Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

Milžinas suniurnėjo kažką nesuprantama ir papurtė galvą.

Deinas ypač aštriai jautė, kokie purvini ir sudriskę jo drabužiai. Norėjosi padėkoti tai moteriai, kad įsileido į namus… Žvaigždės, pagalvojo, man svaigsta galva. Jis pasilenkė, kad neprarastų pusiausvyros, ir atitoko sėdįs ant laiptų; skrandis vartaliojosi kūliais. Tai tas prakeiktas gesinimo purškalas kaltas, dingtelėjo jam. Tikriausiai prisiuosčiau chemikalų.

Ant sprando nusileidusi Zedo ranka paveikė lyg elektros iškrova. Deinas atsikvošėjo akimirksniu, kraujas supulsavo gyslose. Virpančios kojos beveik neberėmė.

— Truputį vėliau norėsiu su tavim pasikalbėti, — tarė komandoras. — Neužmik.

Jis užkopė laiptais aukštyn. Deinas užsimerkė. Jautėsi visiškai išsekęs. Neužmik. O dievulėliau, šmėkštelėjo jam, tik ne dabar… Jis prisivertė atsistoti. Vienas vergų padėjo jam užlipti laiptais. Vos įžengęs į vėsius, gaiviai kvepiančius namus, Deinas suglebo atsirėmęs į sieną; jis karštai vylėsi, kad Zedas užmirš, kad susmuks, kad paliks jį ramybėje. Deinas juk turėjo ką slėpti — net pernelyg daug ką, dingtelėjo jam. Vergas nulydėjo jį skliautuotu koridoriumi ir įleido į kambarį baltais bei žaliais tapetais išklijuotomis sienomis.

— Čia bus tavo kambarys, — tarė jis.

Paskui parodė Deinui, kur vonia, ir susiprato pasišalinti. Deinas sudribo ant lovos. Reikėtų nusiprausti, įkalbinėjo save, bet, sykį atsisėdus, sunku buvo prisiversti net krustelėti. Akys lipte lipo. Ne, tikino jis save, nemiegok. Juk nenorėtum būti išsijungęs, kai pasirodys Zedas. Jeigu jis pasirodys. Velniai jį nujotų. Su pasibjaurėjimu apžvelgęs purvo sluoksnį, kuriuo buvo aplipusios jo rankos ir drabužiai, Deinas leido apsiaustui nuslysti žemėn ir vargais negalais pasikėlė.

Kambarys, į kurį Margarita atvedė Rani, buvo didelis ir visas rausvas. Neapkenčiu rausvos spalvos, pagalvojo Rani. Ji išgirdo, kaip šniokšdamas į vonią bėga vanduo. Į kambarį ir atgal zujo vergai: nešiojo patalynę, drabužius, maistą. Užuodus gardžius iš lėkščių sklindančius kvapus, Rani burna pritvinko seilių, bet, pamėginusi šio to užvalgyti, ji neįstengė nuryti nė kąsnio. Rani nusimetė drabužių likučius, o vergė atnešė jai chalatą — rausvą, gauruotą, pernelyg didelį.

Į kambarį įžirgliojo Margarita.

— Rani, ar tau dar pakaks jėgų šnektelėti su mano tėvu? — paklausė.

— Žinoma, — atsakė Rani, keldamasi iš krėslo.

Tuojau pat atėjo Imre. Net vidur nakties jis įsigudrino atrodyti puošniai, nors skruostai jau buvo apšepę.

— Domni, dėkoju, kad priėmei mano šeimyną į savo namus, — prašneko Rani.

Imre sugriebė abi jos rankas.

— Rani, nešnekėk nesąmonių, — tarė. — Šiąnakt visi namai Abanate — tavo. — Čia pat jam išgaravo visas santūrumas. Jis prapliupo: — Ak, brangioji, man… mums… mums visiems taip siaubingai gaila!

Rani lyg ir turėjo branginti tokius jo jausmus. Bet…

— Ne, — tarė. — Mes tik liūdime. O skaudžiai gailėsis tie, kurie šį gaisrą sukėlė.

Imrės akyse tvykstelėjo išgąstis, bet tuojau pat jis susitvardė ir puikiai ištreniruota ramybe pridengė savo reakciją. Paleidęs jos rankas, pasakė:

— Beje, jei jau prakalbome apie tai… Skambino iš Abanato policijos. Pareigūnė Curada. Prašė pasakyti tau, kad sugautas pabėgęs jūsų vergas, drauge su juo — ir dar keletas žmonių.

— Binkis… — Rani išsitiesė, įsitempė kiekvienas menkiausias raumenėlis.

— Taip, ji minėjo tokį vardą, — patvirtino Imre.

— Ar Zedas žino?

Imre papurtė galvą.

— Gerai. Nesakyk jam. Tegul Abanato policija laiko bėglį uždarytą, kol sulauks žinių iš manęs. — Rani pati išgirdo, ką kalbanti, ir išraudo. — Imre, atleisk man. Įsakinėju tau, lyg būtum mano sekretorius — tai neatleistina.

