Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Rani?.. — ištarė jis.

— Zedai-ka.

Vienoje grotelių sienoje netikėtai atsivėrė durys. Tarpduryje stovėjo Rani, vilkinti mėlynus — Jago Šeimos spalvos — drabužius. Plaukus buvo susipynusi, kasas pritvirtinusi viršugalvyje sidabrinėmis šukomis.

— Ačiū, Kolai, — ištarė ji, ir tamsaus gymio vyriškis ištirpo šešėlyje.

Zedo širdis ėmė daužytis krūtinėje. Staiga jis panūdo bėgti neatsigręždamas. Jame suspurdėjo prisiminimai, o už jų slypėjo kančia, kurios jis nenorėjo — nedrįso — prisiminti… Jis ištiesė atkurtąsias rankas. Rani jas pastvėrė. Ir tarė:

— Prašei, kad atiduočiau tavąjį skeletą Janiui Kynetui, bet man širdis neleido taip padaryti. Skeletas tavo kambaryje.

Jo kambarys buvo tiesiai priešais sesers kambarį; langai išėjo į sodą. Rani atlydėjo brolį į kambarį, pabučiavo į skruostą ir paliko vieną. Skeletas buvo čia; eidamas pro šalį, Zedas perbraukė delnu pliką jo viršugalvį — pajuto kaulo kietumą, bet jokie kiti pojūčiai neprasiskverbė per apmarinantį gelio bei pirštinės sluoksnį. Zedas atsisėdo ant lovos ir pabandė sulenkti rankas. Raumenys neatrodė nusilpę. Jis abiem delnais atsistūmė nuo sienos. Rankos virpėjo. Reikia mankštintis, galvojo jis, reikia susigrąžinti raumenų jėgą, kurią iš senųjų raumenų audinių išdegino… išdegino… Perspėtas įsibėgėjusio pulso, jis tvojo kumščiu į sieną. Ne, jis jokiu būdu neprisimins. Nubaustąją ranką iki pat peties persmelkė skausmas tarsi šalto vėjo gūsis.

Šiurpi, lipni tamsa, regis, kybojo kažkur visai arti, prie pat regėjimo lauko ribos, pasirengusi bet kurią akimirką užgriūti ir nuskandinti. Kietai suspaudęs lūpas Zedas laukė, kol apmalš tvinkčiojimas. Pagaliau skausmas atlėgo, Zedas ištiesė ranką ir, surietęs pirštus, įsivaizdavo gniaužiąs kumštį. Akimoju išdygo nagai. Zedas nejučia susižavėjo Ja sukonstruotomis vidinėmis movomis, saugančiomis pirštų galus, kad šių nesužalotų aštrios išlendančių nagų briaunos.

Reikės įsitaisyti naują porą pirštinių, galvojo jis — sidabrinių, apkraštuotų mėlyna juostele. Būtinai pasirūpinsiąs tokias įsigyti. Zedas atpalaidavo ranką ir nagai įsitraukė — nereikėjo nė žiūrėti, kad įsitikintų. Staiga net krūptelėjo, išgirdęs kažkokį triukšmą; dirstelėjo pro langą ir išvydo krūmuose šmirinėjančią Raeką. Jį pašaukė Rani. Zedas išėjo į koridorių ir ėmė dairytis sesers pro pinučius. Tamsiai apsirengusi moteris nurodė jam eiti į vieną kambarį tikromis sienomis, pavadino jį „biblioteka”.

Zedas sėkmingai surado kambarį. Pasieniais čia rikiavosi knygų lentynos, tik kol kas tuščios. Viename kampe ant metalinio stovo kėpsojo senovinis diaprojektorius. Rani stovėjo greta jo ir skaitė laišką. Paskui ištiesė popierius jam. Zedas skubiai permetė juos akimis ir įsitikino, jog tai keturi to paties laiško egzemplioriai. Laišką pasirašė Jago Šeima, adresuotas jis buvo Federacijai. Viename egzemplioriuje paraštėje buvo brūkštelėti inicialai „FD”. Antras ir trečias primarginti komentarų. O prie trečiojo prisegtas atskiras lapas su pastabomis, pasirašytas „K. Vu”.

Rani paaiškino:

— Kristina nori, kad pasiremčiau teisinėmis nuorodomis. Teo siūlo pakeisti vieną kitą smulkmeną, bet jo pastabos nereikšmingos. Imre siunčia linkėjimus ir sako visiškai sutinkąs. Ferisui bent jau užteko sumanumo pasirašyti paraštėje.

— Kokios sumos ketini reikalauti, Rani-ka?

Ji nusišypsojo.

— Šešiolikos milijonų kredų. Šitiek Jago Šeimai kainuotų pasistatyti naują Tinklą.

— Suprantu, — tarė jis. — O už tuos pinigus…

— …mes pasistatysime dorazino gamyklą.

— O kaip kiti sektoriaus pasauliai pergabens kalinius, jei nebebus laivo?

Rani gūžtelėjo pečiais.

