Elizabeth Lynn - Sardonikso tinklas 2

Rani išsiropštė iš lovos. Ant sienos kadaravo išsiuvinėta juosta, sujungta su varpeliu; Rani ją timptelėjo. Po akimirkos kažkas pabeldė į duris.

— Įeikite! — šūktelėjo Rani.

Į kambarį įėjo vergė, nešina glėbiu drabužių.

— Domna, — ištarė ji, mėgindama nusilenkti su visu nešuliu, — štai jums drabužiai.

Vergė užrioglino drabužių kaugę ant kėdės ir nutrepsėjo į vonios kambarį — prileisti vonios, dingtelėjo Rani. Ji peržiūrėjo drabužius. Purvinų jos pačios kelnių niekur nebebuvo matyti; tikriausiai Aliza išardė jas ir suvedė matmenis į kompiuterį, o paskui išmetė. Rani aptiko ketverius marškinius, ketverias kelnes, dvi tunikas ir suknelę, visa kas — iš jos mėgstamų audinių ir net jos mėgstamų spalvų: blizgančios sidabrinės, mėlynos, gintaro ir raudonai rudos.

— Kiek dabar valandų? — paklausė ji vergės.

— Domna, dabar trys valandos po saulėtekio.

Tokių nekonkrečių atsakymų Rani negalėjo pakęsti. Ji apžiūrėjo kambarį, kol galiausiai surado sieninį laikrodį. Jis buvo spintelėje lovos galvūgalyje. Nusimetusi rausvąjį chalatą Rani nužingsniavo į vonios kambarį ir apsišlakstė veidą šaltu vandeniu. Jos jau laukė vandens pripilta vonia. Moteris paskubomis išsimaudė. Matyt, Kynetai kur kas labiau mėgo vonią nei dušą. Kai ji išniro iš vandens, oda buvo glotni kaip šilkas — vergė buvo įpylusi į vonią kažkokio gaiviai kvepiančio aliejaus. Kol Rani grįžo į miegamąjį, susivyniojusi į rankšluostį, didesnį už ją pačią, lova jau buvo kuo dailiausiai paklota, užuolaidos, išskyrus nėriniuotą dieninę — atitrauktos. Per užuolaidos miglelę Rani išvydo išsikėtojusią geometriškai tikslios formos pagrindinę ligoninę, o kiek tolėliau — rudą pliką Dykvietės viršugalvį. Mintys galvoje ėmė burbuliuoti. Jai reikėjo pasikalbėti su Imre, pasikalbėti su Zedu, susirasti naują sekretorių, pasikalbėti su Deinu… Kažin ar jam pavyko užtikti Loraso U-Eleno pėdsaką?

Rani apsirengė sidabriniais bei mėlynais drabužiais. Staiga užgriuvo savojo kambario ilgesys: šioje svetimoje vietoje sunku buvo susikaupti ir galvoti, nuo pastelinių spalvų, regis, mirguliavo pats oras. Rani skausmingai pasigedo ryškių, griežtų savo namų apybrėžų. Anksčiau, regis, niekada nekreipdavo į tai dėmesio.

Visa tai sudegino Binkis. Siūbtelėjęs pyktis palaimingai atgaivino. Staiga plačiai atsilapojo durys, į kambarį įžengė Zedas. Jis irgi buvo apsirengęs sidabriniais bei mėlynais — Jago Šeimos spalvų — drabužiais; Rani akimirką tvirtai suspaudė brolį glėbyje. Ir vėl jųdviejų reakcija buvo vienoda. Dvyny! — mintyse kreipėsi ji.

— Miegojai? — ėmė kamantinėti jis.

Sesuo nusišypsojo.

— Štai tau užkietėjęs medikas. Taip, pone vyresnysis gydytojau, miegojau kaip užmušta.

— Ką veiksi šįryt?

Binkis… Tačiau ji neketino prasitarti Zedui apie Binkį.

— Kažką veiksiu, — miglotai numykė ji. — Man reikės naujo sekretoriaus.

— Aš štai pamaniau, kad reikėtų nueiti pasižiūrėti, kaip atrodo mūsų namas, — tarė Zedas.

— Abejoju, ar jį dar pavyks atstatyti, — švelniai atsiliepė Rani.

— Bent jau tokį, koks buvo.

— Aš ir nebenorėčiau tokio, koks buvo. O tu? — paklausė brolis.

— Nežinau, — atsakė ji. — Dar negalvojau apie tai.

— O aš maniau, kad jis tau nepatinka, — pasakė Zedas.

Man jis iš tikrųjų nepatiko, pagalvojo Rani. Tačiau tą namą statė dar Liza Jago. Tai šioks toks simbolis, reiškiantis šį tą daugiau nei asmeninę Šeimos istoriją. Staiga jai kilo įtarimas. O jeigu Imre nesilaikė pažado?

— Kodėl atsikėlei taip anksti? — paklausė ji.

— O tu? — klausimu į klausimą atsakė Zedas.

Ji šyptelėjo ir nerūpestingai atsakė žinodama, kad brolis nepatikės:

— Zedai-ka, aš šį bei tą nuo tavęs slepiu.

