Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Taip, žinau, tai miniatiūrinis siųstuvas-imtuvas. Šitokia įranga gana paplitusi, Domna, ją nusipirkti galima bet kur.

— Abanato Aukciono dieną Maiklas A-Rae irgi segėjo vieną auskarą su juodu perlu, — pasakė Rani.

Ketės Graem kaktą tarp antakių perkirto siaura raukšlelė.

— Domna, tai jau labai netikėtas minties šuolis. Nejaugi manote, kad Deiną Ikoro pagrobė Maiklas A-Rae? O kam jam to reikėtų? Paėmė įkaitu, kad pats galėtų pasprukti? Jeigu jo tikslai būtų tokie, mes jau, savaime suprantama, būtume sulaukę iš jo žinios.

Rani atsakė:

— Nėmaž nenutuokiu, kokie galėtų būti jo tikslai. Užtat žinau, kad Deinas Ikoro dingo be pėdsako, jo nėra nei ligoninėje, nei kalėjime, jis nė karto per keturias dienas nepasinaudojo nei kreditiniu, nei asmenybės tapatybės disku, ir dar…

— Per tris dienas, — pusbalsiu pataisė ją Zedas.

— …per tris dienas, — pasitaisė Rani, — ir dar aš turiu tvirtą pagrindą netikėti, kad jis kur nors slapstosi su meiluže. — Bent jau su meilužiu — tikrai ne, pagalvojo, bet nebepridūrė ji.

— Atleiskite, Domna, — tarė Katriona Graem. — Pripažįstu, jūsų spėjimai gana įdomūs, bet tai dar anaiptol ne svarūs įrodymai. Žvaigždžių Kapitonė Lamonika nepasiūlė jokių versijų, kas galėjo ištikti Ikoro, rėmėsi vien tik nuojauta — ne sykį tai kartojo. Atrodo, kad Deinas Ikoro pastaruoju metu — gana populiarus jaunuolis, ne tik paslaugus.

Akimirkai Rani suabejojo, ar jiedvi vis dar šnekasi ta pačia kalba.

— Atleiskite? — ištarė ji.

— Manau, jūs kuo puikiausiai suprantate, ką turiu omeny, Domna, — pareiškė Kėtė Graem.

Ne, pagalvojo Rani, jeigu tu tikrai turi omeny tai, ką galima nujausti slypint už šitų žodžių… Karščio banga siūbtelėjo jai iš širdies į galvą, o iš galvos — vėl žemyn, nusirito iki pat kulnų. Rani pasirodė, kad odą siekiantys nervų galiukai ėmė traškėti, o iš pirštų dar kiek, ir pažirs kibirkštys.

— Kapitone Graem, — paklausė Rani kuo ramiausiai, svariai tardama kiekvieną žodį, — ar jūs turite Maiklo A-Rae pakalikų, vyrų, nuotraukų?

— Taip, — patvirtino akivaizdžiai sugluminta Graem. — Turime.

— Tuomet siūlau jums štai ką. Paskambinkite Tori Lamonikai numeriu NW724-07, parodykite jai nuotraukas — paklauskite, galbūt ką nors iš jų pilotė atpažins. Ir dar siūlyčiau jums aptarti su Abanato policija geriausią būdą surasti du vyrus — vienas jų stambus, vilkįs apsiaustą, kitas lieknas ir labai girtas, — išėjusius prieš penkias naktis tokiu ir tokiu metu, tikslaus laiko nežinau, iš „Žaliosios Šokėjos”. Jeigu dėl bendradarbiavimo jums iškiltų kokių nors keblumų, tikiuosi, nedvejodama paminėsite mano vardą.

Kėtė Graem atrodė taip, tarsi būtų ką tik prarijusi kažką, kas nudilgino jai stemplę.

— Domna, jūs visiškai neįvertinate… — Ji užsikirto. — Ar galėčiau pagarbiai išsakyti prielaidą, kad jūs galbūt ne visiškai suprantate policijos darbo metodus?

— Man nusispjaut, ką jūs norite pagarbiai ar nepagarbiai pareikšti, — atšovė Rani. — Lygiai taip pat, kapitone Graem, man visiškai nerūpi, kam atiteks garbė už Maiklo A-Rae sulaikymą: jums ar Abanato policijai. Visa tai, ką pasakiau jums, aš galiu be jokio vargo pakartoti Abanato policijos viršininkui — patikėkite, sulaukčiau kur kas palankesnio atsakymo. Jūs susidūrėte anaiptol ne su priešiška jums jėga, kapitone Graem, jūs susidūrėte su protinga planetos bendruomene, kuria anaiptol nereikia manipuliuoti, kaip ir jos slopinti. Atleiskite, norėčiau patikslinti, ką pasakiau. Jėga, su kuria susidūrėte, nebuvo jums priešiška.

Tai tarusi, ji nutraukė ryšį. Vidinė ugnis nuslopo. Rani tvirčiau susisiautę chalato skvernais, mėgaudamasi šilko švelnumu.

