Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

Jis paskambino valandą po vidurnakčio.

Rani, snūduriuojančią ant lovos, išbudino tykus, bet įkyrus kompiuterinės telefono linijos pypsėjimas. Krumpliais prasikrapščiusi akis, Rani nuspūdino prie ekrano, beveik neabejodama tuojau išgirsianti pagarbų policijos pareigūno balsą.

— Klausau, — tarė ji. — Čia Rani Jago.

— Rani? — atsklido kuždesys.

— Taip, — patvirtino ji. — Kas skambina? — Ir staiga suprato. — Deinai! — Ji dirstelėjo į laikrodį. Dievulėliau, kaip vėlu. — Kur tu?

— Viešojoje telefono būdelėje. Privalėjau paskambinti. Ar tau nieko nenutiko?

— Ką?

— Tau viskas gerai?

— Kuo puikiausiai, — nieko nesupratusi atsakė ji. — Deinai, sugrįžk, prašau tavęs.

— Ar grįžti saugu?

Rani sugniaužė ant kelių gulinčias rankas.

— Taip, — atsakė. — Pažadu. Grįžti tau bus visiškai saugu. — O dabar, pridūrė ji mintyse, reikia eiti ir pasirūpinti, kad taip būtų iš tikrųjų.

— Gerai, — pasakė jis, ir ryšys nutrūko.

Rani nusižiovavo ir staiga šyptelėjo tamsiam ekranui, apimta absurdiško džiaugsmo.

— Zedai! — šūktelėjo.

Po akimirkos brolis įpuolė pro duris. Kaip ir ji, tebebuvo su tais pačiais drabužiais, kuriuos vilkėjo visą dieną.

— Kas atsitiko? — paklausė.

— Deinas paskambino.

Zedas kilstelėjo antakius.

— Tikrai? Ir ką pasakė?

— Jis pareina.

— Nejaugi, — lyg išsisukinėdamas burbtelėjo jis.

Suirzusi Rani riktelėjo:

— Zedai, kas tau yra?

Jis atsakė:

— Rani, juk tai galėjo būti apgaulingas manevras. Neabejoju: jis nutuokia, kad patruliai jau turi jo išvaizdos aprašą. Ar tu paklausei, iš kur Deinas skambina? Ką jis pasakė?

— Paklausiau, — atsakė sesuo. — Jis skambino iš viešojo telefono.

Zedas delnu susiglostė plaukus.

— Ką gi, bent jau tai galime patikrinti. — Jis atsisėdo prie kompiuterio. — Skambutis turi būti užfiksuotas kompiuterio atmintyje — drauge su vieta, iš kur skambinta. Nagi, pažiūrėkime.

Rani nuėjo prie interkomo įtaiso.

— Amri, — ištarė. — Deinas grįžta. Prašau paruošti jam užkąsti ko nors karšto.

— Gerai, Rani-ka, — virpančiu balseliu atsakė Amri.

— Ką gi, jis sakė tiesą, — tarė Zedas. — Iš tikrųjų skambinta miesto telefono linija.

Rani nurijo seilę.

— Zedai-ka, — ištarė. — Prašau… tai svarbu. Man reikia su tavim pasikalbėti.

Jis pakreipė galvą.

— Apie Deiną? — paklausė.

Sesuo giliai įkvėpė.

— Taip. Nenorėčiau…

Staiga sugaudė pavojaus sirena.

Aukštėjančiais ir žemėjančiais tonais, primenančiais milžino alsavimą, ji stūgavo į nakties tamsą. Iš pradžių Rani net nesusigaudė, kas kelia tokį triukšmą. Tik po geros valandėlės prisiminė, kad namuose įjungta signalizacija. Kažkas braunasi vidun, dingtelėjo jai. Deinas? Nesąmonė, juk jis paprasčiausiai pasibelstų. Gal Laisvieji Čabado Žmonės?

— Rani, lauk manęs čia, — mestelėjo Zedas, puldamas prie durų.

Rani akimirką sudvejojo, o paskui jai dingtelėjo: kurių velnių turėčiau laukti? Juk tai mano namai. Ar šen, ar ten — saugiau man nebus.

Atlapojusi duris ji pasuko prie laiptų. Apačioje rėkavo Zedas. Amri stovėjo vergų koridoriuje ir trynėsi akis, palaidi plaukai vilnijo jai iki juosmens. Sirena vis nesiliovė kaukti — veriantis, paniką žadinantis spiegimas.

— Binki! — sušuko Zedas. — Koriosai!

Iš savo kambario išlindo Koriosas; jis vilkėjo naktinius marškinius, buvo su saulės akiniais. Juk dabar naktis, dar spėjo šmėkštelėti mintis Rani. Ji nulipo laiptais iki pat apačios.

— O kur Binkis? — paklausė.

Iš vergų koridoriaus išniro Zedas; Rani suvokė, kad jis perbėgo koridorių, atidarinėdamas visas duris iš eilės. Dabar apsisuko, kumščiais įsisprendęs į klubus.

Į Rani klausimą atsakė Koriosas:

— Išėjo.

Signalizacijos kauksmas verte vėrė Rani galvą. Ką tai reiškia? — nesuprato ji. Ūmai į jos klausimą atsakė riaumojimas. Į vestibiulį siūbtelėjo liepsnos.

Amri suklykė. Ištiško langas. Mergaitę apsiautė tirštų juodų dūmų tumulas. Dusdama Rani suriko Zedo vardą.

— Rani, bėk į virtuvę!

