Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Kalbėk, — tarė.

Deinas gurkštelėjo vyno. Šis nutekėjo stemple it vanduo.

— Turbūt žinai, — pradėjo jis, — kad aš dirbu Jago Šeimai. — Ji linktelėjo. — Jago Šeima perka doraziną. — Deinas stebėjo jos veidą. — Jago Šeimos dilerės Abanate vardas… — jis patylėjo, — …Šeriksė Esba.

Lamonika pasilenkė arčiau jo.

— Tęsk, — paragino.

— Šeriksė Esba išvyko iš Čabado. Asmuo, užėmęs jos vietą, vardu Lorasas U-Elenas.

Ir šiaip jau bereikšmis Lamonikos veidas tapo, jei tik tai įmanoma, dar abejingesnis. Tačiau kairysis jos antakis vėl sutrūkčiojo.

— Na, ir ką? — tarstelėjo ji.

— Štai, prašom, — tarė Roza, pasilenkdama virš stalo su gėrimo taure rankoje.

Lamonika išsikrapštė kreditinį diską ir šleptelėjo ant stalo.

— Nori pakartoti? — paklausė ji Deino.

Deinas papurtė galvą. Roza nutaisė grimasą. Blizgučių juostos driekėsi jos krūtimis, šlaunimis ir nugara. Speneliai buvo švelniai parausvinti.

— Tikrai nenori? — mygo Lamonika.

— Tikrai, — atsakė Deinas.

Roza gūžtelėjo pečiais ir nukinkavo sau.

— Taigi, — vėl prašneko jis, — Jago Šeima domisi tuo asmeniu.

Formuluote jis pats liko labai patenkintas. Domisi tuo asmeniu. Šitaip galėtų pasakyti Rani.

— Iš tikrųjų, — pridūrė jis, — Rani Jago norėtų su juo susitikti.

— Na, ir ką? — pakartojo Lamonika.

— Tu jį pažįsti?

— Gal ir taip.

— Ar galėtum vėl su juo susisiekti?

— Tarkime, taip.

— Jago Šeima būtų tau dėkinga, jei perduotum jam šią žinią.

Lamonika nusišypsojo.

— Kaip labai dėkinga? — sausai paklausė.

— Penkiasdešimt kreditų, — tarė Deinas.

— Šimtas.

— Septyniasdešimt penki. — Šimto kreditų jo diske nebebuvo.

— Devyniasdešimt.

— Aštuoniasdešimt penki, — tarė jis.

— Sutarta. — Ji išsišiepė. — Kaip vienam vakarui — visai neblogai padirbėta. — Ji pakėlė taurę, gurkštelėjo. — Ką pasakyti Lorasui U-Elenui? Kaip jis turėtų atsakyti?

Deinas susiraukė. Šito Rani jam nepasakė… Viena nekelia abejonių: ji tikrai nenorėtų, kad U-Elenas skambintų kompiuterine telefono linija. Deinas prisiminė atsakymus į kvietimus pokyliui — ištisas jų šūsnis, išsklaidytas po kambarį.

— Pasakyk jam — tegul parašo jai laišką, — tarė.

Lamonika linktelėjo.

— Sardonikso sektoriuje žmonės rašinėja kalnus laiškų. — Ji pasirąžė; auksiniai žiedai ausyse sublyksėjo. — Sumokėk man, drauguži.

Deinas išsitraukė iš kišenės kreditinį diską. Pervedimo įtaisas, jo manymu, turėjo būti prie baro. Jis jau buvo besistojąs…

— Nereikia, — tarstelėjo Lamonika.

Susikišusi į bumą du pirštus, ji veriančiai sušvilpė. Ember ir Roza apsidairė. Visi likusieji nė nekrustelėjo. Lamonika pamojavo, šįkart — abiem rankomis, ir Roza pasiėmė padėklą. Mergaitė stabtelėjo prie žaidėjų stalo priimti užsakymų, paskui pasuko pas juos. Ant padėklo stovėjo pilka metalinė dėžutė: NKPĮ — nešiojamas kreditų pervedimo įtaisas.

Deinas gerokai nustebo jį išvydęs: dauguma barų nesivargindavo tokiais apsirūpinti, nebent, be gėrimų bei narkotikų, prekiautų ir dar kai kuo: stipriaisiais narkotikais ar seksu. Bet paskui jis prisiminė žaidėjus. Roza padėjo įtaisą ant Deino ir Lamonikos stalo.

— Net nežinojau, kad judu lošiate, — tarė.

— Mes ir nelošiame, — atsakė Lamonika. — Aš laimėjau lažybas. — Žaliasis jos antakis kilstelėjo. — Beje, negrąžinai man kreditinio disko.

— O! Atleisk.

Mergaitė ištraukė jį iš kapšelio, kurį nešiojosi prie juosmens. Ir padėjo juodo plastiko žetoną tiesiai Lamonikai į delną. Jų pirštai buvo susilietę tik trupučiuką ilgiau, nei būtina. Lamonika nusišypsojo. Ji nuspaudė prietaiso mygtuką ir įkišo savo diską į alfa skyrelį. Deinas susirado beta plyšį, į jį įdėjo savąjį diską.

