Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Rani-ka, vakarieniauti norėsite? — Tai Amri — mergaitė baugiai trypinėjo tarpduryje.

— Ne. Nebent… paklausk mano brolio, ar jis nori valgyti. — Zedas šįsyk grįžo iš ligoninės anksti, bet iš karto užsidarė savo kambaryje.

Mergaitė nuėjo. Rani girdėjo, kaip ji pabeldė, išgirdo jos balsą, paskui — ir Zedo. Amri sugrįžo.

— Rani-ka, jis sako nieko nenorįs.

— Gerai. Dėkoju, Amri. — Ji dirstelėjo į Binkį, kuris sėdėjo prie kompiuterio suvedinėdamas vardus — vardus žmonių, pranešusių, jog ateis į pokylį. — Binki, ar tu pavalgęs?

Jis pakėlė galvą.

— Taip, Rani-ka, ačiū. Pavalgiau maždaug prieš dvi valandas.

Prakeikimas, galvojo Rani, tai velnias, velnias, velnias… Galų gale ji atlošė pečius ir nudrožė koridoriumi iki Zedo kambario. Pabeldė į duris.

— Zedai-ka, čia aš.

Išgirdo jo žingsnius. Durys atsivėrė. Rani pamatė sujauktą patalynę, išblaškytus knygų diskus, degančią šviesą. Zedas vienoje rankoje laikė diaprojektorių. Atrodė pavargęs.

— Atleisk, nenorėjau tau trukdyti, — prašneko ji, — bet labai nerimauju dėl Deino. Išsiunčiau jį su užduotimi prieš tris valandas, ir iki šiol jis vis dar negrįžęs.

Valandėlę brolis žvelgė į ją taip, tarsi nesuprastų, apie ką ji šneka.

— Ką? — tarstelėjo. — Ir staiga atitokęs prašneko aštriau: — Prieš tris valandas? Jis tikrai užtruko per ilgai. Čia pat ir komendanto valanda.

— Žinau, — atsakė sesuo.

— Kur tu jį išsiuntei?

Rani atsiduso.

— Į hiperių rajoną.

— Ką?

— Taip. Vyliausi, kad jam pavyks perduoti žinią Lorasui U-Elenui.

— Kokią žinią? — paklausė Zedas.

— Kad aš noriu su juo susitikti. Bet dabar tai nesvarbu. Deinas jau tikrai turėtų būti grįžęs.

Atsigręžęs Zedas numetė diaprojektorių ant lovos.

— Taip. Ar apklausinėjai vergus? Galbūt kuris nors jį matė?

Ji papurtė galvą.

— Pagalvojau, kad jis galbūt kur nors įklimpo, gal jį kas sužeidė.

— Sužeidė! — Zedas prunkštelėjo. — Juk jis — Žvaigždžių Kapitonas, ne sykį nardęs į hipererdvę ir iš jos! Kas tau jį sužeis kažkokiame užkampio miestelyje?

— Visai ne užkampio! — pasišiaušė Rani.

Zedas nusišypsojo. Jau nebeatrodė susirūpinęs. Jis uždarė duris ir pirm Rani nudrožė įjos kambarį.

— Gerai jau, ne. Bet miestas nelabai didelis, o Deinas šešerius metus gyveno Nekso kosminiame uostamiestyje. Nori, kad paskambinčiau į ligoninę? — Jis apžvelgė kambarį. — O kur Binkis?

— Nežinau, — atsakė Rani. — Dar ką tik buvo čia.

Zedas pasilenkė prie kompiuterio. Vienu pirštu pasklaidė atsakymus į kvietimus pobūvin.

— Nuobodus darbelis.

Atsisėdęs į krėslą, Zedas nurodė kompiuteriui sustabdyti visas ankstesnes operacijas ir įvedė numerį linijos, tiesiogiai sujungiančios su pagrindine ligonine.

— Kalba vyresnysis gydytojas Zedas Jago, — tarė jis atsiliepusiam budinčiajam. — Prašau patikrinti, gal jūsų arba visų kitų apylinkės ligoninių priimamojo įrašuose užfiksuotas pacientas Deinas Ikoro — sužeistas arba patyręs nelaimingą atsitikimą. Deinas Ikoro: ūgis — maždaug metras septyniasdešimt, juodi plaukai iki menčių, oda — dramblio kaulo spalvos, ant kairiosios šlaunies — nykščio dydžio randas, kairiosios rankos bevardžio piršto krumplis deformuotas… — Rani apstulbusi klausėsi tokio visiškai bešališko, šalto išvaizdos apibūdinimo. — …tatuiruotė — mėlyna „J”. Jis — vergas.

Jie matė budinčiojo viršugalvį — darbuotojas užsižaidė su savo aparatūra. Galiausiai pakėlė galvą.

— Vyresnysis, apie tokį asmenį įrašų nėra nei mūsų, nei apylinkės ligoninėse.

— Jeigu jis pasirodytų bet kurioje ligoninėje, prašau tučtuojau tiesiogine linija informuoti apie tai Jago namus.

— Taip visada ir padarome, vyresnysis.

