Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Ar gali perpjauti šitą?.. Taip, gerai, dabar pastatyk jį ant kojų. Kažin ar jie bent kartą davė jam valgyti?

— Ilgokai užtrukote, — tarė Deinas Ikoro.

Jis stovėjo ant kojų, viena ranka prisilaikydamas sienos. Kai į mažytį kambarėlį įėjo Zedas, Deinas susiūbavo ir vienas puolamosios grupės narių skubomis pastvėrė jį ir nuleido ant sudedamosios lovelės. Kambarėlyje klaikiai trenkė šlapimu bei išmatomis. Deino lūpos buvo sutinusios, akivaizdžiai sumuštos. Tačiau balsas, kai, bandydamas vėl pasikelti, prapliupo plūstis peliškai, skambėjo tvirtai. Zedas priėjo priėjo ir trūktelėjęs nukėlė nuo apteršto guolio.

— Reikia pagalbos, Žvaigždžių Kapitone?

— Ačiū, — ištarė Deinas, ir staiga visi jo raumenys įsitempė: — Zedai?

— Paeiti galėsi? — paklausė Zedas.

— Man tirta kojos, — atsakė Deinas.

— Tuomet stovėk ir nejudėk, — tarstelėjo Zedas.

Viena ranka apglėbęs Deiną per juosmenį, jis pakėlė kur kas smulkesnį už save vaikiną nuo grindų. Nuo virtuvės juos skyrė vos keli žingsniai koridoriumi. Deinas aklosiomis grabaliojo aplinkui, tad Zedas pastatė jį prie pat sienos.

— Štai ten kėdė.

Jis nuvairavo Deiną ir nuleido ant kėdės nelaukdamas, kol šis susmuks. Deinas susikaupė, kad nesvirduliuotų.

— Ačiū, — sušvogždė.

Jis kvėpavo nelygiai, trūksmingai — Zedas spėjo, kad vyrukui sumušti, o gal net sulaužyti šonkauliai. Deino drabužiai buvo neišpasakytai purvini, o susivėlusiuose plaukuose pūpsojo gniutulas, iš pažiūros primenantis sukepusį kraują.

— Prastai? — paklausė Zedas.

Deinas kilstelėjo galvą. Lūpos sutrūkčiojo. Tačiau sėdėjo jis daugmaž tiesiai.

— Pusė bėdos, — atsakė. — Daugiausia darbavosi tasai dičkis, Elonas. A-Rae… — Jis patylėjo. — Tas paliko mane ramybėj jau po pirmųjų dviejų dienų. Jam buvo pernelyg baisu net žiūrėti. — Deinas viena ranka pasitrynė veidą. Skruostai buvo apšepę dygstančiais barzdos gyvaplaukiais. — Ar… ar galėtum paduoti vandens?

Zedas atidarė šaldytuvą ir pripylė vandens į plastikinę stiklinaitę. Deinas ją paėmė. Bet pusiaukelėje iki burnos ranka ėmė nevaldomai tirtėti. Zedas prilaikė ją, padėjo jam atsigerti. Deinas pastatė tuščią stiklinaitę ant stalo, atgalia plaštaka nusibraukė lūpas.

— Be paliovos tvirtinau sau, kad blogiau nei Tinkle tikrai nebus, — tarė jis. — Netgi pasakiau tai Elonui. Jam visiškai nepatiko.

— Ar buvo? Blogiau? — paklausė Zedas.

Deinas pabandė šyptelėti.

— Ne. O, ne.

— Ar jie tave maitino?

— Protarpiais. Bet apie vonią nebuvo ko nė svajoti. Reikia manyti, dvokiu kaip kažin kas.

— Tai jau taip, — patvirtino Zedas. Jautė besismelkiančią tamsą, bet kol kas neprisileido jos. — Kaip manai, ar sugebėsi prisiminti adresą?

Deinas linktelėjo.

— Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni. Rani ten. Ji turi pasakyti kai ką kas tau bus svarbu. Nujaučiu, kad leis netgi išsimaudyti.

— Kabelo gatvė keturiasdešimt septyni, — pakartojo Deinas. — prisiminsiu.

— Gerai, — tarė Zedas.

Nelaukdamas, kol tamsus, pampstantis įniršis galutinai apraizgys jį, o drauge su juo — ir Deiną, Zedas išslinko iš virtuvės ir ėmė metodiškai, uoliai apžiūrinėti kritusiųjų veidus.

Buvusįjį narkotikų skyriaus viršininką jis surado pačiame mažiausiame namo kambarėlyje, iš tikrųjų turbūt sandėliuke. Kažkas pasirūpino surišti jo rankas už nugaros. Čia pat budėjęs puolamosios grupės narys sudraskytais marškiniais bei kelnėmis prasižiojo:

— Ei, ar tau…

Tačiau Zedas jau buvo pranėręs pro jį. Belangis kambarėlis plikomis sienomis ir betoninėmis grindimis priminė Zedui Tinklo kamerą. A-Rae tysojo ant šono. Jis miegojo kvaitulio miegu, veidas buvo visiškai suglebęs — atrodė toks nekaltas ir labai jaunas.

