Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

Nieko jis ir nerado, o kai liovėsi judėjęs, virvės pratrintas kaklas jau kraujavo.

Ketvirtąją dieną po Jago Šeimos Tinklo sprogimo smagiai nusiteikęs Ja Narajanas užsuko į Zedo Jago ligoninės palatą.

— Nusinuobodžiavęs? — paklausė jis Zedo. — Nori susigrąžinti rankas? Žinai, visų pirma baisiai jau kvaila buvo jų netekti.

— Žinau, — atsakė Zedas. Jis pakilo iš kėdės prie lango ir nusliūkino prie lovos.

— Kaip jautiesi?

— Yra buvę ir geriau.

Zedas buvo pavargęs. Ne taip jau paprasta miegoti, rankas nuolat atkišus prieš save, ištiesus palei šonus ar iškėlus virš galvos.

— Gali skaityti, — pastebėjo Ja. Jis neskubriai slampinėjo po palatą, kol galiausiai tarsi visai netyčia atsidūrė greta Zedo. — Žaisti žaidimus.

— Bandžiau, — atsakė Zedas.

Jis iš tikrųjų buvo pasikvietęs Tinklo įgulos narius, drauge su jais leisdavosi į be galo be krašto trunkančias partijas kauliukais — jie mokėjo gal šešis ar septynis žaidimo variantus… Tačiau žaidimų Zedas nemėgo, o juo labiau dėl to, kad pats net negalėjo mesti kauliukų. Rankomis jis negalėjo nuveikti nė paties menkiausio darbelio, ir tai jį neišpasakytai siutino. Vandens automatą ar knygų diaprojektorių dar buvo galima pritaikyti valdyti kojomis, bet kai kurių dalykų kojų pirštais niekaip nenuveiksi. Tą rytą Zedas gavo laišką iš Rani — ji rašė išsikrausčiusi iš Diuru Šeimos namų ir pranešė, kur įsikūrusi. Zedui teko prašyti Halo Ku, kad atplėštų laišką.

Maža to, jam pasiutusiai niežėjo, tarsi po oda būtų pribyrėję smėlio. Nuobodulys ir smarkiai apribota judėjimo laisvė komandorą siutino, bet niežulys buvo jau tikra kančia, juo labiau kad — Zedas puikiai tai žinojo — niežėjo jam tik vaizduotėje. Kiekvieną rytą jį nuprausdavo. Zedas negalėjo ištverti ir šito, nepakentė, kai su juo elgiamasi tarytum su mažu vaiku. Jau po pirmojo ryto Halas perprato, kad šią procedūrą dera atlikti kuo greičiau ir nepravėrus burnos.

Ja paprašė laboranto atnešti padėklą su steriliais instrumentais.

— Ką jauti plaštakose? — paklausė.

Zedas atsakė:

— Išvis nieko nejaučiu.

— Gerai.

Sugrįžo laborantas.

— Pastatyk padėklą, atidenk ir išeik, — paliepė Ja.

Laborantas pakluso akivaizdžiai nusivylęs. Specialioje dėtuvėje gulėjo sterilios pirštinės išskleistais riešais: Ja įkišo į juos pirštus ir stipriai stumtelėjo. Pirštinės glaudžiai aplipo jo rankas. Chirurgas ištraukė plaštakas iš įtaiso, pakrutino pirštus.

— Tinka idealiai, — tarstelėjo jis, nors išstumiamos pirštinės visuomet tikdavo idealiai — specialiai buvo taip pagamintos. — Prašau ištiesti dešiniąją ranką, — pridūrė Ja, imdamas nuo padėklo chirurgines žnyples. Zedas įrėmė alkūnę į kelį. Dešinioji plaštaka siūbavo ore tarsi koks baltas sluoksniuotas balionas. — Laikyk nejudindamas. — Jis žnyplėmis ėmė laupyti viršutinį tvarsčio sluoksnį, mesdamas nuoplaišas į atliekų dėžę. Po marliniu tvarsčiu plaštaka buvo supakuota į kelis sluoksnius regeneruojančiojo gelio.

— Jei dar ilgiau nebūtum pasirodęs, — suniurzgė Zedas, — tikriausiai jau būčiau kibęs draskyti visa tai dantimis.

Narajanas sukikeno.

— Ne itin pažangus metodas, — tarstelėjo ir žnyplėmis sugriebė sukietėjusio gelio kraštą. — Štai vienas… — Nulupo gelio juostelę.

— O štai antras… — Jis triūsė toliau, marmaliuodamas po nosimi skaičius. Kai baigė, sukietėjusio gelio skivytai liko kadaruoti ant Zedo riešo tarsi nulupta vaisiaus odelė.

