Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

Tačiau ji — ne Izobelė. Ji neketino Zedo bausti. Pasakė:

— Tu netgi nepaklausei, kur aš apsistojau.

Rani išgirdo, kaip jis iškvepia sulaikytą orą.

— O kur tu apsistojai?

Sesuo pažvelgė į brolį ir nusišypsojo.

— Diuru Šeimos namuose.

Zedo antakiai šoktelėjo aukštyn.

— Ar nemanai, kad dar mažumėlę per anksti?

— Nemanau, — atsakė ji. — Aš nebetekėsiu už Feriso Diuro.

— Papasakok.

Rani paaiškino jam padėtį.

Ji manė, kad Zedas ims šaipytis, kad mestelės vieną kitą pastabą ta dygia intonacija, kokią paprastai pasitaupydavo išreikšti tiems jausmams, kurių nepažino arba nenorėjo pažinti. Bet ne: jo akyse šmėkštelėjo užuojauta ar bent jau gailestis.

— Vargšas žmogėnas, — ištarė Zedas. Ir nuleido rankas, kurias lig tol laikė nei šiaip, nei taip atkišęs priešais save. Rani netilpo galvoj, kaip jis galėjo miegoti, šitaip nepatogiai supančiotas.

— Ar norėsi ilgėliau pagyventi ten? — paklausė sesers.

— Ne! — priblokšta šūktelėjo Rani. — Žinoma, ne. Chirurgas sakė man paleisiąs tave iš ligoninės po keturių dienų. Ketinau išsinuomoti namą.

Jis nusišypsojo.

— Būtų šaunu, Rani-ka.

Kažin ką jis daro, jei prireikia pasikasyti ar išsišnypšti nosį? — dingtelėjo jai.

— Ar nori, kad papasakočiau tau apie Lorasą U-Eleną? — paklausė.

— Prašau papasakoti.

Ji pasitrynė smakrą.

— Zedai-ka, nepatikėsi savo ausimis. Jis atsibastė į Čabadą tam, kad parduotų man dorazino formulę.

— Ar jis pats ją žino? — paklausė Zedas.

— Ne. Bet jis pažįsta tuos, kurie žino. — Rani paaiškino broliui nuo seno susiklosčiusius santykius tarp „Vaistų gamybos, Inc.” ir „Farmacijos”.

Zedas iš tiesų negalėjo patikėti.

— Ar nori pasakyti, kad visai dorazino gamybai vadovauja įmonė, įsikūrusi Kerėtojuje, drauge su nusikalstamu konsorciumu, įsikūrusiu galaižin kur, Vermiliono sektoriuje ar dar kokiame užkaboryje? — Jis garsiai iškvėpė. — Ir šitai tęsiasi jau penkiasdešimt metų?

Rani linktelėjo.

Zedas tyliai ištarė:

— O mūsų motina taip ir nesugebėjo to iššniukštinėti.

— Taigi, — sutiko Rani.

— Jie prašo penkiolikos milijonų kredų… ar mes tiek turime?

Jis pasakė „mes”. Rani nusišypsojo.

— Taip, Zedai-ka. Kaip tik maždaug tiek ir turime. — Ji sudvejojo, bet paskui pridūrė: — Savaime aišku, sunaikinus Tinklą, mūsų finansiniai reikalai gerokai komplikavosi.

Zedas atsakė ramiai:

— Be jokios abejonės, Tinklas turėjo būti apdraustas. Izobelė nieku gyvu negalėjo pamiršti tuo pasirūpinti.

— Tinklas, aišku, apdraustas, — sutiko Rani. — Tačiau draudimas, kaip žinai, atlygina nuostolius visada, išskyrus nenumatytų nelaimingų atsitikimų, piktavališkų kėslų, apgaulės, maišto ar Dievo valios pasireiškimo atvejus. O Tinklo sunaikinimą galima be vargo priskirti trims iš šių nedraudiminių kategorijų — jei ne visoms penkioms.

— Tai ką tu darysi? — paklausė jis. — Statysi naują Tinklą?

— Už kieno pinigus? — paklausė ji. — Ne. Aš galvoju apie gamyklą. Visi pinigai, kiek jų pavyks sukaupti, bus skirti jai.

Jo kaklo raumenys sutrūkčiojo:

— Rani, aš…

Ji negalėjo leisti jam to pasakyti.

— Zedai-ka… Man prireiks tavo pagalbos.

— Pagalbos? — Brolis dirstelėjo į savo rankas. — Nežinau, kuo dar galėčiau tau praversti, Rani-ka. Chirurgo įgūdžius aš išmainiau į ledo alpinizmo įrangą.

Ji atsakė:

— Žinai, yra tokia daugybė ledkalnių, į kuriuos tu galėtum kopti, Zedai-ka. Mūsų įmonei, mūsų fabrikui, mūsų ūkiui reikės valdytojo. Galvojau apie tave.

— Turėsiu vadovauti ūkiui?

