Ken MacLeod - Įkandin Niutono

Liusinda nuožmiai dėbtelėjo į Džonstoną. Tas žiūrėjo į ją abejingai, kaip į eilinį Karlailų pėstininką. Mergina prisiminė nepakėlusi antveidžio. Vos tiktai šį atšovė, žaibogaudžio fizionomijoje nušvito plati šypsena. Iš pažiūros jis buvo jaunesnis. Panašią nekaltą išraišką veikiausiai spinduliavo ir pačios Liusindos veidas.

— Džiaugiuosi vėl tave matydamas, — prabilo Džonstonas. — Ar galėtum paprašyti savo galvažudžių nukreipti ginklus šalin? Jie mane erzina.

Belaisvio įžūlumas akimirkai atėmė jai žadą.

— Po velnių, aš nesiruošiu tau dėkoti už tai, kad atsidūriau čia.

— Pakratyti kojas, šiaip ar taip, tikėjaisi, — logiškai pastebėjo jis ir nykščiu bakstelėjo sau į krūtinę. — Prieš tave sėdi kopija. Mano mirtis, esu tikras, buvo ne ką malonesnė už tavąją. Kaip ir tu, apie ją nepamenu. Tad apsieikime be abipusių kaltinimų.

— Aš žinau, kodėl pagrobei KTĮ, — kaltinančiu tonu išrėžė Liusinda.

— Na, ir puiku. — Džonstonas kryptelėjo galva. — Jį rasi triumo laboratorijoje kartu su kita įranga.

— Kokia įranga?

— Kuria naudojomės tyrinėdami reliktą.

Mergina išpūtė akis.

— Jūs laikėte ją laive? [ reliktą nėjote?

— Ei, Karlail, pasuk smegeninę. Riteriai elgiasi subtiliai. Nesibrauna vidun kaip marodieriai.

— Ką jie veikia su tavimi, Pagrobimo nuokruša?

Jis žiojosi atsakyti, bet staiga užsičiaupė lyg kažką prisiminęs.

— Man nebūtina tau aiškinti. — Žaibogaudžio skruostai sutrūkčiojo. — Pagal Ženevos konvenciją.

— Gal jį apdoroti? — paklausė vienas iš pėstininkų.

Liusinda nužvelgė kareivį piktu žvilgsniu.

— Ne, — atšovė ir vėl sutelkė dėmesį į Džonstoną. — Atsimokėjai mums tik iš dalies. Tebelieki skolingas milijardus. Vienaip ar kitaip, juos iš tavęs išlupsime.

Belaisvis nusijuokė, parodydamas geresnius dantis, nei turėjo ankstesniame gyvenime.

— Lieku skolingas? Pamačiusi, ką jums išsaugojau, suprasi, kad mes atsiskaitę.

Ji žengė į priekį.

— Užteks man pūsti miglą į akis.

Dzingtelėjo šalmo ekranas. Higins prijungė Liusindą prie lauke likusių kareivių tinklo. Padėtis žemėje ir ore nepasikeitė. Karo mašinos vis dar nepuolė. Akies krašteliu stebėdama piktogramą, ji vėl pažiūrėjo į Džonstoną.

— Gerai jau, gerai, — atsiliepė šis. — Tu norėjai įsigyti naują prašmatnų DK laivą, ar ne? Ką gi, tas, kuriuo keliavau — tiksliau, skridau po juo, tūnodamas „Ekstazyje”, — pasišalino, bet kiti, šmižinė— ję po vietinę sistemą, apsikrėtė kažkokiais trūnėsiais. Neįsivaizduoju, kokių supuvusių kiaušinių jie priperėjo asteroidų žiede, bet guldau galvą, kad iš lukšto niekas neprasikals. Komunistų įgulos fermeriams slapta išsiuntė nelaimės signalus. Dauguma apleido savo žvaigždėlaivius, ir juos išgelbėjo A.A. geldos. Kokia negarbė, tiesa? Vadinasi, bėdos rimtos. Džiaukis, kad pati viename iš jų nebandei strykčioti virššviesiniais šuoliukais.

Nuleidusi pašaipią repliką negirdom, ji paklausė:

— Ar numanai, kokių keblumų kilo?

Džonstonas patraukė pečiais.

— Kai atsibeldėme į čionykštę sistemą, mus netrukus užpuolė neaiškios kilmės virusas. Ugniasienės, žinomąjį atrėmė, kenkėju nesunkiai atsikratė netgi A.A. laivai. O komunistai prieš užkratą neatsilaikė. Turbūt nusipirko prastas, lengvai pažeidžiamas technologijas iš kokių nors kaubojų ir neapdairiai jas įmontavo į naujuosius variklius.

— Žaibogaudis suprunkštė. — Irgi mat, savarankiški žmonės.

Liusinda užvertė akis, nužvelgė lakuotas lubas.

— Prakeikimas, — iškošė ji.

Šalmas vėl zvimbtelėjo.

— Susidūrėme su keblumais, — ramiai pranešė Higins. — Gal norėsi pažiūrėti, kas vyksta.

