Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Po šimts velnių, kas gi tai? — balsu ištarė Rani.

Tačiau panašius analizių rezultatus kartą ji jau matė — visai atsitiktinai. Rani padėjo kriaušę atgal į lėkštę. Kadaise ji peržiūrinėjo Tinklo įgulos aukščiausiojo rango narių psichologines charakteristikas ir nelauktai netikėtai aptiko savo pačios brolio įrašus. Kai kurios formuluotės gal ir skyrėsi, bet išvados… išvados, bent šitaip jai atrodė dabar, buvo lygiai tokios pat…

Ji pakilo. Aštuoniolikmetį Maiklą U-Anasį, įgijusį pirminį gydytojo išsilavinimą, tikriausiai neapsakomai traukė Tinklas, mat ten jis įžvelgė progų tenkinti kai kuriuos seksualinius įgeidžius — progų, kokių negali pasitaikyti niekur kitur. Tiesa, visos kameros buvo nuolat stebimos, bet kam šaus į galvą tikrinti, ką veikia vergus apžiūrinėjantis gydytojas? Dauguma vergų, kuriems jis skirtų šiek tiek ypatingo dėmesio, veikiausiai būtų pernelyg apkvaišę nuo narkotikų, kad ką nors aštriau pajustų. O jau skųstis, savaime aišku, nė vienas iš jų nesiskųstų. Ir še tau — jo prašymas buvo atmestas. Rani vaikinuko kone pagailo. Kažin ar jam kas nors paaiškino, kodėl nepriėmė į darbą? Tikriausiai jis nebūtų patikėjęs, net jeigu jam ir būtų tai pasakę. Rani susibruko rankas į kišenes. Prieš devynerius metus Tinklo valdytojas buvo Juičis Heika, o Zedas Jago — ką tik paskirtas vyriausiojo gydytojo pavaduotoju..

Kažin ar tais laikais jau plačiai sklido gandai? — svarstė ji. To ji negalėjo žinoti. Bet puikiai įsivaizdavo, kaip turėjo įdūkti Maiklas U-Anasis, kai išgirdo — o tuo, kad išgirdo, neverta net abejoti — kalbas, pakankamai aiškiai bylojančias, jog Zedas Jago yra sadistas, ir netgi tam tikros, gana retai pasitaikančios, rūšies.

O paskui tasai pats Zedas Jago paaukštinamas pareigomis — tampa vyriausiuoju gydytoju ir viso Tinklo valdytoju…

Tai turėjo atrodyti — o ir buvo — siaubingai neteisinga. Tai, bent pati sau, Rani turėjo pripažinti. Jeigu Zedas nebūtų Jago… Ne, vis dėlto kvaila svarstyti, kas būtų, jeigu būtų. Rani nenutuokė, ar U-Anasis — veikiau reikėtų sakyti A-Rae — pats suvokia, kas esąs. Visos jo kategoriškos moralinės nuostatos — savaime suprantama, tik priedanga. Bet, daugelį metų stebėjusi brolį, Rani puikiai žinojo, kaip sunku jaustis visateisiu visuomenės nariu, kai ta pati visuomenė tavo giliausias erotines paskatas laiko griežtai smerktinomis. Nieko nuostabaus, kad A-Rae šitaip neapkentė Tinklo. O jo paties šeima dalyvavo nelegalioje prekyboje, tiekiančioje Tinklui draudžiamus preparatus — vadinasi, jų jis irgi turėjo neapkęsti. Rani gurktelėjo. Kriaušės skonis galugerklyje pasirodė kartus. Dabar jau Maiklo A-Rae neapykantos Zedui priežastys atrodė visiškai logiškos. Jis pats juk karštai troško būti Zedas, turėti tai, ką turėjo Zedas Jago. O kadangi tai nepavyko, beliko Zedo neapkęsti. Be jokios abejonės, niekinti Zedą Jago — kur kas lengviau negu niekinti patį save.

Ir vis dėlto… Rani piktai pakratė galvą. Kad ir kokios būtų priežastys, pateisinti jo nieku gyvu negalima. Ji pagalvojo apie Amri, mirštančią liepsnojančiame name, apie Džo Lėjakanavą, apie beprasmiškai sunaikintą Tinklą. Netgi ji, Dariena Riis, nenusipelnė vinkliomis manipuliacijomis būti šitaip įtraukta į nusikalstamą veiklą. Kažin ko griebsis A-Rae, kai supras nebegalįs ištrūkti iš miesto? Nusižudys? Rani taip nemanė. Puls į šeimos glėbį — šeimos, kurią pats ir atstūmė? Rani neabejojo, kad jie nebenorės jo nė akyse matyti. Kaip Federacijos pareigūnas, jis tikriausiai pareikalaus, kad jį išsiųstų teisti į Neksą. Rani susiraukė. Tai nebūtų teisinga. Visus nusikaltimus jis įvykdė čia, Čabade. Kodėl Federacijos pareigūnas turėtų būti atleistas nuo bausmės, kuri grėstų bet kuriam kitam piliečiui? Prišokusi prie kompiuterio, ji pašalino U-Anasio bylą iš ekrano. Paskui pasiėmė iš stalčiaus lovos galvūgalyje lapą popieriaus bei pieštuką, sėdo prie rašomojo stalo, kurį specialiai jai parūpino Ferisas Diuras, ir ėmėsi dėlioti laiško Federacijai juodraštį: aprašė visą žalą Čabadui bei Jago Šeimai, kurią nulėmė Maiklo A-Rae veiksmai. Juodraščio kopijas ji ketino pasiųsti Ferisui, Imrei, Teo Levosui ir Kristinai.