Plaštaka vis vien tebeatrodė kažkokia dirbtinė, tarsi pagaminta, o ne iš gyvų kūno audinių, be to, ji dar neturėjo ir pirštų. Gremėzdišką luistą tebedengė atkuriamojo tepalo sluoksnis — stora, plėvę primenanti substancija. Tepalo sluoksnis dulsvai švytėjo lyg patamsėjęs sidabras. Ja paėmė iš padėklo kempinėlę ir ėmė tekšnoti tepalo plutelę. Tepalas ėmė lėtai težti, skystėti, kol galiausiai nuvarvėjo nuo rankos. Iš gumburiuoto luisto pamažėle vadavosi pirštai. Jie buvo paraudę, atrodė kažkokie groteskiški, bjaurūs…

— Atrodo puikiai, — pareiškė Ja. Kempinėle jis nušluostė paskutinius tepalo skivytus. — Pakrutink pirštus, — paliepė.

Zedas pabandė krustelėti pirštus. Pajuto dilgčiojimą rieše. Galų gale pirštai sujudėjo.

— Reakcijos trukmė — viena kablelis trys sekundės, — pasakė Ja. — Gana normalu. O dabar prašom kairiąją ranką.

Kol Ja laupė tvarsčius nuo kairiosios rankos, Zedas mėgino judinti dešiniąją. Jam jau anksčiau ne kartą teko matyti, kaip funkcionuoja prisiūtos galūnės ar priderinti nauji audiniai: nesvarbu, koks auksarankis meistras būtų chirurgas — o Ja Narajanas buvo tikrai vienas iš pačių geriausių, — visuomet turėdavo praeiti šiek tiek laiko, kol susiderindavo senųjų ir naujųjų audinių neuronais sklindantys impulsai. Reakcijos vėlavimas be paliovos mažės, kol ilgainiui visai išnyks — tai Zedas žinojo. Tačiau plaštakos buvo lyg nutirpusios, ir tai kėlė jam nerimą. Jis krutino pirštus, sukiojo ranką per riešą, mėgindamas pajusti bent šiokį tokį jautrumą atkurtoje plaštakoje.

Galų gale Ja išlaisvino iš tvarsčių ir kairiąją ranką.

— Pajudink ją, — tarė. Zedas pakrutino pirštus. — Sinapsinis uždelsimas lyg ir kiek mažesnis, ar tau taip neatrodo?

— Na, ką manai? — paklausė Zedas.

— Manau, kad tau jau užteks voliotis lovoje, — atsakė Ja.

— Kiek galiu naudotis tomis rankomis?

— Priklauso nuo to, ką ketini daryti, — atsakė chirurgas. — Nekilnok nieko sunkaus, nesiimk jokio darbo, reikalaujančio kruopštumo. Apsaugai apsirūpink pirštinėmis nupjautais pirštų galiukais.

— Gera mintis, — sutiko Zedas.

Užsimerkęs jis bandė liete įlieti į plaštakas bent kiek jutimo, stengėsi pažadinti apmirusius nervus. Nieko nepešė ir atsimerkė.

Ja pasiūlė:

— Išmėgink nagus.

Zedas apsilaižė lūpas. Nagai galėjo išlįsti tik šiek tiek sulenkus pirštus. Zedas trupučiuką juos parietė. Ja patarė:

— Laikyk pirštus ištiestus ir sugniaužk kumštį.

— Prisimenu.

Patarimas skambėjo labai jau prieštaringai, bet iš tikrųjų toks nebuvo. Įsitempęs Zedas bandė įsivaizduoti, kaip neuroniniai impulsai sklinda rankomis.

Jo pirštai išleido nagus.

Šie buvo išties įspūdingi: maždaug dviejų su puse centimetrų ilgio, spindintys, metaliniai, aštrūs lyg skalpelis. Zedas susižavėjęs pakraipė rankas ore. Paskui atpalaidavo įtemptus raumenis, ir nagai sklandžiai įslydo atgal.

— Ačiū, Ja, — tarė jis. — Kaip tik šito ir norėjau.

Ja apžiūrinėjo savo rankų darbą taip, tarsi dar niekad nebūtų regėjęs nieko panašaus.

— Visai neblogai, — įvertino. — Kam ketini juos naudoti?

— Kopsiu į ledkalnius, — atsakė Zedas. — Ir dar kai kam.

— Prieš išeidamas iš čia, užsitepk gelio sluoksnį, — patarė Ja.

— O kada galėsiu?..

— Kopti į ledkalnius? Grįžk čionai apžiūrai po trijų savaičių. Mažų mažiausiai tiek laiko prireiks, kad visi audiniai deramai suaugtų. Galbūt daugiau.

— Ar aš galiu kasytis? — paklausė Zedas. — Ar galiu maudytis?

— Gali kasytis kiek širdis geidžia, — atsakė Ja. — O kalbant apie maudymąsi — na, jie tikrai nesurūdys, jeigu tai turi omeny. — Zedas pareigingai šyptelėjo. — Beje, nagai tikrai neišlįs netyčia. Kol kas gali truputį paskaudėti pirštų galiukus.

Zedas linktelėjo.

— Viską supratau, — tarė. — Ja, širdingai dėkoju.

— Palauk, kol gausi sąskaitą, — atrėmė chirurgas.