Bet jis nenusijuokė, tuo mažumėlę seserį suglumindamas.

— Tikrai? — Jo žvilgsnis staiga paaštrėjo. — Rani…

Jį pertraukė beldimas į ir šiaip atviras duris. Garsiai linkėdamas labo ryto vidun įėjo vergas, nešinas padėklu su milžiniška kauge popierių. Lygiai taip pat paštą atnešdavo Amri, pagalvojo Rani ir pajuto, kaip širdis susigniaužia krūtinėje lyg suspaustas minkštas žaisliukas.

Vergui iš paskos atsekė Aliza Kynet.

— Labas rytas, brangioji, — pasisveikino.

Ji pabučiavo Rani ir nusišypsojo taip, kaip galėtų nusišypsoti vyriausiajai dukteriai, paskui atsisuko į Zedą. Didžiai Rani nuostabai, šis stovėjo nė nekrustelėdamas, kol Aliza pabučiavo ir jį.

— Miegojote? — paklausė ji jų abiejų.

Zedas atsakė:

— Taip, Aliza. Ačiū.

Rani tarė:

— Ačiū, puikiai. — Ji mostelėjo į padėklą. — O čia kas?

— Laiškai, atėję tavo vardu su rytiniu paštu. Daugumą jų pasiuntiniai įteikė tiesiai į rankas. Laiškai iš viso Abanato — žmonės reiškia užuojautą, galbūt siūlo prieglobstį… — Ji nusišypsojo be lašelio pagiežos. — Ir kas galėjo pagalvoti, kad Jago Šeimai Čabade prireiks prieglobsčio?

— Nė vienas iš mūsų, — atsakė Rani.

Ji pasklaidė popierius. Laiškus buvo atsiuntę Ferisas Diuras ir Teo Levosas, daugybė smulkesnių Abanato šeimų, Jago verslo partneriai, bankai, netgi Čarita Diamos — šį laišką Rani pakėlė, kad pamatytų Zedas ir Aliza. Šie nusijuokė. Atėjo oficialus pranešimas iš Čabado Tarybos Žemesniosios Grupės — šie reiškė užuojautą ir siūlė pagalbą, tiesa, konkrečiai nenurodydami kokią. Buvo laiškas ir iš Kleros Brion; be kita ko, ji rašė: „Jei tik galiu kuo nors padėti, paskambink man. ” Iš Tulės laiško nebuvo. Popierių šūsnyje Rani aptiko ir spausdintą Abanato policijos raštą, pranešantį, kad Ramasas I-Okadas kalinamas centrinėje policijos nuovadoje drauge su dar penkiais Laisvųjų Čabado Žmonių grupuotės nariais, kurie pasidavė patys. Šį Rani vogčiomis įsibruko į kišenę. Krūvos apačioje buvo VIN laikraštis rėkiančia antrašte: „JAGO ŠEIMOS NAMAS NUŠLUOTAS NUO ŽEMĖS PAVIRŠIAUS!” Rani susiraukusi tik dėbtelėjo į jį.

— Rani, Aliza, tikiuosi, atleisite man… — prasižiojo Zedas ir žengė durų link. Tarpduryje vos nesusidūrė su trečiu vergu, nešančiu dar vieną padėklą, nukrautą šešių ar septynių patiekalų pusryčiais. Zedas pasičiupo nuo padėklo pyragėlį su kiaušininiu kremu ir išžirgliojo lauk.

Rani tarė Alizai:

— Norėčiau pasisamdyti sekretorių.

Aliza atsakė:

— Na, žinoma, brangioji. O kol kas Imre liepė vienai iš savo sekretorių pagelbėti tau, kiek tik reikės. Jos vardas — Niala Hamiš, ji labai sumani.

— Vienai iš savo sekretorių?

— Jis samdo tris, — paaiškino Aliza. — Atleisk, brangioji, ar tau iškart reikės daugiau nei vienos? Žinoma, mes galėtume…

— Ne, ne, — pasiskubino paprieštarauti Rani. — Vienos pakaks į valias. Tiesiog man išvis niekad nereikėjo daugiau nei vieno sekretoriaus.

Aliza papūtė putnias lūpas.

— Tasai vienas turėtų būti išties neeilinis.

— Taip, — sutiko Rani. — Toks ir buvo. O kur galėtų būti vergas, atkeliavęs vakar su manimi, ir namų ūkvedys?

— Abu juos apgyvendinome vergų kambariuose.

— Norėčiau pamatyti Deiną. Vergą.

Aliza mostelėjo vienai savo vergių ir pusbalsiu sumurmėjo įsakymą.

— Ir paprašyk Nialos, kad ateitų čionai, — pridūrė ji. — Rani, kol dar nieko nepradėjai planuoti, norėčiau pasakyti, kad šį namą gali vadinti savo namais tiek, kiek tik norėsi.

Rani papurtė galvą.

— Aliza, niekur nerasi tokios kilnios širdies kaip tavo, — pasakė, — bet nemanau, kad tavo namų darbininkai bus labai patenkinti, jei reikės rūpintis dviem šeimynomis. Kai tik galėsime, mudu su Zedu grįšime į užmiesčio valdą. Puikiausiai galime gyventi ir ten.