Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

— Girdėjau, jie surado vieną kūną, — netoliese pasigirdo moters balsas — tai buvo viena žiūrovių. — Įdomu kieno.

Deinas nurijo seilę. Ne, galvojo jis, negalėdamas atplėšti žvilgsnio nuo namo, virtusio nuolaužų krūva; dūmai jau ėmė graužti akis. Ne, šito negali būti…

— Prašome išsiskirstyti, — atsklido kažkieno kito, oficialus, balsas. Žibinto spindulys plykstelėjo Deinui į veidą, jis žengė atatupstas. — Pasitraukite… Ei, stok!

Kažkieno rankos stvėrė jį. Dievulėliau, spėjo pagalvoti Deinas, visą kelią skutau tekinas — tiesiai Abanato policijai į glėbį! Jis kryptelėjo, stengdamasis išsukti riešą iš pareigūno gniaužtų, ir jau pasiruošė bėgti, bet kažkas sunkus vožėsi jam į nugarą. Skaudžiai. Deinas dar bandė muistytis. Jį sučiupo dviese ir privertė išsitiesti.

— Vardas?

Jis papurtė galvą.

Jie trūktelėjo aukštyn jo rankovę. Šviesos spindulys vėl ėmė slankioti veidu.

— Tai tikrai jis, — sumurmėjo kažkas. — O štai ir „J”. Kuo tu vardu?

— O tu kas? — atsiliepė jis.

Vietoj atsakymo jis susilaukė stipraus smūgio atgalia ranka, po kurio neišsilaikė ant kojų. Pargriovę kniūbsčią, policininkai surišo jam už nugaros rankas.

— Vardas! — nieko gera nežadančiu tonu pareikalavo balsas.

Deinas nurijo galugerklyje susitelkusį kraują ir atsikosėjo.

— Deinas Ikoro.

Jie grubiai pastatė jį ant kojų, šviesa plykstelėjo į akis. Jis užsimerkė ir buvo pavaišintas skambiu antausiu. Prašneko jau kitas balsas:

— Elkis su juo švelniai — pamiršai?

Pirmasis balsas atsakė:

— Tai šūdas, nieko jam nenutiko.

Deinas prasimerkė. Aplink jį spietėsi keturi policininkai.

— Jo veidas tinsta, — tarė vienas.

Tas, kuris jam smogė, susiraukė.

— Kam rūpi, kaip jis atrodo? Elkitės su juo švelniai… Kaip panorėsiu, taip ir pasielgsiu, štai kas. Tasai, kuris taip įsakė, spirga kažkur tame sukruštame gaisre.

— Dar ne visus kūnus pavyko rasti, — tarė kažkuris.

Deinas prasižiojo:

— Kas čia atsitiko? — Jam jau skėlė galvą.

Tasai, kuris jam smogė, atsigręžė.

— Kaip tik šito mes dar paklausime tavęs. Turėtum žinoti, kad vergas neišleidžiamas į laisvę, jeigu jo šeimininkas miršta smurtine mirtimi. Vieną kūną tame pragarėjau suradome. — Jo veido raumenys slankiojo po oda. — Man regis, tau reikėtų jį pamatyti. Mėgsti gerai paskrudintą kepsnį? Kas nors juk turi atpažinti lavoną. — Jo pirštai susmigo Deinui į žastą. — Eime.

Jie nužingsniavo prie namo griuvėsių, po kojomis treškėjo chemikalų kristalai. Staiga kažkas suriko, vienintelį žodį atkartojo aidas:

— Gyvi! Gyvi!

Deiną laikęs policininkas sustingo, visi kiti pasileido tekini riksmų link. Kiek įmanoma žemiau nusileidęs kateris nukreipė į griuvėsius baltą galingo žibinto spindulį. Deinas prisimerkė. Staiga tarsi iš niekur, iš po žemių, iš pačios griuvėsių tirštumos, išdygo trys pavidalai — trys juodos figūros baltos šviesos sraute. Viena jų tikrai buvo Koriosas; iškėlęs ranką jis dangstėsi veidą. Kiti du stovėjo susiglaudę ir buvo vienodo ūgio.

Ugniagesiai džiaugsmingai stūgavo. Deinas atsišliejo į policijos autobusiuką. Nuo smūgio jam maudė žandikaulį. Zedas ir Rani lėtai patraukėjų link apsupti policininkų. Vadinasi, žuvo Amri, sumojo Deinas. Žibintas staiga užgeso, kateris šovė aukštyn. Deino akys pasruvo ašaromis, kurios jau niekuo negalėjo padėti.

Netoliese sušnarėjo balsai. Staiga kažkas ištarė:

— Palaukite.

Sunki ranka šleptelėjo jam ant peties.

— Deinai. — Tai buvo Zedas. Deino akys palengva ėmė vėl apsiprasti su tamsa. Zedo skruostą puošė juodų suodžių dryžis, drabužiai buvo virtę skarmalais. — Deinai, kodėl tu bėgai ?