Greta jos stovintis Zedas paklausė:

— Kas tave taip įpykdė, Rani-ka? Bene jos užuomina, kad judu su Deinu Ikoro buvote meilužiai?

— Ne! — riktelėjo Rani atsigręždama su visu krėslu. — Ne. Tačiau ji manė, kad būtent dėl šios priežasties mano nuomonės neverta laikyti labai patikima, ir nutarė, kad jai valia elgtis grubiai, tuo pačiu nėmaž nepakenkiant sau. Aš tikrai nepradėsiu siautėti, jei kas nors įtikins mane, jog klystu, bet negaliu pakęsti, kai kas nors tikina mane, esą aš klystu, įrodymu laikydamas savo asmeninę nuomonę.

Ji žiūrėjo į kompiuterio terminalą. Staiga šis pašėlo pypsėti nerimastingu ritmu. Rani išjungė garsą. Blykstelėjo žalia švieselė. Rani susisiautę chalatą, perbraukusi nykščiu užsandarino priekinę siūlę ir atsistojo. Iš virtuvės pusės pro pinučių sieną smelkėsi šviesa: Merilė irgi buvo atsikėlusi. Rani gurktelėjo seilę. Įkarštis išdžiovino jai gerklę, norėjosi atsigerti ko nors saldaus: galbūt limonado ar vaisių punšo… Korioso paruošto vaisių punšo. O gal, kadangi jau naktis, gurkšnelį karšto šokolado — pajusti iš vaikystės užsilikusį skonį, nuostabų jau vien dėl to, kad tai buvo vienas iš labai nedaugelio tų vaikystės prisiminimų, kurie sukeldavo jai ilgesį…

— Ar tikrai taip, Rani-ka? Jūs buvote meilužiai?

Rani buvo priblokšta. Zedas niekada neklausinėdavo apie jos meilės nuotykius. O kadangi anksčiau niekada neklausdavo, ji suprato šį kartą privalanti atsakyti. Sunėrusi pirštus Rani ištarė:

— Taip, Zedai-ka, mes buvome meilužiai.

Ji išgirdo, kaip sušniokštė brolio įkvepiamas oras. Jo veidą, nutviekstą lempos šviesos, matė tik iš profilio. Pačiame regėjimo lauko pakraštyje atkakliai žybčiojo žalia švieselė: užsidega — užgęsta, užsidega — užgęsta. Verčiau jau iš karto iškloti jam ir visa kita.

— Tai dar ne viskas, — tarė ji. — Aš nėščia. Deinas nežino. Taip ir nepasakiau jam.

Zedas nesujudėjo. Vienintelės lempos šviesoje jo pavidalas atrodė šešėliuotas, kone vaiduokliškas. Paskui labai lėtai jis priėjo prie vieno hamakų. Šis sugirgždėjo. Tarsi šis garsas būtų pažadinęs ją iš stingulio, Rani žengė žingsnį brolio link.

— Zedai…

— Ne, — ištarė jis.

Jeigu jis būtų pravirkęs, Rani būtų nekreipusi dėmesio į jokius žodžius ir priėjusi prie brolio. Tačiau jo izoliacija buvo pernelyg gili, kad jį dar pasiektų kokia nors paguoda. Rani žinojo, ji viską prisiminė. Tad tik išjungė lempą ir paliko brolį vieną su jo sielvartu.

Rytą prie pusryčių stalo Zedas taip ir nepasirodė.

Rani delsė pasitraukti iš valgomajam atitvertos virtuvės dalies vildamasi, kad jis vis dėlto išlįs iš savo kambario ir prisijungs prie jos. Kai galutinai paaiškėjo, kad brolis nebeateis, ji įsitaisė jo laukti bendrajame kambaryje. Čia jau sėdėjo Kolas Aradžijanas ir skaitė VIN leidinį. Jis padavė laikraštį Domnai; Rani peržvelgė pirmąjį puslapį: čia buvo išspausdintas vienas iš Kolo kūrinių, o greta — cituojamas Imre Kynetas: „Ir vėl Jago Šeima rado būdą išspręsti problemą — tokią sudėtingą, kad daugelis mūsų laikė ją išvis neišsprendžiama…” Antrame puslapyje buvo įdėta Rani nuotrauka — gana prasta.

Ji kaip tik grąžino laikraštį Kolui, kai kažkas pabeldė į duris. Kolas atidarė. Ant slenksčio trypčiojo Džonas Salambo, vienas iš Tinklo įgulos narių. O jam už nugaros lūkuriavo trys svetimi asmenys. Viena jų — Katriona Graem.

— Domna, šitie žmonės norėtų su jumis pasikalbėti.

Salambo tyčia kalbėjo nerūpestingai, Kolas dirstelėjo į Rani.

— Ačiū. Prašau įleisti juos vidun.

Visi trys suėjo į namą: Graem ir dujos palydovai — juodarūbis stambių pečių vyriškis ir aukšta moteris su komunikatoriumi rankoje. Rytmečio saulė blykstelėjo tamsiuose Graem plaukuose, išryškindama pasidabravusias sruogas.