— Vyručiai, saugokit belaisvį čia, — pėstininkams nurodė Liusinda ir grįžo tuo pačiu keliu, kuriuo atėjo. Nėrusi pro liuką nuskuodė kitu koridoriumi, užsuko už kampo ir pateko į valdymo centrą. Ji prasiskverbė pro aukštus paparčius bei žengė prie Higins, palinkusios virš kontrolinės įrangos stalo. Ką rodė ekrano kampe, buvo aišku — sąsają, užmegztą su jau egzistuojančiu ryšių tinklu. Pati žaibogaudė stebeilijosi į stalo vidurį, į spalvomis užkoduotus ženklus ir simbolius, kurie šmaižė jo gelmėse lyg dekoratyvinės žuvytės. Liusinda suglumusi pakėlė akis.

— Kas atsitiko?

— Porelė žvaigždėlaivių, laimei, nesusirems, — atsakė Higins. — Vienas kito akiratyje jau nesisukioja. Karo mašinos mūsų nepuola. Netgi atrodo, jog traukiasi. Jos nutūpė ant kalvų ir dabar sprunka pro vartus.

Liusinda kumščiu tvojo į stalą.

— Šūdas! Šūdas! Šūdas!

— Kas yra?

— Jos ne bėga, o bando užvaldyti raizginį!

Ji mintyse išvydo, kaip mašinos veržiasi pro kirmgraužų ertmes visame Karlailų dreife, nutrenkia šalin lengvai ginkluotus muitininkus, atremia vietinių antpuolį arba pačios juos užgriūna, ieško naujų mazgų ir plūsta tolyn.

— O… — tepasakė Higins, priblokšta, kaip ir Liusinda.

— Kokios blogos naujienos?

Žaibogaudė nukreipė pirštą į ekraną.

— Virš mūsų pralėkęs milžinas apskriejo planetą ir ėmė leistis. Štai čia. Tiesiai mums ant galvų. Žemės paviršių, manau, pasieks po dešimties minučių. Mes privalome išvyti žmones iš pavojingos zonos.

Liusinda kietai užsimerkė.

— Ne, — atsiliepė. — Iš pradžių teks uždaryti vartus. Pasek riterių pavyzdžiu — į kiekvieną ertmę iššauk po branduolinę bombą.

— Man pristigs įgudimo.

— Tuomet susisiek su Armando šutve, perduok, kad jie paspragintų vartus savaisiais energiniais pabūklais.

Ryšio kanale pasigirdo Kevino balsas:

— Aš atšaukiu įsakymą. Laiko beveik neliko, bet to, mums prireiks visos turimos šaunamosios galios. Higins, ar įstengsi pakelti laivą ir paleisti branduolinį užtaisą bent jau į padorių apimčių taikinį?

— Žinoma, — užtikrino metalinė moteris.

— Taip ir daryk. Pasistenk numušti arba suskaldyti skraidantį kalną anksčiau, nei jis persiris virš mūsų horizonto. Žmones suginsime į riterių būstus ir taip atsilaikysime prieš smūgio bangą.

Planas įgyvendinamas. Liusinda žinojo, kad ŠAR stovyklavietė apsaugota nuo bet kokių sukrėtimų — išskyrus tiesioginį branduolinį smūgį arba asteroidą, kuris drėbtųsi stačiai ant stogų. Galimas daiktas, jie išgyvens. Jei ir ne… na, geriau kažko imtis, negu sėdėti sudėjus rankas.

— Lipkite į laivą, — paliepė ji savo būriui, — visi iki vieno. — Kai pėstininkai sugūžėjo vidun, mergina pamojo žaibogaudei. — Uždaryk liuką ir kilk.

Verždamasis iš suplūktos žemės gniaužtų, žvaigždėlaivis griausmingai užkriokė ir įnirtinai sudrebėjo. Netikėtai šovė aukštyn.

Dideliam Liusindos siaubui, ji iš dalies pajuto pagreitį, kaip per žaibišką pakilimą. Susiradusi prie denio pritvirtintą kėdę atsisėdo ir įsikibo į ranktūrius, o laivas pasviręs susiūbavo. Aplinkui nuskambėjo dūžiai, ausis pasiekė slysčiojimų garsai.

— Kokia ten velniava!

Higins pirštai įniko barbenti per valdymo prietaisų stalą.

— Kontrolinė įranga prastokai reaguoja į nurodymus. Gravitacinis laukas svyruoja. Dėl to kaltas šūvis, išvedęs laivo sistemas iš pusiausvyros.

— Ar galėtum man kaip nors parodyti lauko panoramą? Bent žinočiau, kas vyksta.

Žaibogaudė sumurmėjo kažką apie „idiotišką pultą”, bet pasirūpino, kad iš stalo išnirtų vertikalus ekranas, kuriame, kaip Liusinda vylėsi, nušvito priešais pirmagalį matomas vaizdas. Atsargiai palinkusi į priekį, įsižiūrėjo į tariamai dieninę planetos pusę, sulipdytą iš atskirų, duomenų bazėje saugomų kadrų, nudažytą sodriomis, autentiškumo įspūdį sudarančiomis spalvomis. Taip sukurptam reginiui tikrasis žvaigždėlaivio pilotas, ko gero, jaustų didesnę panieką negu Higins. Laivas jau skriejo atmosferos pakraštyje, už trisdešimties tūkstančių metrų nuo planetos paviršiaus. Ties horizontu sužvilgo ryškus, nenumaldomai augantis ir artėjantis taškelis. Ekrano neskaidė tinklelis arba Nonijaus skalės linijos, tačiau mintyse atlikusi skaičiavimus Liusinda nesunkiai nustatė objekto dydį ir tempą. Jis buvo mažiausiai kilometro ilgio ir skriejo trigubai ar keturgubai greičiau už garsą.