Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Žvaigždžių Kapitonas Deinas Ikoro, — ištarė ji.

Deinas vargais negalais pasikėlė iš krėslo.

— Tai aš, — ištarė.

— Hipererdvės policijos narkotikų skyrius pagarbiai prašo jūsų pagalbos.

Deinas atsiduso. Jam neišpasakytai magėjo pasiųsti tą moteriškę nuveikti ką nors anatomiškai neįmanomą su juodąja skyle.

— Kokios dar pagalbos? — paklausė jis.

— Tai nuobodus, varginantis darbas, — atsakė ji. — Norėtume, kad atsisėdęs prie aparato smulkiai papasakotumėte viską, kas atsitiko Sardonikso Tinkle, prieš šiam susprogstant.

Deinas atsilošė krėsle.

— O kas, jeigu aš nenorėsiu padėti? — paklausė.

Ji atsakė:

— Na jau, kapitone. Žinau, jūs pavargęs, jums norisi namo, bet juk nesate mažas vaikas. Mums reikalingas tas liudijimas. O jūs — vienintelis žmogus, galintis viską papasakoti.

— Klauskite Zedo Jago, — pasiūlė Deinas.

Graem papurtė galvą. Deinas nutarė, kad jos nosis sulaužyta mažų mažiausiai vieną kartą — buvo pastebimai nukrypusi į dešinę pusę.

— Zedas Jago šiuo metu — centrinėje ligoninėje, kalbėtis su mumis jis negali. O net jei ir turėtų sąmonę, dar nežinia, ar norėtų kalbėtis.

Deinas nejučia prisiminė sudegusių Zedo rankų vaizdą. Ir kvapą. Nuo to prisiminimo ėmė mausti skrandį.

— Gerai jau, — ištarė. — Kadangi vis vien negaliu tuoj pat išsikrapštyti iš čia… — Jis nusižiovavo. — Tori…

Hiperė linktelėjo jam.

— Buvo smagu, — pasakė. — Gal kada nors pakartosime dar sykį. — Ji klestelėjo į piloto krėslą.

— Geriau nereikia, — atsakė Deinas.

Kėtė Graem mostelėjo į atvirą liuką. Du farai išlipo iš laivo pirm Deino, dar du sekė iš paskos. Naktis buvo tamsi ir šalta, bet galingų žibintų nutviekstame skrydžių lauke buvo šviesu kaip dieną. Deinas stabtelėjo ant liuko briaunos. O jau maniau, kad iškeliauju namo… Jis palinko į priekį, jo delnai apgniaužė vėsų lubų skersinio metalą.

Abanato ligoninėje Zedas Jago plūduriavo tykaus kambario palubėje virš baltos lovos, žvelgdamas į gulintį joje žmogų sudegusiomis plaštakomis.

Kol nesusivokė esąs bekūnis ir nematomas, jis trupučiuką nuogąstavo, kodėl tasai žmogus lovoje jo nemato ar bent niekaip neparodo matąs. Kita vertus, jo nematė išvis niekas iš esančiųjų kambaryje: nei susispietę prie lovos gydytojai, nei apsauginiai mėlynai sidabrinėmis uniformomis. Į palatą įėjo dar du žmonės — jis atpažino Sają Tomas ir Ja Narajaną. Juodu ėmė kalbinti žmogų sudegusiomis rankomis.

— Galiu tai padaryti, — pasakė chirurgas. — Medicininiu požiūriu tai netgi visai paprasta: didžiąją darbo dalį jau nuveikė lazerio spindulys. Kraujo apytaka žemiau alkūnės normali, neįsimetė joks užkratas. Galiu švariai nugrandyti apanglėjusį kaulą, o po to, įtaisęs nagų mechanizmą, priauginti naujus audinius. LAS turi kaip tik tinkamų audinių pavyzdžių.

Saja Tomas paklausė:

— Zedai, ar esi tikras, kad nori šito?

— Esu tikras, — atsakė lovoje gulintis žmogus. Esu tikras, sukuždėjo Zedas Jago.

Regėdamas raukšleles, susimetusiais palei jos akis, jis suprato, kad toks jo sprendimas Sajos anaiptol nedžiugina. Nesibaimink, bandė padrąsinti ją užmiršęs, kad plevena bekūnis, kad ji jo negirdi. Jis norėjo pasakyti jai, kad jam buvo gerokai pasimaišę, bet dabar jis jau vėl esąs sveiko proto sveikas tiek, kiek jam tai skirta. Kitais laikais ir kitame pasaulyje kas nors galbūt pasakytų, kad jis buvo apkerėtas.

— Nesibaimink, — ištarė lovoje gulintis žmogus.

— Pasakysiu Jukiko, — tarė Saja Tomas.

Gydytojai išėjo. Zedas Jago įsirangę atgal į savo kūną. Prireikė šiek tiek pastangų, kad ten ir pasiliktų. Jis ničnieko nejautė. Suglebęs kūnas buvo tarytum koks kiautas — nedaugiau. Kažin, dingtelėjo jam, ką pamanytų Ja Narajanas, jeigu žinotų, kad jam lemta ne tik įtaisyti šitoms plaštakoms įtraukiamus žvėries nagus, bet dar ir pritvirtinti prie kūno sielą?

