Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Galiniame kambaryje jis įsirengė treniruoklių salę, mankštinasi kaip pašėlęs. Ligoninėje, savaime aišku, nebedirba. Daug skaito… — Ji atsisėdo ant lovos, rankas suspaudė tarp kelių. Staiga jos žvilgsnis tapo aštrus. — Tu kalbėjai su juo?

Deinas linktelėjo.

— Jis padavė man atsigerti. Paskui persimetėme keliais žodžiais. Rani, kodėl klausi? — Vyrukas sunerimo, išvydęs tokį įdėmų jos žvilgsnį.

Ji apsilaižė lūpas ir pasiėmė iš lėkštės vaisių.

— Zedas žino, kad mes buvome meilužiai, štai kodėl, — atsakė.

— Sužinojo šiąnakt.

Išsigąsti buvo jau per vėlu, bet Deino nervų skaidulos vis vien sureagavo: burna išdžiūvo, širdis pašėlo.

— Och… — iškvėpė jis. — Tai štai kas… jis ir minėjo, kad turi man pasakyti kažką, kas labai svarbu.

— Ne, — paprieštaravo Rani. — Pasakyti tau turiu ne tai.

Jos intonacija perspėjo Deiną laukti kažko rimto. Jis atsisėdo į pintą krėslą.

— Oką?

Rani atsakė:

— Aš nėščia.

Žvaigždžių Kapitonas tik sumirksėjo ir įsižiūrėjo atidžiau.

— Kurį laiką dar nieko nebus matyti.

— Ar vaikas mano? — paklausė jis, vis dar neįstengdamas patikėti.

— Pusiau, — atsakė moteris šypsodamasi, kiek pakreipusi galvą.

Deinas prisiminė tą vakarą, kai pirmą kartąją išvydo. Tada ji vilkėjo raudonus marškinius, mūvėjo juodas šilkines kelnes… Lygiai taip pat buvo apsirengusi ir dabar. Sutapimas, nedaugiau. Turi būti tik sutapimas.

— Ir tu nori, kad aš išvykčiau iš Čabado? — ištarė jis.

Domna suraukė antakius.

— Išvis nenorėjau nieko tau sakyti. Būčiau pranešusi, žinoma, kai kūdikis jau būtų gimęs. Būčiau parašiusi tau — pasiuntusi komunigramą į Peliną tavo šeimos adresu. Tai… tai sudėtinga paaiškinti, Deinai. Aš ketinau tekėti už Feriso Diuro. O štai dalytis su juo patalu visiškai nenorėjau. Tuo tarpu tu buvai šalia, tu man patikai…

— Kaip tu gali žinodama, kad laukiesi, nepasakyti apie tai vaiko tėvui? — niekaip neatitoko Deinas.

Rani įsmeigė žvilgsnį į jį, gintarinėse jos akyse nebuvo nė šešėlio gėdos.

— Juk jau sakiau tau, — tarė. — Tokia Jago Šeimos tradicija.

Deinas pašoko — tiesiog nebevaliojo išsėdėti.

— Jago Šeimos tradicija! — pakartojo. — Ir dar, laikydamasi tradicijų, tu, savaime aišku, įkalinsi kūdikį dvare, kur jis nieko nematys, nebendraus su niekuo, tik su vergais, savo motina ir išprotėjusiu dėde! Jam nelemta kada nors išvysti žvaigždėlaivio ar kalno, išskyrus nebent tuos ledkalnius, jis niekada nepamatys arklio ar šuns, ar netgi medžio natūralioje aplinkoje, jis užaugs šventai tikėdamas, kad vergija — pats humaniškiausias įkalinimo būdas, o dorazinas — nuostabus narkotikas; jis gyvens neapkęsdama savo motinos taip pat, kaip judu su Zedu neapkenčiate savosios…

Jis giliai įkvėpė ir staiga susizgribo pritrūkęs žodžių. Rani veidas buvo baltut baltutėlis. Ji sėdėjo, sunėrusi pirštus skreite, krumpliai priminė ledokšnius. Deinui pasirodė, kad moteris, ko gero, nori trenkti jam į dantis.

Prašneko ji labai ramiai:

— Gerai, tuomet pasakyk, ką, tavo nuomone, aš turėčiau daryti? Ar tu pasiliktum čia?

— Ar pasilikčiau…

Apie tai Deinas nė nepagalvojo. Ne, apsigyventi Čabade jis nė už ką negalėtų. Be abejo, lygiai taip pat ir ji niekad negalėtų išvykti. Įsiūtis staiga išgaravo. Deinas atsisėdo greta jos, bet ne per daug arti. Staiga jam parūpo, kaip tas kūdikis atrodys, ar jos — jo — nesvarbu, kad ir kas būtų — akys bus juodos, ar gintarinės? O plaukai? Rusvi ar tamsūs?

— Ne, aš tikrai nepasiliksiu čia, — ištarė jis ir prikando apatinę lūpą. — Rani, atleisk.

