Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

Prieš skambindamas į Kristinos Vu biurą, Binkis peržiūrėjo Rani dienotvarkę. Paskui susisiekė su biuro tarnautoju. Juodu šnektelėjo kelias minutes, tada Binkis atsigręžė su visu krėslu.

— Rani-ka, ar susitikimui tiks pokylio dienos rytas?

— Taip, — atsakė ji.

Binkis susitarė dėl susitikimo, išjungė telefono liniją ir vėl pakilo.

— Ačiū, Binki, — svariai tarė Jago. Paskui įsitaisė ant lovos ir mostelėjo jam sėsti ant suoliuko kojoms. — O dabar papasakok man, kaip vyksta pasiruošimas pokyliui.

Kol sekretorius dėstė jai visas smulkmenas — išsiuntinėta du šimtai kvietimų (visus juos samdytas pasiuntinys įteikė adresatams į rankas), iš jų šimtas septyniasdešimt jau priimta, maistu ir gėrimais pasirūpinta, aptarnaujantis personalas bus sukviestas laiku, be to, jau pasamdyta aktorių trupė, kuri atliks populiarią Čabade komediją — sąmonės pakraštėliu Rani girdėjo ir įsiminė informaciją, bet tuo pat metu galvojo apie ką kita: kai ištekėsiu už Feriso Diuro, reikės įtvirtinti tai kokiu nors įsimintinu mostu, reikės sugalvoti ką nors simboliška, kas deramai pažymėtų jos statuso pasikeitimą. Kažin ką čia geriausia nuveikus? Gal ką nors nupirkti ar parduoti, o gal ką nors apdovanoti?

Staiga ji suprato, ką turinti padaryti, ir nusišypsojo. Na, žinoma.

Ji paleisianti į laisvę visus savo namų vergus.

Deinas Ikoro sėdėjo prie staliuko „Žaliojoje Šokėjoje” ir laukė pasirodant Tori Lamonikos.

Dešinysis jo petys brūkštelėjo lango stiklą. Deinas papūtė į stiklą, tada rankove nušluostė apgaravusį sklypelį. Pro langą jis matė Abanato šviesas, o už jų — miesto pašvaistės atspindį įlankoje dunksančiuose ledkalniuose. Tolimi, šerkšnota rūkana pasidengę ledkalniai atrodė lyg netyčia čionai užklydę kito pasaulio gabalėliai. Tarp Deino ir įlankos virė, šurmuliavo Nusileidimo terminalo gyvenimas. Po kairiąja jo alkūne neomedienos stalviršyje kažkas buvo išraižęs: „KILROJUS BUVO NARKAŠAS”.

Deinas pralaukė jau visą valandą. Galėjo sėdėti čia dar tris. Ember iš kitapus baro pastebėjo vyruko veido išraišką ir vyptelėjo jam. Baras buvo sausakimšas. Aplink patį didžiausią, apskritą dviejų metrų skersmens, stalą spietėsi dešimt lankytojų, jie žaidė kažkokį žaidimą su septyniomis skirtingų spalvų figūrėlėmis ir keistu šešiabriauniu kauliuku.

Keturi iš dešimties žaidėjų buvo pilotai; užvis balsingiausia — moteris persišviečiančiu apdaru. Tai buvo Junona Kouris, „Seminolo” pilotė. Greta jos stovėjo laiba tyli moteris, navigatorė Lyn Kovan — irgi iš „Seminolo”. Abiejų kaklus juosė vienodi sukto metalo vėriniai. Žaidimas, kurį jie visi žaidė, vadinosi „Trigubas”; Deinas buvo apie jį girdėjęs, bet niekad savo akimis nematė žaidžiant. Jam parūpo, ar šį žaidimą mėgo ir Tori Lamonika, ar jis bent kiek panašus į senovinį „Go”.

Roza — toji pati mergaitė, išsidabinusi blizgučiais, tik šįsyk raudonais — mostelėjo padėklu jo pusėn.

— Ei, kaip reikaliukai? — šūktelėjo.

— Puikiai, — atsakė Deinas, delnu pridengdamas savo taurę.

— Gerai. — Pritildžiusi balsąji pridūrė: — Ember tau sako: pažiūrėk į duris.

Deino skrandžio raumenys susigniaužė. Jis kiek pakeitė padėtį, ištiesdamas kojas į praėjimą, bet tuojau pat jas atitraukė, nes kažkoks žmogynas apiplyšusiu terminiu kostiumu jau klibikščiavo jo link.

Durys atsivėrė, vidun siūbtelėjo šalto oro banga. O drauge su ja — ir ketvertas naujų lankytojų: du žmonės ir du verdiečiai. Viena iš žmonių buvo Tori Lamonika. Ji vilkėjo žalią drabužį — tokį tamsiai žalią, kad atrodė beveik juodas. Po kaklu blykčiojo medalionas. Ji nudrožė tiesiai prie baro ir pasilenkė šnektelėti su Ember. Pasiėmė gėrimą ir patraukė Deino kryptimi, pakeliui stabtelėdama prie žaidimo stalo.