— Turbūt taip pat, kaip ir tada, kai Tinklo išvis dar nebuvo. Kiekvienas pasaulis turės pats pasirūpinti pervežti savo nusikaltėlius į Čabadą. Jago Šeima tieks jiems doraziną, taip pat ir technikus aptarnauti laivams, jeigu prireiks.

Ji ištiesė broliui dar vieną popierių. Tai buvo sutartis, kuria Jago Šeima įsipareigojo sumokėti penkiolika milijonų kredų „Narkozės įmonei”.

— „Narkozės įmonė”? — nesusigaudė Zedas.

— Tai trestas, kurį Kristina įkūrė specialiai tam, kad turėtume kur investuoti pinigus, kuriuos iš tiesų sumokėsime „Farmacijai”.

Zedas linktelėjo. Iš tikrųjų jam nebuvo labai įdomu. Viskas tapo kažkaip nebesvarbu, nors jam, žinoma, visą laiką rūpės tai, kas rupi jai. Rani įdėmiai stebėjo jį. Zedas tarė:

— Stulbinantis pasiekimas, Rani-ka. Vertas Izobelės.

Sesuo nusišypsojo.

— Lorasas U-Elenas rytoj ateina čia atšvęsti.

— Ar aš būsiu tau reikalingas?

Rani atsakė:

— Jis tau nepatiks, Zedai-ka. Puošeiva toks. Bet jeigu tik norėsi, galėsi švęsti drauge. — Ji pasiėmė dokumentą atgal. — Ar jau susipažinai su namų darbininkais? — paklausė. — Tasai aukštas vyriškis — mano naujasis sekretorius. Vardu Kolas Aradžijanas. Mūsų ūkvedė — Denija I–Chanu, tiesa, jai labiau patinka vadintis namų šeimininke. O Merilė Luna — virėja. Jos pyragaičiai su kiaušininiu kremu — liežuvį gali praryti.

Zedui teko nusigręžti. Tamsa kėsinosi jį praryti. Jis vis dar stengėsi jos neprisileisti.

— Piloto nebus? — šiaip ne taip išspaudė jis.

— Ne, — atsakė Rani ir pasitrynė smakrą. — Įdomu, ar Deinas suskubo pakilti iš planetos anksčiau, nei buvo sulaikyti visi laivai?

Zedas nenorėjo net pagalvoti apie Deiną Ikoro. Deinas irgi buvo tos tamsos dalis.

— Rani-ka, — tarė jis, — ar šiuose namuose atsiras koks kambarėlis, kuriame galėčiau įsirengti treniruoklių salę?

— Treniruoklių salę? — Sesuo suraukė antakius. — Gali įsirengti ją šiame kambaryje. Kompiuterį ketinu pasistatyti anoje, gatvės pusėje. Bet kam tau prireikė treniruoklių salės?

— Kad galėčiau mankštinti rankas ir pirštus, — atsakė brolis.

— Ak.

— Beje, — nukreipė kalbą jis, — tikiuosi, tavęs pernelyg netrikdo žmonės, šmirinėjantys pakrūmiais?

— Ne. — Ji nusišypsojo. — Priešingai, man net atrodo, jog tai labai miela, kad jie išvis čia. Atrodo, jie mano, kad Maiklas A-Rae tūno kažkur pasislėpęs ir rezga siaubingus planus. Bet aš pati manau, kad jis viso labo rezga planus, kaip čia išnešus iš planetos savo niekam tikusį kailį.

Jo noriu aš, pagalvojo Zedas. Pirštai, netgi padengti gelio sluoksniu ir aptempti pirštinėmis, pradėjo riestis. Kiekvienas, net pats menkiausias, kūno nervas sudirgęs ėmė trūkčioti.

— Jo noriu aš, — sukuždėjo jis ir susigėdo — neketino balsu išsakyti šio savo pageidavimo Rani akivaizdoje.

Sesuo dūrė pirštu į popieriaus lapą, kurį Zedas tebelaikė dešiniojoje rankoje.

— Užmesk akį, Zedai-ka, — ištarė ji tyliai. — Perskaityk septintą punktą.

Zedas perskaitė septintą punktą. Tai buvo per dvi pastraipas kruopščiai apgalvotais teisiniais terminais išdėstytas argumentuotas paaiškinimas, kodėl Maiklą A-Rae ir jo bendrus, kai bus sugauti, turėtų teisti ne Federacijos, o Čabado teismas.

Lorasas U-Elenas džiūgavo. Jis patapšnojo apsiausto kišenę, kurioje gulėjo sutartis, o šioje — juodu ant balto užfiksuota, jog Jago Šeima ir „Vaistų gamyba, Inc.” perves į „Narkozės įmonę” po penkiolika milijonų kredų.

— Domna, aš sužavėtas, kad mūsų bendradarbiavimas baigėsi taip vaisingai, — sučiulbo jis.

Rani nusišypsojo. Per pastarąją valandą šypsotis jai teko tiek daug, kad jau atrodė — dar kiek, ir plyš žandai.