— Nereikia atsiprašinėti, — atsakė ji. — Tavo tiesa. Neteisinga būtų reikalauti, kad pasiliktum.

— Neteisinga ir vaikui, — pasakė jis.

Ji pakilo.

— Turbūt net nesvarstysi galimybės grįžti, ar ne? — paklausė.

— Grįžti?

— Taip.

Ji pasuko prie spintelės lovos galvūgalyje. Joje buvo įtaisytos lentynėlės. Rani nuo vienos jų kažką paėmė. Grotuvą. Rani jį įjungė, ir saulės nutviekstą kambarį užliejo muzika — muzika, kurią Deinas labai gerai prisiminė; juk tai Strata, šmėstelėjo jam.

— Koncertas D mažor — skiriama Elai. — Rani ištraukė iš grotuvo rutuliuką ir mestelėjo jam ant kelių. — Turiu ir dar du, — pridūrė. — Aptikau kompiuterinių tinklų muzikinėje bibliotekoje. — Ji pasilenkė prie Deino, sudėjo rankas jam ant pečių. Jis jautė jos delnus per elastingą audinį. — Sugrįžk. — Jos pirštai įsikirto jam į pečius. — Nenoriu, kad mano vaikas augtų manęs neapkęsdamas, Deinai. Ji… arba jis… anaiptol neturės augti dvaro vienumoje, bendraudamas tik su vergais, savo motina ir išprotėjusiu dėde. Mes gyvensime mieste. Aš nusivesiu jį pasivaikščioti po Nusileidimo terminalą, apsilankysime net palydove. Parodysiu jam kitų pasaulių hologramas. Leisiu skaityti Nakamuros „Istoriją”. O kai jam sukaks keturiolika standartinių metų, suteiksiu galimybę rinktis — galimybę, kokios niekada neturėjau aš pati: išvykti iš Čabado, palikti mane, palikti Jago Šeimą.

— Tikrai taip padarysi? — paklausė Deinas. Rani linktelėjo. — Netikiu.

— Tuomet sugrįžk ir įsitikinsi pats! — Ji sviedė jam tikrų tikriausią iššūkį. — Sugrįžk į Čabadą! Ir išsivežk jį su savimi, į Peliną! Tegul jis susipažįsta su tavo šeima, tegul keliauja furgonais į kalnus, valgo ožkieną, jodinėja arkliais ir gyvena taip, kaip gyvena žmonės kituose pasauliuose.

Deinas pagalvojo: šito pasaulio aš niekada nebenorėčiau išvysti… Jis uždėjo delnus ant Rani rankų. Stratos melodija, tarsi šaipydamasi iš jo, vinguriavo kylančiais tonais. Nagi, Žvaigždžių Kapitone, tarytum bylojo ji, štai ir po visų tavo gražių žodžių ar pykčių. Taigi ką darysi?

— Gerai, — tarė jis. — Aš sugrįšiu.

Jie stovėjo Abanato Nusileidimo terminale, prieplaukoje, kurioje švartuodavosi maršrutiniai luotai. Virš galvų žaižaravo Čabado dangus — akinanti, vaiski mėlynė. Aplink juos bruzdėjo nešikai su Jago Šeimos simboliu „J” ant rankovės, vikriai manevruodami, stengdamiesi neužkliūti vieni už kitų. Ore tvyrojo prakaito ir įkaitusio metalo kvapai.

Deino medalionas tviskėjo skaisčiu auksu grietinėlės spalvos kombinezono fone. Deinas palietė jį — dar ne taip seniai nė neabejojo pametęs jį Maiklo A-Rae irštvoje. Rani pastebėjo jo judesį ir nusišypsojo. Ji vilkėjo mėlynos ir sidabro — Jago Šeimos — spalvų drabužius. Rani įsikibo Deinui į parankę.

— Ar šitaip džiaugiesi, kad pagaliau išvyksti, Žvaigždžių Kapitone?

— Taip, Domna, džiaugiuosi, — atsakė jis. — Šiaip ar taipjau nuo pat pirmosios dienos, kai pakliuvau čionai, troškau nešdintis iš čia kiek įmanoma greičiau.

— Keliausi namo? Į Peliną?

Jis gūžtelėjo pečiais.

— Dar nežinau. Galbūt pirmiausia skrisiu į Neksą.

— O ten susitiksi Tori Lamoniką ir vėl imsies seno gero narkotikų verslo? — pasišaipė Domna Rani.

— Oi ne, — atsakė jis. — Tiktai ne šitai. Nė už ką. — Jis nusišypsojo. — Pasiutimas, mėginsiu ieškotis kokio nors padoraus, teisėto darbo.

Rani net žioptelėjo — apsimetė esanti sukrėstą iki širdies gelmių. Deinas apglėbė ją per pečius. Jos klubas brūkštelėjo jo šlaunį. Buvo toks metas, kai netgi šitokio nežymaus prisilietimo pakako, kad jam susipintų kojos. Bet dabar — jau nebe… Jis pasijuto nuolat žvilgčiojantis į Rani juosmenį. Šioji sukikeno.