Operacijai jam pritaikė bendrąją nejautrą. Jausdamas, kaip grimzta į cheminių kvaišalų sukeltą užmarštį, Zedas dar spėjo pasigailėti negalįs bekūnis sklandyti virš stalo ir stebėti, kas su juo daroma. Vos pagalvojęs apie tai, išsyk užmigo. Atsipeikėjo pooperacinėje palatoje — vis dar gerokai apkvaitęs, perdžiūvusia burną, bet vientisas, vėl — jis pats. Zedas bandė pakrutinti rekonstruotus pirštus gydomojo gelio tvarstyje. Bet pats nesuprato, ar pirštai jam pakluso.

Priartėjo kažkokia moteris, sustojo prie lovos krašto. Tai buvo Rani. Ji vilkėjo žalią ligoninės drabužį, bet Zedas ją atpažino. Jam parūpo, ar sesuo pyksta ant jo. Žinojo, kad esama priežasties ant jo pykti, bet kokia ji, nebeįstengė prisiminti. Jam perštėjo gerklę, kalbėti jis galėjo tik pakuždomis.

— Rani-ka…

— Zedai-ka, — atsakė ji.

Priartėjo dar vienas žaliarūbis pavidalas, prikišo jam prie lūpų drėgną skepetą pačiulpti. Stemple nuriedėjo keli vandens lašeliai.

— Tinklas… — ištarė jis.

— Žinau, — pasakė ji. — Žinau. Bet nesuk sau galvos dėl to. Turiu kitų planų. Kai šiek tiek sustiprėsi, papasakosiu tau apie juos.

Zedui labai norėjosi pasakyti seseriai, kad jis jau nebepamišęs.

— Ateisiu rytoj, — pažadėjo ji. — Jie nenori, kad užsibūčiau čia dabar. Sveik greičiau, Zedai-ka.

Jau eidama pro duris, ji pasiuntė jam oro bučinį. Zedą užliejo staigus, netikėtas džiaugsmo šuoras tarytum akinančios šviesos tvyksnis. Jis sudejavo.

Priėjo pripuolė sunerimęs gydytojas.

— Ar jums skauda?

— Ne. O, ne. Aš laimingas, — atsakė Zedas Jago.

Pooperacinio skyriaus vestibiulyje Rani Jago sustojo šnektelėti su Ja Narajanu.

— Zedas mane atpažino, — tarė moteris. — Jis kalbėjosi su manim.

Mažasis chirurgas pralinksmėjo. Tamsios jo akys žybtelėjo.

— Nieko nuostabaus, kad jis atpažino jus, Domna. Jo smegenys nėmaž nepakenktos. Rytoj jau pakils iš lovos, o po keturių dienų galėsite vežtis jį namo.

— Labai ačiū, — padėkojo Rani. — Sąskaitą prašau siųsti man, į Jago Šeimos užmiesčio valdą.

— Kaip norite, — atsakė jis.

— Kaip tik taip ir noriu, — tarė Rani ir dirstelėjo į išsinuomoto katerio pilotą, kuris kantriai laukė keleivės visą tą laiką, kol ji buvo ligoninėje. Prieš pat Deino Ikoro skambutį ji susisiekė su Rytų Nusileidimo terminalu ir nusisamdę pilotą su kateriu.

— Ačiū, — padėkojo jam Rani. — Nuoširdžiai dėkinga už pagalbą.

Vaikinukas — ištįsęs, kaulėtas, nevikrus ir iš pažiūros labai jaunas — droviai nusišypsojo.

— Nėra už ką, ponia. — Jis kalbėjo maloniu balsu, tęsdamas žodžius. — Tikiuosi, komandoras greitai pasveiks.

Rani atsakė:

— Mano brolis iš tiesų netrukus bus visiškai sveikas.

— Tai gerai. Ar norėsite dabar pat keliauti namo, ponia?

Taip, pagalvojo Rani.

— Ne, — atsakė. — Ačiū. Jeigu man dar prireiks tavo paslaugų, paskambinsiu į Rytų Nusileidimo terminalą.

Ji žiūrėjo, kaip pilotas tolsta išlenktu koridoriumi. Netrukus ir pati nusekė paskui jį maršrutu, kurį jai buvo nurodę iš anksto: iš pooperacinio skyriaus — į LAS, iš LAS — į ambularotiją, o jau iš ambulatorijos buvo galima išeiti ir į gatvę. Dukart ji prasilenkė su žmonėmis, vilkinčiais mėlyną ir sidabrinę uniformą. Ligoninės darbuotojai sakė jai, kad šie žmonės pradėjo rinktis netrukus po to, kai buvo atgabentas Zedas; Rani parūpo, kas galėjo juos iškviesti, kaip jie sužinojo.