— Tau nestinga patirties, — kalbėjo sesuo. — Tu moki susidoroti su iškylančiomis problemomis. Sugebi įsakinėti. Ir dar labai gerai nusimanai apie narkotikus.

Jis žvelgė kažkur pro ją. Rani parūpo, ką jis ten mato. Galiausiai Zedas paklausė:

— Ar toje gamykloje bus vergų?

— Be abejo, — atsakė ji.

Zedas giliai įkvėpė, paskui išpūtė orą, regis, iš pačios plaučių gilumos.

— Gerai, imsiuos to darbo, — tarė.

Rani susimąstė, ką jam reikėtų daryti, jei sesuo nebūtų pasiūliusi tokios išeities. Galbūt jis ieškotų aukų kur nors kitur? Gatvėse, hiperių bare, o gal tose Abanato landynėse, kuriose seksas perkamas už pinigus? Kadaise ji vylėsi, kad vieną gražią dieną broliui dar pavyks pasikeisti, bet jei tokia miglota galimybė kada nors ir egzistavo, Dariena Riis sunaikino ją galutinai. Rani prisispaudė delną prie pilvo. Reikėtų pasakyti jam apie būsimą kūdikį. Bet dar ne dabar — pirmiau būtina įsitikinti, kad Deino nė padujų neliko planetoje.

Zedas paklausė:

— Jeigu mes sumokėsime „Farmacijai” penkiolika milijonų kredų už dorazino formulę, iš kur gausime kapitalo gamyklai statyti?

Rani nusišypsojo:

— Atspėk.

Zedas suraukė antakius:

— Pasiskolinsime?

Ji papurtė galvą.

— Neatspėjai. Bandyk dar kartą.

Dabar jau galvą papurtė jis.

— Pasakyk.

Rani atsakė:

— Iš Federacijos.

— Ką?

— Tai Kristinos sumanymas, — paaiškino Rani. — Ji sako, esą Taryba turėtų pateikti Federacijai oficialų ieškinį, kad ši sumokėtų Jago Šeimai kompensaciją už Tinklo sunaikinimą.

Zedas vyptelėjo puse lūpų.

— Sumanu.

— Kristina tikrai sumani, — pritarė Rani. — Ji tvirtina, kad jau esama panašaus juridinio precedento. — Rani suvokė, kad nė nereikia pernelyg pabrėžti, kokia ironija slypi šitokiame reikalavime. Ji nutarė pakeisti temą: — Beje, ar girdėjai, Zedai-ka? Iš Pagrindinio Nusileidimo terminalo atšaukti visi skrydžiai tol, kol bus surastas Maiklas A-Rae.

— Girdėjau, — atsakė Zedas. — Žvaigždės, kaip man norisi dingti iš čia, — suaimanavo jis. — Neapkenčiu šitos palatos. Pernelyg primena kalėjimo kamerą.

— Durys neužrakintos, — pastebėjo Rani.

— Taip, bet išeiti iš korpuso man niekas neleis.

Stojo tyla. Rani pagalvojo apie Binkį, uždarytą Abanato policijos nuovadoje — pripumpuotą narkotikų, pritvinkusį neapykantos. Ji vėl prašneko:

— Zedai-ka, man rodos, nė neužsiminiau tau apie tai, bet, kai dar ketinau tekėti už Feriso Diuro, galvojau ta proga paleisti į laisvę visus savo namų vergus.

— Ne, — atsiliepė jis, — tu iš tiesų nieko man nesakei.

Rani žvelgė į savo rankas.

— Neprasitariau ir Binkiui. Nors esu prišnekėjusi jam gerokai per daug kitokių dalykų. Bet jei būčiau užsiminusi apie tai…

— Galbūt jis nebūtų sudeginęs namo.

— Taigi.

Brolis švelniai paprieštaravo:

— Tu negali šito žinoti, Rani-ka. „Jei kas nors būtų ką nors padaręs — jei nebūčiau šito padariusi” — tai jau nieko nebereiškia.

O jeigu Maiklas A-Rae niekad nebūtų gimęs, tavo rankos dabar būtų sveikos, pagalvojo Rani. O balsu pasakė:

— Aš nebenoriu gyventi užmiesčio valdoje. Manau, reikėtų įsikurti Abanate.

— Aš irgi nebenoriu ten grįžti, — sutiko jis.

Atsidarė durys. Į palatą įėjo apskritutis vyriškis žalia chirurgo apranga.

— Atleiskite, — prašneko jis, — bet jums, vyresnysis, jau metas gerti vaistus. Be to, netrukus užrakins ligoninės duris. Galbūt jūsų viešnia norėtų aplankyti jus rytoj?

Zedo akys blykstelėjo; Rani išvydo, kaip jis tiesiog jos akivaizdoje vėl virsta vyresniuoju Zedo Jago, nepatenkintu įkyriai priėjo lendančiu pavaldiniu. Pro sukąstus dantis jis iškošė:

— Tai mano sesuo Rani Jago. Rani, susipažink su mano sanitaru ir prižiūrėtoju Haldanu Ku.