Lamonika vikriai nurodė NKPĮ pervesti aštuoniasdešimt penkis kreditus iš disko beta plyšyje į diską alfa plyšyje. Prietaisas atsirūgo. PERVEDIMAS SĖKMINGAI ATLIKTAS, — sužibo užrašas ekranėlyje. Žalios raidės ryškiai tvykstelėjo prietemoje ir tuojau užgeso. Prietaisas išspjovė diskus lauk.

— Tikrai jau viskas? — paklausė Roza.

Lamonika paėmė prietaisą ir padėjo atgal ant padėklo.

— Kol kas — taip, — atsakė. Ir skiausčia ranka paglostė žiburiuojančią mergaitės šlaunį. — Kol kas.

Roza išraiškingai sugargaliavo, pakėlė padėklą ir be garso nuslydo šalin.

Deiną išpylė prakaitas. Jam gniaužė gerklę. Jis bandė save įtikinti, jog tai — tik kvaišalų dūmo poveikis, nedaugiau. Lamonika stebėjo mergaitę prie baro. Deinas atsikrenkštė. Ji grįžtelėjo į jį. Vyrukas prislopino balsą.

— Noriu pasiūlyti tau dar vieną sandėrį.

— Hmmm… — Žvaigždžių Kapitonė gurkštelėjo gėrimo. — Tai jau ketvirtas pasiūlymas, kurio sulaukiu šįvakar. — Ji įsistebeilijo į buvusį hiperį virš taurės briaunos. — Rėžk.

— Tai asmeniška, tai visiškai niekaip nesusiję su Jago Šeima, o kainą gali įvardyti pati — sveiko proto ribose.

— Man jau patinka, — tarstelėjo pilotė ir nusižiovavo.

Kažkas patapšnojo Deinui per kairįjį petį. Raumenys susimetė mazgais, galugerklyje susitvenkė rūgštis. Vieną šiurpią akimirką Deinas buvo tikras — visiškai tikras, — jog tasai, kuris palietė jo petį, tasai, kuris prisėlino taip tyliai, kad jis net neišgirdo žingsnių — tasai yra faras arba, dar blogiau, kas nors, vilkįs Tinklo uniformą…

— Ei, — tarstelėjo vyrukas, sėdįs prie stalo kairėje. — Nori dar?

Jis pasilenkė kišdamas Deinui panosėn smilkstančią kvaišalų suktinę. Vilkėjo marškinius su Nusileidimo terminalo ženklu, siaurą galvą buvo nusiskutęs visiškai plikai.

— O tu visai nieko. Kaip čia atsitiko, kad iki šiol nesu tavęs čia matęs?

Deinas atsiduso.

— Ne dabar, bičiuli. Aš užsiėmęs, — tepasakė.

— Ak. — Vyrukas atitraukė ranką. — Atleisk. — Jo balsas nuskambėjo liūdnai.

Lamonika sukikeno.

— Taigi sakei?..

Deinas nusišluostė delnus į kelius.

— Tau reikės paimti krovinį Čabade ir išgabenti iš sektoriaus taip, kad niekas nesuuostų.

Iš Lamonikos linktelėjimo Deinas suprato, kad pilotė puikiai pajuto, jog jis nežymiai pabrėžė porą paskutiniųjų žodžių.

— Krovinys teisėtas? — puse lūpų paklausė ji.

— Ne.

— Vadinasi, kalbame apie kontrabandą. Kokio dydžio ir tipo krovinys? Narkotikai, kailiai, auksas, brangenybės?

Deinas nurijo seilę.

— Aš, — ištarė. Jis sunėrė pirštus ir ėmė stebėti, kaip šie dreba.

Jis buvo kone atmintinai išmokęs atitinkamus puslapius iš Nakamuros „Istorijos”. Tylutėliai paaiškino Lamonikai:

— Pagal Federacijos įstatymus vergo kreditas įšaldomas tam laikui, kiek trunka jo vergystės sutartis. Jis pats negali jo liesti, bet negali ir niekas kitas. Tai reiškia, kad aš negaliu sumokėti tau tol, kol neištrūksime iš Sardonikso sektoriaus. Bet aš galėsiu tau sumokėti.

— Argi „Užtrauktukas” nebepriklauso tau?

Deinas papurtė galvą.

— „Nukentėjusioji pusė turi teisę konfiskuoti bet kokį turtą”, — pacitavo jis.

— Ką tai reiškia?

— Tai reiškia, jog dabar „Užtrauktuko” savininkas yra Čabadas, tiksliau — Jago Šeima. — Jis gurkštelėjo gėrimo. Drebulys niekaip nesiliovė. Deinas prisiminė dar vieną sakinį iš „Istorijos”; „Per pastaruosius du šimtus metų būta aštuonių šimtų keturiasdešimt dviejų žinomų atvejų pabėgti; iš jų — dvidešimt trys sėkmingi. ”