Zedas sunėrė pirštus į tamsius jo plaukus ir kilstelėjo glebią galvą. Kita ranka siektelėjo paglostyti A-Rae skruostą. Akimoju išniro nagai. Neapsakomomis pastangomis Zedas sulaikė judesį ir pakilo.

— Tiktai nepajudink jo, — tarė jis sargybiniui prie durų. — Ar čia kur nors įmanoma surasti vaistinėlę?

Žmogus gūžtelėjo pečiais.

— Lyg ir atsinešėme su savim.

Zedas nužingsniavo koridoriumi atgal. Ketę Graem jis rado namo vestibiulyje, ji kažką kalbėjo į siųstuvą. Grindys buvo nužertos storu stiklo šukių kilimu.

Zedas luktelėjo, kol Graem jį pastebės.

— Kas yra? — pagaliau paklausė ji; komunikatorius sušnypštė ir nutilo.

— Girdėjau, kad atsinešėte vaistinėlę.

— Ten, — ji dūrė pirštu. — Virtuvėje.

Zedas nuskubėjo į virtuvę. Deinas jau buvo išnykęs. Sužeistasis lazerio pradegintu petimi suglebęs sėdėjo ant grindų; suglumusi jauna gydytoja bandė aptvarkyti jo žaizdą. Zedas pasirausė greta gydytojos stovinčioje atviroje vaistinėlėje, susirado stimuliatorių ampulę ir grįžo į sandėliuką, kur vis dar ramiai tebemiegojo Maiklas A-Rae. Atsiklaupęs jis praskleidė A-Rae marškinių apykaklę ir prispaudė ampulę prie miego arterijos.

Sargybinis subruzdo:

— Ei, ką darai?

Zedas atsakė:

— Žadinu jį iš nuoalpio. — Jis stebėjo A-Rae akių vokus — šie suplastėjo. — Aš — Abanato ligoninės vyresnysis gydytojas. Gal būsi toks malonus ir uždarysi duris? Jei labai nori, gali palikti trupučiuką praviras. Ilgai netruksiu.

— Na… tik nenupjaukite pančių, — perspėjo sargybinis ir užtrenkė duris.

Spragtelėjo užraktas. Sandėliukas nugrimzdo tamsoje. Zedas delnu pliaukštelėjo per šviesos jungiklį. Jam pačiam šviesos nei reikėjo, nei norėjosi, bet jis troško, kad viską matytų A-Rae. Ilgai tramdyta tamsa išsiveržė iš pančių ir užvaldė Zedą, kraujas išnešiojo ją po visą nervų sistemą, pasiekė rankas. Zedas išleido nagus ir ėmė laukti.

Po kokių dvidešimties sekundžių Maiklas A-Rae sumirksėjo. Silpnai krustelėjo, mėgino rangytis.

— Kur…

Tamsių jo akių žvilgsnis susitelkė ties Zedo veidu. A-Rae sujudino lūpas. Bandė nuryti seiles. Nepavyko.

Zedas meiliai jam nusišypsojo.

— Juk pažįsti mane, — tarė nerūpestingai.

A-Rae pečiai sutrūkčiojo — jis spurdėjo kaip įmanydamas, stengdamasis išsivaduoti iš pančių. Zedas sučiupo jį už plaukų. Laikė tvirtai, kad A-Rae negalėtų sukioti galvos ir pamatytų nagus.

— Tu negali…

— Galiu, — atsakė Zedas. — Viską. Ką tik noriu. Aš. Galiu.

Jis švelniai perbraukė dešiniosios rankos nagais nuo kairiosios A-Rae akies kampučio iki smakro ir dar žemiau, kol beveik pasiekė arteriją.

— Dariena siunčia tau linkėjimus, — ištarė jis ir pakėlė ranką, kad A-Rae išvystų kraujo lašą, pakibusį ant nagų.

Deinas jau buvo beišeinąs iš namo, bet paskutinę akimirką hipererdvės farai jį sulaikė.

— Ei! — šūktelėjo vienas jų, Deino manymu — lyg ir vardu Malachis. — Ar nemanai, kad tau geriausia būtų eiti su mumis? Atrodai, tiesą sakant, visai nekaip, galbūt tau net reikėtų pasirodyti gydytojui. Kapitone!

Tai jis šūktelėjo į koridorių. Išgirdusi atskubėjo Kėtė Graem.

— Ką?

— Veduosi Žvaigždžių Kapitoną į policijos poskyrį. — Jo pirštai apgniaužė Deino riešą.

— Paleisk mano ranką, — nuvargęs ištarė Deinas. — Prabuvau surištas ištisas keturias dienas.

— O, atsiprašau.

Malachis paleido jo riešą. Į policiją man visiškai nesinori, galvojo Deinas, nė trupučio nesinori…

— Palauk valandėlę! — šūktelėjo Graem.

Malachis atsiduso ir nuėjo pas ją.

— Tik niekur neprašapk, — grįžtelėjęs perspėjo Deiną.