Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Kaip reikėtų tai padaryti? — paklausė ji.

— Aš negaliu nė kojos įkelti į Pagrindinį Nusileidimo terminalą, — pasakė jis. — Tau teks atvykti manęs pasiimti.

— Kur?

— Į Jago Šeimos valdą. Ji maždaug už šimto kilometrų į rytus nuo čia.

— Kaip viskas turėtų vykti?

— Maždaug vidudienį aš išeisiu pro vartus, — pasakė Deinas.

— Kai kas anksčiau jau yra tai išbandęs… Vilkėdamas šviesą atspindinčius drabužius… — kuriuos tikriausiai pasiseks nugvelbti, vylėsi jis, — …net tokiame karštyje kelias valandas išgyvensiu. Tačiau paimti mane turėsi greitai; suderinti laiką — ypač svarbu.

Lamonika susiraukė.

— O jeigu man ant kulnų lips Abanato policija?

— Nenumanau, kodėl jie turėtų tave vaikytis. Bet būtų neblogai, jei kuriuo nors momentu tarp šiandienos ir sutartos datos paslėptum „Lamįją” netoli Jago Šeimos valdos.

— Neketinu rizikuoti „Lamija”, — burbtelėjo ji.

— Net neketinu tavęs to prašyti, — ramiai atsakė Deinas. — Jeigu mus vis dėlto pričiuptų, galėsi mane išmesti ir tuojau pat išskristi.

Lamonika linktelėjo — su akivaizdžiu palengvėjimu. Deinas užgniaužė vaizduotę, kuri jau baudėsi piešti vaizdus, kas jo lauktų, jeigu šitaip atsitiktų… Jis žinojo, kad Binkis neklydo. Rani beveik tiesiai pasakė Deinui, kad, jeigu jis pamėgintų bėgti, ji neįstengtų jo apginti.

Prakaitas ritosi jo plaukais, kapsėjo ant kaklo. Deinas susivertė gėrimo likutį. Lamonika paklausė:

— O kaip aš sužinosiu, kada man atskristi tavęs paimti?

— Aš tau pranešiu.

— Kaip?

— Kompiuterine telefono linija. Atsiųsiu žinutę į barą. Bus adresuota Raselui O‘Neilui navigatorių kodu. Žinutėje įrašysiu datą pagal Čabado kalendorių. Į mėnesį išvis nekreipk dėmesio — žiūrėk dieną ir pridėk penkis. Pavyzdžiui, jei bus parašyta dvidešimt antroji, tai reikš dvidešimt septintąją, jei keturiasdešimt trečioji — vadinasi, kito mėnesio trečioji diena.

Hiperė pakreipė galvą, bereikšmiame jos veide pasirodė mąsli išraiška.

— Skamba neblogai. Ar tu galėsi prieiti prie kompiuterinės telefono linijos?

— Taip.

Ji pasitrynė nosį.

— Turiu dingti iš planetos nevėliau kaip po dešimties savaičių.

Deinas nusišypsojo.

— Neketinu šitiek laukti.

— O kas… — Ji sudvejojo. — O kas tada, jei tave sučiups?

— Su tokia rizika tau teks susitaikyti, — paprastai atsakė Deinas. Jam gniaužė skrandį.

— Juk tuomet tu išklosi jiems viską — kitaip tiesiog negalėsi.

Jis linktelėjo.

— Ar imsies to? — paklausė. Maldauti nesiruošė. Atsilošė krėsle, stengdamasis sutramdyti drebančias rankas.

Ji padėjo kairiąją ranką delnu žemyn ant subraižyto stalo.

— Taip, aš tai padarysiu, — pasakė ir jos antakiai šoktelėjo aukštyn. — Prakeikimas, juk aš nukaišau tavo krovinį.

Vieną akimirką jis nepatikėjo savo ausimis. Paskui visą jo kūną supurtė palengvėjimo drebulys. Deinas giliai įkvėpė ir uždėjo delną ant Lamonikos rankos.

— Ačiū.

Moteris pakilo.

— Gera buvo su tavimi paplepėti, — pasakė ir be ceremonijų nužirgliojo sau.

Deinas lydėjo ją akimis: Lamonika stabtelėjo prie žaidėjų stalo, persimetė keliais žodžiais su Junona, uždėjo ranką Kovan ant peties, paskui pasuko prie baro. Kai Deinas dar kartą dirstelėjo į ją, išvydo pasilenkusią virš baro, per kelis centimetrus nuo Rozos. Ką gi, Žvaigždžių Kapitone, viskas, jau gali eiti, tarė sau Deinas, bet kol kas neįstengė net pakilti iš už stalo. Atrodė, visi jo raumenys virtę vandeniu.

Galų gale jis atsistojo. Už gretimo staliuko įsitaisęs vyriškis liūdnomis akimis nulydėjo Deiną iki durų. Ember iš už baro šyptelėjo praeinančiam Deinui. Jis atidarė duris; šviesos bare sumirgėjo, vidun įsiveržė šalto oro gūsis.

