau nereikės augti taip, kaip augau aš, tau nereikės mylėti ir neapkęsti savo motinos, kaip kad aš mylėjau savąją ir jos neapkenčiau, tau nereikės gyventi pririštai prie vieno pasaulio be menkiausios galimybės ištrūkti. Prižadu: tau aš tokią galimybę suteiksiu.

Paskui, linktelėjusi veidrodžiui, kuriame, šiaip ar taip, nebuvo nieko baisiau už jos pačios atspindį, Rani žengė į mėlynomis bei kreminėmis plytelėmis išklotą dušo kabiną.

Tą patį vakarą nuvažiavusi į ligoninę aplankyti Zedo, šį rado pakilusį ant kojų.

Apsauginiai mėlynomis ir sidabrinėmis uniformomis spietėsi koridoriuje prie palatos durų ir šnekučiavosi prislopintais balsais. Kai tik Rani prisiartino, jie prasiskyrė.

— Labas vakaras, — pasisveikino Rani.

— Labas vakaras, — atsiliepė vienas jų — stambus žaliūkas, beveik toks pat milžinas, kokia buvo skelietė Džo.

— Kaip laikosi mano brolis? — paklausė ji.

— Nemiega. — Vyriškis kryptelėjo galvą. — Ir dar kuo bjauriausiai nusiteikęs. Tasai trumpulis — chirurgas — neleidžia jam per daug šokinėti.

— A, — tarstelėjo Rani ir pabeldė į duris. — Zedai-ka, čia aš.

— Įeik!

Nekantriai nuskambėjęs balsas ją padrąsino. Stumtelėjusi delnu, ji atidarė duris. Zedas stovėjo prie lango. Jo rankos buvo sutvarstytos nuo alkūnių iki pirštų galiukų ir dar toliau.

— Rani, — ištarė jis. Kilstelėjo sugipsuotą kairiąją ranką, priglaudė tvarstį seseriai prie skruosto.

Tvarstis trenkė vaistais. Rani žinojo: po galaižin kiek marlės sluoksnių slepiasi nauji audiniai, po jais — kaulai ir dar sudėtingas nuolatinių įtraukiamų nagų mechanizmas, ir visa tai padengta keliais įvairių atkuriamųjų tepalų sluoksniais. Zedo veidas virš to groteskiško tvarsčio luito atrodė sulysęs, budresnis nei iki tol. Kas atsitiko Tinkle? — Rani niežėjo liežuvį paklausti. Dariena Riis tave išdavė ir tu ją nužudei — tai žinau. Bet kas po viso šito atsitiko tau pačiam? Garsiai sesuo paklausė visai ko kito:

— Kaip jautiesi?

— Nekantrauju, — atsakė brolis.

Nužingsniavo iki lovos, paskui grįžo atgal prie Rani. Pro langą ji matė tamsą, kurioje tyvuliavo lempų nutvieksti šviesos ežerėliai, o už tamsos ruožo švietė kitas ligoninės korpusas. Kažin kuris? — parūpo jai.

— Ja nesutinka manęs iš čia išleisti, — pasiskundė Zedas.

— O ką tu nori daryti? — paklausė Rani.

Brolio veidas virto akmeniu.

— Noriu surasti Maiklą A-Rae, — atsakė.

Rani ant liežuvio galo sukosi frazė: Aš žinau tikrąją jo pavardę, Zedai-ka. Tačiau jo žvilgsnis buvo pernelyg nuožmus, kad ji ryžtųsi dabar pat tai iškloti.

Pasakė ji ką kita:

— Tikiuosi, Abanato policijai galų gale pavyks jį surasti, Zedai-ka. Beje, atrodo, kad referendumas jau tikrai nebeįvyks.

— Aha. — Jo pečiai smuktelėjo žemyn. — Džiaugiuosi.

— Buvau susitikusi su Lorasu U-Elenu. Deinas nuvedė mane pas jį.

— O, tikrai? — Jis, regis, visu kūnu kiek atšlijo nuo jos. — Mes apie tai nesikalbėjome, ar ne?

— Ne.

— Mes taip ir nepasikalbėjome apie tokią daugybę visokių dalykų…

Zedas apsisuko, atsigręždamas veidu į seserį, alkūnėmis įsiremdamas į lovą. Sutvarstytos jo rankos kadaravo tarp jųdviejų. Staiga Rani suprato, kad Zedas laukia, kol ji prašneks — kol ims kamantinėti visų tų dalykų, kurių negalėjo išklausti iš Deino Ikoro, užduos visus tuos klausimus, į kuriuos Deinas negalėjo žinoti atsakymų… Ar tu iš tiesų ją mylėjai? Ar tikrai būtum išvykęs iš Čabado? Rani sugniaužė kumščius ir įsmeigė žvilgsnį į blizgančias duris. Šios margavo rombų ornamentais.