Kynetas nusišypsojo.

— Dar ir kaip atleistina. Su didžiausiu malonumu paskambinsiu į Abanato policiją ir perduosiu, ką sakei, o Zedui apie tai neprasitarsiu nė puse lūpų. Gal tau dar ko nors reikia?

— Ačiū, ne. — Man reikia naujo namo, pagalvojo ji, naujo pasaulio ir — o, Amri!

— Tuomet iškart tave ir paliksiu. Šiuose namuose gali visiškai nesibaiminti dėl savo saugumo. Policija sutelkė aplink jį beveik kariuomenės pajėgas, be to, vienas iš mano šeimynykščių visą naktį budės prie tavo ir Zedo durų.

Rani nurijo beišsprūstančią pastabą apie policijos pajėgų efektyvumą.

— Ar Zedas tai žino? Verčiau pasakyk jam, kitaip apsauginiui gali tekti nemaloniai nustebti, jei mano brolis vidury nakties sumąstys išeiti iš kambario.

Imre atsakė švelniai:

— Brangioji, dabar ir yra vidurys nakties. Bet pasakysiu jam.

Jis išėjo; jam įpėdžiui išsekė ir Margarita. Rani nuslinko į vonią. Vonios kambarys buvo milžiniškas, beveik tokio pat dydžio, kaip ir miegamasis; čia buvo matinio stiklo langai, visa įranga puošta aukso plokštelėmis. Rani trynė nuo savęs purvus tol, kol oda ėmė degte degti. Kai pagaliau ji išlipo iš didžiulės į grindis įleistos vonios, jos jau laukė vergė su rankšluosčiais, kvepalais, kremais.

— Palik viską čia, — tarė Rani. — Aš pati.

— Klausau, Domna.

Nuskalavusi nuo savęs gaisro ir mirties dvoką, Rani nuoga, nepasikvėpinusi šmurkštelėjo į rožinę lovą. Rausva patalynė buvo vėsi, nuostabiai maloni paliesti. Rani prisiminė, kaip gruzdėdamos rangėsi liepsną pagavusios užuolaidos. Negalvok apie tai, įsakė ji sau. Kambario durys virstelėjo.

— Rani-ka…

Ji kilstelėjo pasirėmusi alkūne.

— Zedai? Įeik, aš nemiegu.

Zedas įėjo vidun. Vilkėjo tamsiai žalią chalatą, kuris ties pečiais vos neiro per siūles.

— Kieno drabužius vilki? — paklausė Rani.

— Imrės. O tu?

— Tikriausiai Margaritos. O tu išsiprausęs kaip reikiant.

Ji pakėlė brolio ranką, priglaudė delną prie savo skruosto. Zedas neatitraukė rankos. Rani jautė, kaip jis dreba. Paskui brolis nuėjo į vonios kambarį, ji išgirdo tekant vandenį.

— Žiūriu, jie mėgsta nepaprastai prašmatnius vonios kambarius. Manoji vonia tokia didelė, kad panorėjęs galėčiau nardyti. — Jis parspūdino atgal, rankoje nešėsi puspilnę vandens stiklinę. — Štai. — Zedas ištiesė abi rankas. Kairiajame delne gulėjo dvi juodai baltos kapsulės.

— Kas tai? — paklausė Rani.

— Miegas.

— Nenoriu, — atšlydama ištarė sesuo.

— Išgerk. Tau šito reikia, reikia mums abiem. Paimk vieną kapsulę. Antroji — man.

Rani dvejojo. Paskui vis dėlto paėmė kapsulę, įsimetė į burną, paėmė iš brolio stiklinę su vandeniu. Zedas įsidėjo į bumą savąją. Rani nurijo kapsulę, jautė, kaip ši slysta stemple žemyn — dirbtinė užmarštis, pagalvojo. Kaip paprasta. Ji atidavė stiklinę Zedui, žiūrėjo, kaip sutrūkčiojo jo Adomo obuolys. Zedas padėjo stiklinę ant marmurinio staliuko prie lovos.

— Kodėl tau neatsigulus? — pasiūlė.

Rani išsitiesė ant pagalvių.

— Kol kas dar neima miegas.

Jis nusišypsojo.

— Nesibaimink. Tuojau užmigsi.

Staiga sesuo sunerimo.

— Nenorėčiau nieko sapnuoti.

— Ir nesapnuosi. — Zedas atsisėdo ant lovos krašto.

Aprimusi ji leido raumenims atsipalaiduoti. Netrukus pasijuto grimztanti. Gerai, pagalvojo Rani. Tačiau kai ją jau ėmė semti be galo ilga naktis, dar įstengė apversti liežuvį:

— Zedai-ka. Deinas… ar jis žinojo?

Pajuto, kaip brolis krustelėjo.

— Manau, ne, — tarė.

— Aš irgi taip manau.

Pirštų galiukais jis švelniai paglostė jos skruostą.