— Ei, Tori, drauguže, kaip gyvuliuoji? — būbtelėjo Junona ir kilstelėjusi įsisiurbė jai į lūpas. — Nori sužaisti?

Deinas negirdėjo, ką Lamonika jai atsakė. Papurtė galvą, laisvąja ranka kepštelėjo Junonai per petį ir nužingsniavo praėjimu toliau. Atsisėdo už stalo priešais Deiną.

— Labas vakarėlis, — pasisveikino.

Ji buvo apsirengusi labai paprastai, neapsikarsčiusi jokiomis puošmenomis, kas hiperiams visai nebūdinga. Tiesa, ausyse kadaravo milžiniški žiedai, o antakiai buvo nudažyti: vienas žaliai, kitas — baltai.

Jos gėrimas irgi buvo žalias, su plaktos grietinėlės puta ant viršaus. Deinas kilstelėjo savąją taurę vyno.

— Už sėkmę, — tarė. Tačiau balsas išdavikiškai virptelėjo.

Lamonika pakėlė taurę ir susidaužė su juo.

— Niekad neatsisakau išgerti už sėkmę.

Deinas luktelėjo, kol ji pastatys taurę atgal ant stalo. Ant viršutinės moters lūpos liko grietinėlės puta; Lamonika nusišluostė burną viena ranka.

— Kaip laikaisi? — paklausė jis.

— Pusė bėdos, — atsakė ji. — O tu?

— Galėtų būti ir geriau.

Nuo apskritojo stalo atsklido riksmas.

— Ei, ką darai! Šitoks ėjimas draudžiamas!

Džergžtelėjo stiklas, pažiro šukės.

Junona pakilo:

— Kas pasakė, kad negaliu šitaip paeiti?

— Užsikimšk, — įsiterpė Lyn Kovan. — Ridenk iš naujo.

— Bet man net labai patinka tai, ką jau išritau!

Kad ir bambėdama, Junona vis tik atsisėdo į vietą. Lyn paspyrė šukes po stalu. Šviesos virš galvos prigeso ir vėl įsižiebė.

Lamonika prašneko:

— Tikrai nustebau išgirdusi, kad tu nusekei man iš paskos. Maniau, apsisuksi ir tikriausiai grįši į Neksą.

Taip ir turėjau padaryti, galvojo Deinas. Bet aš juk nežinojau. Iš kur galėjau žinoti?

— Vadinasi, girdėjai, — tarė jis.

Pilotė linktelėjo.

— Man labai gaila. — Ji nykščiu ėmė trinti taurės kraštą.

— Galai nematė, — burbtelėjo Deinas.

Atsiprašinėjimų jam dabar reikėjo užvis mažiausiai. Prie staliuko kairėje kažkas prisidegė žolės suktinę. Deinas giliai įkvėpė. Žmogus tai pastebėjo ir išsišiepęs ištiesė suktinę jam. Deinas giliai įtraukė dūmo į plaučius.

Atsargiau, perspėjo jis pats save. Neužmiršk, kad negali šlaistytis per naktį. Jis pasiūlė suktinę Lamonikai, ši papurtė galvą.

— Nuo šito pradedu kosėti, — paaiškino. — Kaip ir nuo tabako. Bet kaip tu suuodei, kad aš vis dar Čabade?

— Aš tave mačiau, — atsakė Deinas. — Aukciono dieną tu praėjai pro pat Jago Šeimos namus.

Moteris net krūptelėjo.

— Štai kaip. Aš tiesiog vaikštinėjau. Man patinka Abanatas, gražus miestas. — Ji pakėlė taurę; Deinas užjuto, kad hiperė pasijuto nepatogiai. — Tau turbūt atrodo kitaip.

— Tegu jį bala, — pasakė jis. — O aš gerokai nustebau tave pamatęs. Maniau, tu seniai pakėlei sparnus iš čia.

Ji atsakė:

— Norėjau. Bet susidūriau su šiokiomis tokiomis kliūtimis, kai reikėjo parduoti krovinį.

Deinas nerūpestingai mestelėjo:

— Tavo dilerė išnykusi iš miesto?

Kairysis — žalias — jos antakis sutrūkčiojo.

— Nagi, po šimts paralių, o tu iš kur žinai?

Jis išsišiepė. Viskas tvarkingai dėliojosi į vietas. Iš tiesų, pagaliau ir jam šyptelėjo sėkmė… Vyriškis prie gretimo staliuko pakišo kvaišalų suktinę jam po nosimi. Deinas giliai įkvėpė.

— Ačiū. — Jis nusišypsojo. — Gal pasikalbėkime apie reikalus, Žvaigždžių Kapitone.

Dabar jau abu Lamonikos antakiai šoktelėjo aukštyn. Bet ji pasisuko kėdėje ir mostelėjo Rozai. Mergaitė irgi jai pamojavo. Lamonika vėl atsisuko į Deiną.