— Tuomet esu tikras, jog laikysitės šito principo ir šį kartą, — tarė Zedas ir išjungė ekraną. — Taigi. — Jo balsas skambėjo tvirtai, niūriai.

„Taigi” — trumpas dviskiemenis žodelis, visgi bylojantis kur kas daugiau: tu pasitikėjai juo, o jis tavo pasitikėjimą išdavė. Dabar jis — mano.

Įėjo Binkis; vos pastebėjęs Zedą, sustojo it nudiegtas.

— Ar kvietėte mane, Rani-ka? — paklausė.

— Ne, — atsakė ji. — Palauk… — Vergas atsigręžė į ją. — Binki, gal žinai, kur Deinas?

— Ne, Rani-ka.

Jis buvo labai išblyškęs. Laukė, ką šeimininkei dar pasakys, nesąmoningai gniaužydamas kaulėtas rankas. Nors ir jusdama jam užuojautą, Rani visgi suirzo ir tik numojo ranka.

Binkis patraukė prie durų lyg kalinys, paleistas iš kalėjimo kameros. Buvo jau iškėlęs koją į koridorių, kai staiga prašneko Zedas:

— Binki, grįžk čionai.

Binkis sustingo ir apsisuko. Jo veidas buvo baltesnis už ledą. Rani suraukusi antakius dėbtelėjo į brolį. Jai nepatikdavo, kai šis tiesiogiai įsakinėdavo Binkiui.

Zedas tarė:

— Jis meluoja, Rani-ka.

Brolis atsistojo ir pasitraukė nuo krėslo.

— Nejaugi nematai, kad jis meluoja? — Zedas pasuko prie persigandusio vergo. Rani ištiesė ranką, norėdama jį sulaikyti. Zedas sustojo. Binkis dvėsavo lyg ilgų nuotolių bėgikas. — Binki, noriu sužinoti tiesą.

Binkis apsilaižė lūpas.

— Aš… — Jis nurijo seilę. — Taip, aš jį mačiau. Jis buvo čia maždaug prieš dvi valandas.

— Čia? — sušuko Rani.

— Įėjo pro galines namo duris. Aš kaip tik nuėjau išmesti popierių… o Deinas išdygo lyg iš po žemių ir pasiėmė apsiaustą. Paklausiau, kur einąs, o jis atsakė: „Einu iš čia”, — paskui nusijuokė. Palinkėjo man sėkmės ir dar pridūrė, jog viliasi, kad niekada nebepasimatysime.

— Ne, — tarė Rani.

Binkis visas tirtėjo.

— Rani-ka, prisiekiu, tai tiesa!

— Bet juk tai kvaila!

— Sutinku, — atsiliepė Zedas. — Iš tikrųjų kvaila. Bet jis tiesiog privalėjo pamėginti sprukti. Net Binkis, nors puikiai žinojo, kad to daryti tikrai neverta, ir tas kartą iškeliavo pro valdos vartus. Tikriausiai jis su kuo nors susitiko hiperių kvartale, galbūt rado kokį pažįstamą…

— Ne, — pakartojo Rani. Jos širdis padūkusiai daužėsi. — Jis tikrai to nedarytų…

Zedas priėjo prie sesers ir viena ranka apglėbė pečius.

— Rani-ka, — ištarė švelniai, — ar taip sakai dėl to, kad esi tikra, jog jis nemėgintų bėgti — ar dėl to, kad manei, jog jis nė nemėgins, nes tu šito nenorėtum?

Rani akimirkai glustelėjo veidu prie brolio skruosto.

— Turbūt ir viena, ir kita, — atsakė ji.

Tai aš kalta, norėjo pridurti ji, tai aš išleidau jį į hiperių rajoną, aš pati daviau jam marškinius ilgomis rankovėmis, kad paslėptų tatuiruotę „J”… Čia pat ji prisiminė Binkį ir pajuto šiam gailestį.

— Binki, gali eiti.

Zedas vėl atsisėdo prie kompiuterio. Šįsyk paskambino į Abanato policiją, dabar jau jiems apibūdino Deino išvaizdą.

— Elkitės su juo švelniai, — pridūrė.

Kodėl jis tai sako? — parūpo Rani, bet balsu ji to nepaklausė. Žinojo atsakymą. Zedas norėjo, kad Deinas nesužalotas pakliūtų jam į nagus, kad kankinti jį galėtų pats.

Priėjusi prie lango ji atitraukė užuolaidą. Be jokios abejonės, visi keliai išskristi iš planetos jam užkirsti. Ji įsivaizdavo Deiną, nulindusį į kokią irštvą — slapstosi kaip laukinis žvėris žvarbioje, giedroje naktyje… Moteris vos nepravirko. Abiem rankomis atsirėmusi į palangę palinko tiek, kad kakta beveik palietė lango stiklą. Jeigu būtų telepate, galėtų jį prisišaukti. Ji atsigręžė. Zedas šypsodamasis kalbėjosi su Abanato policija. Deinai, galvojo ji, Deinai, tu paikas, užsispyręs, klastingas kvaily!