— Ei, uždaryk duris! — riktelėjo kažkas.

Deinas išėjo laukan, įkvėpė visa krūtine, susibruko rankas į kišenes. Dabar, kai atsidūrė gatvėje, iš baro sklindantis triukšmas atrodė dar garsesnis.

Staiga suvibravo pats oras. Oda perbėgo šiurpulys. Ausis užgulė nuo duslaus galingo riaumojimo. Deinas pakėlė galvą ir virš senų, aprūkusių namų stogų išvydo iš Nusileidimo terminalo kylantį luotą. Atsirėmęs į sieną, Deinas žvilgsniu lydėjo laivą. Kažin kur jis skrenda? Galbūt į palydovą? O gal į Tinklą? Ne, tikrai ne į Tinklą, Tinklas šiuo metu tuščias. Deino akys ūmai pritvinko ašarų. Miesto pašvaistė užgožė žvaigždes, bet jis puikiai žinojo, kad jos spingsi danguje, o už jų driekiasi neaprėpiama hipererdvė. Greitai, pažadėjo sau, jau greitai — šalto vėjo košiamas jis sužvarbo, ėmė krėsti drebulys — jau labai greitai tavęs čia nė padujų neliks, tu ištruksi iš šitos planetos ir daugiau niekada nė kojos čionai nebekelsi… Deinas užsimerkė ir užsižiūrėjo į blausius ornamentus, sūkuriuojančius po nuleistais vokais, panašius į lėtai besisukančias raudonas hipererdvės dulkes.

Kai išniro iš už posūkio į gatvę, vedančią prie Jago Šeimos namų durų, kažkas šūktelėjo jį vardu.

— Deinai, palauk!

Jis atsigręžė. Šaukė Binkis. Atrodė labiau nei paprastai išblyškęs.

— Lįsk į šešėlį! — sušnypštė sekretorius, stverdamas Deiną už rankos.

Deinas leidosi nutempiamas iš apšviestos gatvės.

— Kas nutiko? — paklausė.

Binkio balsas skambėjo niūriai:

— Brolau, verčiau nė nesiartink prie namo.

Deinui vėl sugniaužė skrandį.

— Sakyk, kas yra, — tarstelėjo jis.

— Zedas, — Binkis nebuvo linkęs daugiažodžiauti. — Juodu su Rani klaikiai susibarė. Girdėjau minint tavo vardą. Rani išsiuntė mane gatvėn tavęs palaukti ir pasakyti, kad verčiau nesirodytum.

— Komendanto valanda… — prasižiojo Deinas.

— Velniai nematė tos komendanto valandos, — grubiai tėškė Binkis. — Kvaily tu, Zedas žino.

Viešpatėliau… Deinas dirstelėjo į namą. Rani kambaryje degė šviesos. Deinui pasirodė, kad užuolaidos fone jis įžiūri pažįstamo pavidalo kontūrus.

— Kaip jis… kas jam pasakė? — sužiopčiojo jis.

— Net nenutuokiu, — atsakė Binkis. — Laikykis, drauguži. Štai, paimk. — Jis mestelėjo Deinui kažką minkštą, šis sugavo nė nesusimąstęs. Tai buvo apsiaustas. — Pravers.

Tai jau taip, pagalvojo Deinas, sustirusiomis rankomis apsisiausdamas pečius.

— Kiek laiko negrįžti? — paklausė.

— Aš nežinau, — atsakė Binkis. — Gal šešias valandas? Turiu nerti atgal vidun. Judinkis. Sėkmės.

Jis nuskubėjo atgal. Deinas stebėjo jį, lipantį laiptais. Koriosas atidarė duris, iš vidaus trykštančioje šviesoje buvo aiškiai matyti stambaus jo kūno apybrėžos. Judinkis, pasakė jam Binkis. Deinas tylutėliai patraukė rytų pusėn. Jeigu nesiliaus judėjęs, galbūt jam dar pavyks išvengti policijos patrulių.

Iki komendanto valandos beliko vos viena valanda, o Deinas vis dar negrįžo. Užsidariusi miegamajame, tarsi keritas narve, Rani be paliovos mynė pirmyn atgal, pirmyn atgal.

Ji smarkiai nerimavo dėl jo. Maža to — teko prisipažinti tai pačiai sau, — jautėsi ir kalta, išsiuntusi Deiną į hiperių rajoną ieškoti Loraso U-Eleno, prieš tai nepasitarusi su Zedu. Už langų tarsi brangakmenis švytėjo miestas; plačios baltos gatvės tviskėjo atspindėta žibintų šviesa. Rani priėjo prie lango ir kone priglaudusi kaktą prie stiklo pažvelgė žemyn. Šaligatviu pro namus vaikštinėjo žmonės — susikibę už rankų, juokdamiesi, šnekučiuodamiesi… Tik Deino tarp jų nebuvo. Susiraukusi Rani nužvelgė gatvę ir vėl ėmė žingsniais matuoti kambarį. Kiek metų reikėtų šitaip žingsniuoti, kad išmintų taką žvilgančiose medinėse grindyse?