Deinas apsilaižė lūpas. Zedo pirštai įsikirto jam į petį.

— Binkis liepė man bėgti, — ištarė jis.

Zedas linktelėjo ir jį paleido.

— Atriškite jį, — įsakė.

Tasai, kuris jam smogė, prasižiojo:

— Bet, komandore, sakėte, kad jis — pabėgęs vergas, tad mes pamanėme…

— Suklydau, — pratarė Zedas. Sprendžiant iš balso, turėjo būti neišpasakytai pavargęs. — Velniai griebtų, atriškite jį. Jis nė nemano bėgti.

Deinas stovėjo nekrustelėdamas, kol kažkas perpjovė pančius. Tada pasimasažavo riešus.

— Rani…

— Ji sveika gyva, — patikino Zedas. — Eime.

Deinas nukėblino paskui jį svarstydamas, kur jie dabar traukia. Zedas atsakė į neišsakytą jo klausimą:

— Važiuojame pas Kynetus, jie mus priglaus. — Paskui jis grįžtelėjo į policininką: — O tą kitą jau suradote?

— Dar ne, komandore.

— Ieškokite, kol surasite, — paliepė Zedas.

Policijos autobusiuko durelės nuslydo į šalį. Jie sulipo vidun. Vyriškas balsas ištarė:

— Leiskite jums padėti, Domna.

Rani įlipo į autobusiuką ir klestelėjo ant sėdynės. Pažvelgė į Deiną, paskui — į Zedą. Paskutinis kiek neryžtingai įlipo Koriosas, prisimerkęs net nuo blausios šviesos palubėje. Be saulės akinių jo veidas atrodė susitraukęs ir kažkoks tarytum apsinuoginęs. Durelės užsivėrė, autobusiukas trūktelėjo iš vietos.

Rani paklausė:

— Gerai jautiesi?

Deinas ne iš karto susizgribo, kad moteris kreipiasi į jį. Nelabai žinojo, ką reikėtų atsakyti.

— Na, ne visai, — pasakė. Ir pabandė nusišypsoti, kad ji, jei panorės, galėtų pamanyti, jog jis juokauja. — O jūs?

— Ne, — pasakė ji.

Rani sukryžiavo rankas ant krūtinės. Buvo visa suplukusi, aplipusi purvu. Kažin kur ji spėjo praganyti marškinius? — šmėkštelėjo Deinui.

— Amri žuvo.

Zedas tyliai ištarė:

— Negalvok apie tai, Rani-ka.

Sesuo atsakė:

— Privalau apie tai galvoti! — Jos lūpos trūkčiojo. — Kad jį kur skradžiai! Tegul jį skradžiai ir te velniai nujoja! Norėčiau, kad pragaras iš tikrųjų egzistuotų, kad jis galėtų spirgėti ten per amžius!

Kas? — parūpo Deinui. Šitokios Rani jis dar niekad nebuvo matęs. Kunkuliuojantis jos įniršis baugino. Akys priminė du lydyto vario telkinius purviname veide.

— Tu nežinai, — sušvogždė ji, — tu net nenutuoki, ką reiškia girdėti degančios mergaitės klyksmą.

Deinas susizgribo, kad šie žodžiai skirti jam.

— Ne, — ištarė jis. — Nežinau.

— Tasai bailus apsimelavęs klastūnas… — Ji pristigo kvapo, atsikvėpė ir tęsė: — Aš dar pamatysiu jo lavoną, prisiekiu. Savomis akimis pamatysiu, kaip jis miršta.

Stipriai sugniaužusi kumščius ji užsimerkė. Zedas apglėbė seserį per pečius, atsidususi ji veidu prigludo jam prie krūtinės. Ramindamas brolis ėmė glostyti jai galvą.

Binkis, dingtelėjo Deinui. Tikriausiai ji kalbėjo apie Binkį. Juk Koriosas čia, o Amri negyva. Autobusiukas barškėjo gatvėmis, kol pagaliau atvežė juos į Promenadą ir sustojo prie Kynetų namų. Durys buvo atviros, ant laiptų lūkuriavo Aliza.

Ji iš karto atskubėjo artyn ir stvėrė Rani į glėbį. Margarita Kynet stovėjo tarpduryje, drauge su ja — ir keletas vergų.

— Vonią, — mestelėjo Aliza. — Pavalgyt ir į lovą. Rani, Margarita palydės tave viršun. — Ji pabučiavo Rani į skruostą ir stumtelėjo arčiau Margaritos, kuri pastvėrė moterį už rankos visai kaip vaiką. — Zedai, labai džiugu matyti, kad tu sveikas gyvas. Paruošėme tau kambarį greta Rani, šeimyniniame sparne.

— Aliza… — prasižiojo Zedas.

Ji kilstelėjo ranką, šitaip jį nutildydama.

— Zedai Jago, jei pradėsi dėkoti, man tai labai nepatiks. Vergų pusėje įkurdinsime jūsų vergą ir jūsų tarnautoją — jei tik jis neįsižeis. — Ji dirstelėjo į Koriosą.