Ji net neįžiūrėjo brolio per dūmus. Užsimetusi marškinius ant galvos, ji prisispaudė juos prie nosies ir lūpų. Amri vis dar klykė — kraupus, ausis draskantis riksmas. Urduliuojančioje tamsoje sušmėžavo stambus pavidalas, ir klyksmas nutrūko. Žingsnis po žingsnio Rani apgraibomis slinko virtuvės link. Zedas sulaikė seserį anksčiau, nei šioji pasiekė užpakalines namo duris.

— Durys užremtos iš išorės, — riktelėjo Zedas. — Eime į sandelį.

— Mes užtrokšime, — ištarė Rani. Akys jau pradėjo ašaroti.

— Sandėlis gerai vėdinamas, be to, erdvus. Net jeigu jie aptiko laukan išeinančias ventiliacijos angas, ten vis vien oro dar daug.

Zedas stumte stūmė ją pirm savęs. Koriosas niurgztelėjo ir atlapojo duris.

Laiptuose tvyrojo aklina tamsa. Rani galvoje šmėkštelėjo beprotiška mintis: palaukite, tuojau atsinešiu kuo pašviesti. Ji net sukikeno įsivaizdavusi, kaip lipa laiptais su dvokiančia Domnos Sam žvake rankoje. Zedas nulipo kelias pakopas žemyn ir ištiesęs ranką sugriebė jos pirštus.

— Eikš, — tarė. — Lipk žemyn, tik nesustok.

— Nieko nematau, — pasiskundė ji.

— Lipk ir tiek, Rani-ka, aš neleisiu tau nudardėti.

Pro atviras likusias duris vidun veržėsi dūmai. Galų gale bent liovėsi kaukusi signalizacijos sirena. Kosėdama Rani leidosi į tirštą, sausą tamsą. Koriosas jau atsidūrė ant laiptų jai už nugaros ir uždarė duris.

— Dar pora laiptelių — ir grindys, — pranešė Zedas.

Ji prisiminė Amri.

— Amri? — ištarė.

Zedas tvirčiau sugniaužė jos pirštus.

— Amri žuvo, Rani.

Ji linktelėjo prisiminusi siaubingą klyksmą.

— Tegul juos skradžiai, tegul juos skradžiai, — kvėptelėjo ji. — Kokia šiurpi mirtis.

— Ne, — atsakė Koriosas. — Nusisuko sprandą.

— Tu nusukai jai sprandą? — paklausė Rani.

— Taip.

— Rani, — ištarė Zedas, — jeigu ištiesi rankas į priekį, užčiuopsi sieną.

Ji ištiesė rankas priešais save ir delnais atsirėmė į plastiką. Šis buvo šiurkštus, gruoblėtas. Išsekusi Rani atsirėmė į sieną, nelygus paviršius skaudžiai braižė nuogą petį. Ji susizgribo pametusi marškinius. Kažką murmėjo Koriosas — jis tolo, balsas vis labiau silpo:

— Atsargų spintelė, atsargų spintelė, šaldytuvas, šaldytuvas, vandentiekio vamzdis, radiatorius, filtras, ventiliacijos anga…

— Kur? — pertarė Zedas. — Rani, eime.

Ji pajudėjo per karščiu alsuojantį rūsį. Palietė kažką šaltą. Vandentiekio vamzdis, dingtelėjo jai. Įkaitęs oras veržėsi į plaučius. Juk tai Binkis, persmelkė ją skausminga mintis. Binkis melavo. Binkis padegė namus.

Prie jos sugrįžo Zedas.

— Ventiliacijos angos atviros, Rani-ka, — tarė jis.

— Ką tai reiškia? — paklausė ji.

— Tai reiškia, — atsakė Zedas, — kad šį kartą liksime gyvi.

Virš galvos į grindis trenkėsi kažkas didelis. Rūsio lubos driokstelėjo ir sudrebėjo.

— Ar griūva namas?

— Gabalais, — atsakė Zedas.

Oras rūsyje darėsi vis troškesnis. Rani neįstengė pravirkti. Ji atsišliejo į Zedą ir pajuto jo delną, glostantį jai plaukus, o visą kūną purtė nesiliaujantis drebulys.

Vos išniręs iš šiaurinės Bulvaro pusės šešėlių, Deinas išvydo liepsnas. Tik dabar susizgribo jau kelias minutes girdėjęs sirenos kauksmą. Galvoje prašmėžavo blausi mintis: kažin kur ir kas dega, o jei tai iš tikrųjų gaisras, ar jis didelis, ar netoli nuo Jago Šeimos namų… Suvokimas, kad vis dėlto pernelyg arti, smogė staiga; Deinas pasileido tekinas. Virš galvos šmaižiojo kateriai, gausiai spjaudydami kažkokius baltus chemikalus: pusiau skystį, pusiau dūmus. Deinas prabėgo Įkūrėjų Lanką ir sustojo įsirėžęs į susimetusį žioplių būrelį. Šie jį apurzgė. Deinas išsprogino akis. Jago Šeimos namo nebebuvo. Tiesa, sienos tebestovėjo, bet stogas išnyko, lyg nebuvęs, taip pat ir durys, langai; nebeliko vidinių koridorių, išgaravo ir visas antras aukštas, tarsi sieros rūgšties nuėstas. Abanato ungniagesių gausiai liejama cheminė medžiaga ugniai slopinti ilgomis žaižaruojančiomis vijomis rangėsi ant šen ten vis dar pliūpčiojančių liepsnos liežuvėlių, ant akmeninių laiptų, ant gatvės. Ugniagesiai, vilkintys apsauginius kostiumus, nešini talpyklomis su ilgomis žarnomis, braidė po tuos šiurpius griuvėsius, baltais debesimis apipurkšdami vis ištrykštančius žiežirbų spiečius.