Rani nutarė reikalausianti kompensacijos: be kitų dalykų — dar ir užtikrinti, kad Maiklas A-Rae būtų teisiamas ir nuosprendis jam skelbiamas tame pasaulyje, kurio gyventojais jis manipuliavo, jiems melavo, juos žudė.

Deinas Ikoro buvo girtas kaip pėdas.

Jis jau nebeprisiminė, kada paskutinį kartą buvo šitaip prisigėręs, bet atminė — miglotai, — kur tai buvo: „Liateroje”, o gal „Rine”, šiaip ar taip, kažkokiame hiperių bare Nekse. Tačiau dabar jis buvo Čabade, „Žaliojoje Šokėjoje”, ir iš visos širdies troško atsidurti Nekse. „Žaliojoje Šokėjoje” nebebuvo uodui snapo kur įkišti, prakaituoti kūnai grumdėsi alkūnėmis, o Roza ir Ember sukosi tokiu greičiu, kad Deinas net nebeįžiūrėjo gėrimus pilstančiųjų rankų judesių; kita vertus, šitokios būklės jis jau nieko nebeįžiūrėjo aiškiai. Niekaip negalėjo suprasti, kodėl skauda galvą. A, tikriausiai skystimėlis kaltas, nutarė ir pats sukikeno iš tokio grakštaus pokšto.

Šįvakar į barą susigrūdo du trečdaliai visų Čabado hiperių, o likęs trečdalis šlaistėsi aplinkinėmis gatvėmis: gurkšnodami, traukdami dūmą susistūgaudami su draugais ar vemdami tiesiog po įmantriai išpuoštais gatvės žibintais. Tori Lamonika sėdėjo kamputyje prie baro. Pastebėjusi, kad Deinas žiūri į ją, kilstelėjo taurę. Junona ir Lyn karštai ginčijosi: Lyn bambėjo pakuždomis, tad jos žodžių nebuvo įmanoma nugirsti, užtat Junonos baubimas aidėjo visame bare — tiesa, suregzti rišlų sakinį jai nelabai sekėsi. Tu pamėgink kalbėti, tarė sau Deinas. Kaip kažin ką, išspaustum iš savęs ką nors geriau už tokį marmaliavimą.

Jis dvi dienas — ištisas dvi dienas nuo ryto iki vakaro, kaip jam atrodė dabar, nors būdamas blaivus suvokė, kad tai truko maždaug po keturias valandas per dieną — makalavo liežuviu patupdytas priešais kompiuterį Abanato policijos nuovadoje. Po to dar valandą jam malonėdavo leisti pasikalbėti su žmogumi. Aparatui jis papasakojo visus Čabade jį ištikusius įvykius, bent truputį susijusius su Maiklu A-Rae. Šį bei tą pasakoti buvo nesmagu, kitąsyk jis net pasijusdavo pažemintas. O apie kai kuriuos dalykus ir išvis neprasižiojo: netgi Čabado policijos kompiuteriui neketino prisipažinti miegojęs su Rani Jago. Pirmąjį vakarą jį apnakvindino tiesiog policijos nuovadoje — prisigerti ten nebuvo galimybių. Bet šįvakar Deinas primygtinai išsiprašė išleidžiamas, nors ir turėjo pažadėti, kad rytą sugrįš ir atsakys į visus klausimus, kokių tik per naktį suspės prigalvoti žmonės ir mašinos.

Jis prisigėrė kaip dūmas, nes taip nepakenčiamai troško nešti kudašių iš Čabado, jog teko rinktis: nusilakti iki žemės graibymo arba sėdėti ir raudoti. Dar ko, nėra ko tau žliumbti, juk tu — suknistas didvyris, priminė jis sau. Juk tu išgelbėjai gyvybę Zedui Jago — bandei išgelbėti ir Džo Lėjakanavą, tik nesuskubai prisistatyti į vietą laiku. Vis dėlto ir vien už pastangas, tegul bevaises, visi Abanato Nusileidimo terminalo krovikai, kurių dauguma buvo skeliečiai, kone rikiavosi į eilę, kad galėtų jį pavaišinti. Jis ištuštino kokį trečdalį jam po nosimi kišamų taurių, bet ir to pakako, kad nebevaliotų paeiti. Jis nebejautė ir nuosavų ausų. Šios buvo maloniai aptirpusios — tikriausiai nuo triukšmo, nutarė jis.

Greta jo švystelėjo nuogos odos lopinėlis. Jis pakėlė galvą: tai Roza, apsitempusi tinklinėmis kelnėmis ir trumpute, žaižaruojančia aptono palaidine, kuri atrodė tarsi pasiūta iš žuvies žvynų, kyštelėjo padėklą jam po nosimi.